Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
įdomūs!
Vadinasi Goštautas; mūsų Juozukas
Rainys, kaip suuosčiau, gan tankiai ten sukas”.
VI
„Jei Juozas ten sukas — atsiliepė Tumas —
Nedaug tau padės tavo jaunas gudrumas;
Kazeli, oi, būk atsargus!
Prikiši patsai, netikėdamas, kuodą:
Rainys sau už nosies užlysti neduoda.
Nepjaustytus turi nagus!“
„Jūs Rainį — atsiliepė Klimas — mažai,
Matau, bepažįstat: ne meilės daržai,
Ne deivės tam vyrui sapnuojas!
Mus paraugęs galva; aukščiaus už mus žiūri;
Jam mokslas terūpi; nors smegenis turi,
Kaip jautis suplukęs darbuojas”.
„Ant margo šio svieto visaip atsitinka:
Ne kartą pasiekia net ir darbininką
Amūrai! — Smigeika prašneko —
Juk, kaip Aleksandras Didysis, nebuvo
Didesnio! O ko taip jaunutis sužuvo?
Per daugel mylėti jam teko!”
„Bet visgi Rainys — ėmė Jakštas kalbėti —
Nepaprastas tipas; poetai jį dėti
Galėtų į dramą, nukalę;
Savyj užsidaręs, kad kartais prašneks,
Tai atydą97 tavo kaip segte prisegs;
Jis slepia nepaprastą galią!
Nuo mūsų jis bėga; nemėgsta jaunimo;
Jam, rodosi, rūpi vien mokslas tiktai;
Bet širdį jis turi: tautų atgimimo
Taip niekas negali atjausti karštai!
Kad užvakar man apie slavus kalbėjo,
Net akys jam degė, ir lūpos drebėjo!”
VII
Pusiaukelį mėnuo par dangų išvarė,
Kad skirstytis ėmė studentai, nutarę
Vienybėje skinti sau kelią,
Padėti ir šelpti viens kitą, kaip broliai
Netaip kaip kad daugelis elgias ligšiolei,
Šiltesnę sugavę vietelę.
Kad Jakštas ir Klimas, pralenkę kitus,
Ant Krokuvos Priemiesčio samdė ratus,
(Per daug mat namo pasivėlins)
Ant kampo bestovintį Rainį sutiko;
Abudu iš išgąsčio rikte suriko:
Tai buvo tik Rainio šešėlis.
Stovėjo išblyškęs, kaip marmuras baltas;
Tik prakaitas bėgo per veidą jam šaltas;
Draugų iš pradžios nepažino;
Prašnekintas, rodos, ryšiai jam iširo:
Nes ašaros retos kaip pupos pabiro;
Pabudo ir bėgti mėgino.
Bet Jakštas ir Klimas jau jo nepaleido,
Pamatę, kaip dega jam akys iš veido,
Supratę nepaprastą kovą!
Neklausdami skausmo baisaus priežasties
Ir net nežiūrėdemi noro paties,
Parvežę, paguldė į lovą.
Per ištisą naktį akių neuždaręs,
Nei žodžio savo draugams neprataręs,
Gulėjo Rainys kaip be žado;
Tik saulei jau tekant, blakstienos pradėjo
Sulipti, krūtinė ramiaus atilsėjo,
Sapne užmiršimą atrado.
VIII
Jadvyga suprasti negali visai,
Kas stojosi Juozui? Ar kitas jisai?
Ar ji taip mažai jį pažino?
Kaip jis, taip ligšiolei jos nieks neužvylė:
Ją vakar kaip vandeniu jis apipylė
Ir juoktis ant karto mėgino.
Mėgino dar juoktis; paskui susipratęs.
Akis pilnas ašarų joje pamatęs,
Lyg, rodos, pratart ką norėjo;
Bet lūpas puikybė, matyt, surakino,
Ar rasit jau širdį savyj užmarino:
Nei žodžio netaręs išėjo.
Ar Juozą dar myli, pati nemokėtų
Dabar atsakyt; bet žaizdų iškentėtų,
Ji žino, užmiršt negalės!
Ji žino, galybės jokios neužteks!
Kas trūko širdyj, to jau nieks nesumegs,
Ir ji, kaip pirmiaus, nemylės.
Išblyškus, per savaitę tankiai raudojo
Nuo tėvo slapčia ir ramumo ieškojo,
Padėjus Šopeną į šalį;
Ieškojo ir rado maldoj’ išrišimą:
Jos skausmas pavirto į tą nuliūdimą.
Kurs juoktis per ašaras gali.
Paėmus Šopeną iš naujo tada,
Noktiurnų akordus iš lengvo užgavo;
Dabar jie neskrydo, kaip dvasios skunda.
Tik opią krūtinę kaip sapnas lingavo;
Jie kalbino tylų širdies nuliūdimą;
Kaip balsimu98 tepė žaizdų atminimą.
IX
Kas stojosi Juozui? Kokia priežastis
Jadvygai neduoda užmigt per naktis?
Tai Goštautas žino geriausiai.
O Rainiui susirgus, kaip jo sveikata?
Malonės su silpnybe su nepaprasta
Per tarną ne kartą pats klausė.
Kad dukterį savo ramesnę išvydo,
Iš džiaugsmo jam veidas tarytum pražydo:
Vienturtę kaip tėvas mylėjo.
Ant parodos jausmo statyt jis nemoka.
Vienok rūpestingos širdies jam ne stoka,
O labas99 dukters jam rūpėjo.
Kad savo Jadvygą išvydo ramesnę,
Jam tartum žvaigždė užtekėjo šviesesnė,
Širdies atrakindama raktą:
Pats Juozą aplankė, užmiršęs didybę;
O jauno ligonio pamatęs silpnybę,
Net jam pabučiavo į kaktą.
„Tikėjaus ne veltui gerutis vaikine! —
Pradėjo iš reto — Kad tavo krūtinė
Juk tėvišką maldą atjaus;
Matau, kaip sunku buvo mano maldos
Jaunam paklausyti; bet pats kitados
Po metų pažvelgsi ramiaus.
Matau tavo širdį, kaip krikštolą, gryną,
Ir vyrišką būdą, kaip matos retai!
Su juo neįbrįsi į svieto purvyną
Ir, duok Dieve, rasit išlėksi aukštai!
O, ačiū, kad mano maldos paklausei:
Mokėsiu už tai atsilygint gausiai”.
X
Ant to neatsakė nei žodžio Rainys,
Juk ką apie jį žmonės sau bemanys:
Vis tiek, kaip pernykštis jam sniegas!
Ko laimė Jadvygos nuo jo reikalavo.
Jis vis tai išpildęs dėl jos paaukavo...
Dabar... galvą lenkia vien miegas.
Užmigti, užmiršti, nors kiek atsilsėti,
Nors valandėlę nejaust, negirdėti.
Net atsikratyti nuo noro!..
Paskui? O, jis žino, ką veltui bekęsti:
Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
Tik oro plačiaus jam, tik oro!..
Čia jam pamažu akyse ėmė temti;
Nuilsus krūtinė dar kartą pasemti
Sau oro plačiaus pamėgino.
Užmigo. Tai kartais Jadvyga sapnavos;
Tai salvai vaidinos, atgimę didžiavos;
Tai Glinskis iš tolo vadino100.
Bet miegas ligonio nebuvo ramus:
Neglostančius, regimai, atminimus
Jaunoji krūtinė beglaudė!
Nes krūpčiojo kartais; įdubę skruostai
Rasojosi prakaitu nepaprastai
Ir degė, kaip uogos, nuraudo.
„Būk tamsta ramus!” — tarė daktaras senas,
Kad Goštautas jo susirūpinęs klausė:
„Nors vyrai tokie taip, kaip alksnis, kurenas,
Bet jo organizmas — tvirtainė drūčiausia.
Duok Dieve! — išeidamas Goštautas sakė —
Nejaugi užgestų, kaip deganti žvakė”?
XI
Geresnės, kaip laikas, gydyklos nerasi:
Kentėjęs ir verkęs, laiku apsiprasi;
Palaiminta laiko gydykla!
Kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo;
Tas, vyru išaugęs, nelinksta nuo vėjo;
Kančia — tai didvyrių mokykla.
Daug gali pakelti ant savo pečių,
Kas nesveria siekių ir norų plačių
Ant kurčio savimeilės101 svaro,
Kas laimės neieško, kaip tas godulys,
Kuriam tiktai savo širdies sopulys,
Skaudėdamas, miegą nuvaro.
Ne savo tik laimės ieškojos Rainys
Šiandieną ramesnis, kaip tas kalinys,
Kursai net prie pančių pripranta;
Aplanko dar retkarčiais jį atminimas.
Bet tai jau ne audros ant marių bloškimas,
Kurs garlaivius skaldo į krantą.
Jam laimė ant žemės, matyt, nežadėta!
Tai norints Jadvyga, taip jo numylėta,
Gal ją bent po metų atras.
Tada ir ant jo gal kitaip pažiūrės;
Nejau tada ašaros jai nebirės,
Kad didžią jo auką supras.
Čia Juozui pačiam nenoroms akyse
Dvi ašaros-perlai, kaip žvaigždės, užšvito;
Ir norints, kaip milžinas, gynės dvasia,
Žaizdų atminimai jam vienas už kito,
Ligšiol neužmigę, vėl grįžo, kankino,
Ir veltui nuo jų apsiginti mėgino.
XII
Ne tai kad Rainys savo žingsnio gailėtųs:
Juk metė svajojęs sapnus numylėtus,
Dėl laimės ir gėrio Jadvygos!
Bet Goštautą kaip gi geru paminėti?
Kurs savo didybėj jam liepė kentėti.
Kuriam tik „jų mylistos“ lygūs.
Taip priėmė jį aną kartą širdingai;
Bučiavo kaip sūnų; paskui iškalbingai
Kaip tas, kursai myli karštai,
Pradėjo sakyti, jog, kaip nebilys,
Jis, dukteriai vystant, regėt negalįs;
Juk ją turi vieną tiktai!
„Jaunystė nežiūri rytojaus dienos;
Širdies, ne galvos ji beklauso senos!”
Tai buvo jo žodžiai tikri:
„Bet jis, kaipo tėvas, užmiršti negali
Vienturtei apskirti atsakančią dalį,
Kaip leidžia jam turtai geri.
Nors širdį ir būdą aš tamstos aukštai —
Kalbėjo — statau, bet ir pats juk matai,
Ar leisti už tamstos galiu
Vienturtę, kuriai dvarininkų netruks!
Kuri, išsiblaivius, ant tėvo berūgs,
Patekus vargingu keliu.
Kaip tėvas ant tos nesutiksiu skriaudos!”
Ir tartumei priešais baidyklę patikęs,
Net balsą pakėlė: „O ne, niekados
Ant to nesutiksiu”, rūstingai surikęs;
Bet greit, kaip išauklintas102, rimtas žmogus
Saldžiai nusiblaivė, paslėpęs nagus.
XIII
Čia tartumei Juozui kas lūpas užvėrė,
Kaip žmogui, kurį pirmą kartą nutvėrė
Už rankos slapčioj valandoje!
Ko pats gal nedrįso sau prisipažinti
Svajojęs, tai žmonės gerovei apginti
Štai svarsto ant delno iškloję!
Bet Goštautas, kartą prašnekęs, skubėjo
Išberti greičiaus, kas seniai jam gulėjo
Kaip slėgia akmuo ant širdies:
„Neslėpdamas meilės — jam tarė — varai
Jadvygą į kapą, žinodams gerai,
Kad jūsų sapnai — be vilties!
Jei trokšti jos laimės, jei vyras esi,
Duok pats jai suprasti, jog raiščiai visi
Tarp jūsų kaip būtų nebuvę!
Ant karto paverkus, paskui bus dėkinga,
O Goštautas tamstai išpirš ir turtingą