Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
spinduliais;
Vaikai vienmarškiniai palangėmis šildos;
Dabinasi girios drabužiais žaliais;
Ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos.
Velykos! Velykos!.. Kas jūsų nelaukė,
Kaip vaikas margai išrašyto kiaušinio!
Taip jūsų šį metą eilė nusitraukė!
Norėjot atvykti be rūbo žieminio.
Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė,
Išbėgo į tolimą dangų šauniai;
Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,
Ir laimės ilgėjos nubudę sapnai.
Bet laimę sutiksi ant žemės retai;
Ji taip kaip pavasario šypsos saulutė
Tai meile nušvinta, tai žiūri šaliai,
Net drebi vainikai, ją rūsčią pajutę.
II
Ant kranto Ventos stovi rūmas švarus:
Išbaltintos sienos, rausvi kaminai,
Į kelią alėjos! Šermukšnių kerus
Net vieškeliui puošti nešioja tarnai.
Aplinkui, kur žiūri, net miela žiūrėti:
Šeimyna, kaip skruzdėlės, kruta, darbuojas;
Dirvonai užarti, takai nuravėti,
O sodnas liepais šimtamečiais didžiuojas.
Tai Goštauto dvaras!.. Pažįsta visi
Jo valdančią ranką, tikrai geležinę!
Nečypdo34 jis žmonių: pas jį nebasi
Ir piemenys, bandą į lauką išginę.
Užtai jo dvare vienas ponas tegali
Galvoti. Klausyti — jo išlygos kietos.
Kiekvienas iš anksto paskirtą tur dalį
Nudirbti, ir tinginiui nėra čia vietos.
III
Jadvyga taip pat, nors duktė jo vienaitė,
Nesėdi sau rankų, kaip ponia, sudėjus:
Sodina jurginų kerus su tarnaite,
Pati jiems su grėbliu ežias35 išakėjus.
Jai akys kaip našlėse36 spindinčios rasos.
Šilkais sumazgytos geltonosios kasos,
Meilios kaip pavasario pirmas dvelkimas!..
Bet žiūri iš veido slaptas nuliūdimas.
Ją Goštautas myli kaip tėvas tiktai
Tegali mylėti, bet žodis retai
Karštesnis jam sprūste kada beišsprūdo:
Tiek darbo jis turi!.. Ir tokio jau būdo!
Jos motina širdį, kaip aukso turėjo;
Ji niekam žodelio skaudaus nepasakė;
Ar buvo laiminga? Ar daugel kentėjo?
To niekas nežino; užgeso kaip žvakė!
Su ja tai Jadvyga ilgai vakarais
Galėjo, kaip linksmas paukštytis, čiauškėti;
Jai mirus, žodeliais liuosai37 atvirais
Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti.
IV
Motiejus šventėms iš Vilniaus pagrįžo;
Jau baigia kliasas, o lyg vėjus tebgaudo:
Nors raukosi tėvas, jis kaip įsityžo38,
Tai žvirblius ir varnas nuo ryto tebšaudo.
Jadvyga jo širdį ir norus tikrus
Juk žino geriaus už kitus, kaip sesuo:
Nors vėjas, užmanymus turi gerus;
Bet brolio liežuvis pardaugel aštrus.
Su kuo tada žodį prašneksi? Su kuo?...
O saulė taip šviečia! Pavasario oras
Nuo pagirio dvelkia, krūtinę bučiuoja.
Taip giedra ant dūšios! Pažadintas noras
Lyg rodos ko ilgias, lyg meilę sapnuoja.
Bet nėra Jadvygai kadą besapnuoti;
Jauniems jos pečiams rūpestis nepigus:
Drabužį ir maistą šeimynai išduoti
Ir, baigiantis metams, suvesti galus.
O čia ir garnys39 pagiryj suklegeno,
Parnešęs po pažastim kregždę juodmargę:
Reiks pusdienį siųsti, kaip buvo nuo seno,
Nes valgyt norės darbininkai pavargę.
Ant galo nuo darbo nulikus Jadvyga
Įbėgo į salioną40 prie pianino;
Užgauti nors vieną jo skambančią stygą
Kiek laimės ir džiaugsmo, ji viena težino!
V
Ir skausmą, ir džiaugsmą atdengti liuosai
Vienam pianinui Jadvyga paprato;
Jis vienas ją gali suprasti visai.
Jis vienas, jai rodos, našlystę jos mato;
Kaip skunda į Dangų jo skrenda balsai,
Ir pakelia dvasią, ir širdį sukrato!..
Numirus matušei, bus metai dveji,
Tik jam savo paslaptis paveda ji!
Ir jis ją supranta: širdies paslapčiausią
Jos maldą atjaučia ir, jai paklusnus
Tai verkia, ar džiaugias, tai skundžias, ar klausia
Tai skelbia skaisčiausius mergystės sapnus.
Šiandieną, kad skleidžiasi spinduliuos lapas,
Kad dvelkia malone pavasario kvapas,
Jadvyga ir draugas taip stygomis šneka,
Taip jiem nepasergiamai41 valandos lekia.
Kad nieko nemato, negirdi svečių,
Kurie, užsiklausę svajonių skaisčių,
Nedrįsta pratarti: akordai prapultų;
Slapčia gi klausytis lyg rods neišpultų.
VI
Jadvyga pakėlė žydrasias akis,
Ir visas jai kūnas kaip ledas nutirpo.
Ją diegte nudiegė kita kibirkštis!
Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo
Nematoma galia: jai priešais stovėjo
Jaunikis gražus, nepažįstams visai;
Kaip ugnys safyro42 jam akys spindėjo,
Ką veidą dabino pirmieji ūsai.
„Odi prophanum volgus et arceo”43,
Atsiliepė Glinskis juokuojančiu tonu,
Kad partrauktų tylą: „Varyk mus namo!
Matyt nebelaukei tokių nevidonų44!
Bet mano moksladraugis Juozas Rainys,
Kurį aš prieš tamstą nekart apkalbėjau,
Taip muziką mylintis, sakos, žinys,
Kad mes... nagi teisinkis pats, geradėjau!”
Čia Juozas jau lūpas atverti ketino,
Širdis jam drebėjo tarsi nuo plaktuko,
Bet panna45 Jadvyga klausyt nemėgino,
Tik „parprašau”46 tarius, kaip paukštis paspruko.
Pašaukus tarnaitę, jai liepė skubėti
Prašyti ponaitį ir poną greičiaus.
„Svečiai iš Sokaičių... ir taip netikėti!...
Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiaus,
Svariaus apsitaisius! Dabar nuo pat ryto
Ikšiol nesivilkusi apdaro kito!
Plaukai pasišiaušę, kaip šiurpės, nuo vėjo;
Krūtinė”... Čia verkti Jadvyga norėjo.
VII
Nuo Goštauto dvaro, už mylę geroką,
Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas
Pokaičių bajorai; nors arti temoka,
Savytarpyj ponais — paliokais vadinas.
Par sūdus47 nuplikę, basi į bažnyčią
Žingsniuoja ir vien prieš miestelį apsiauna.
Prašnekink lietuviškai juos norints tyčia,
Jie tyli; vien barzdą išpūsdami šauną.
Jų moterys austi marginiu nemoka,
Prie darbo gan tingios, lyg snausdamos ruošias.
Bet polką po aslą patrypdamos šoka,
Ir išeigai perkelio jupomis48 puošias.
Nususę Sokaičiai ne Goštautui pora,
Kurs keturiasdėšimt valakų užsėdo!
Bet Glinskį jis mėgsta, kaip tvirtą bajorą,
Kurs nepučias, ūkį gi žiūri ir rėdo49.
Jis Glinskiui ir Joną išleisti padėjo
Į mokslą, sušelpdamas jį reikale;
Todėl neužmiršta ir šis geradėjo
Į petį bučiuoti, sutikęs šalia.
VIII
„Na, ką, ilgasparni — pravėręs duris
Motiejus atsiliepė, sveikindams Joną —
Gerai seminarijoj jums silkėmis
Gavėnė50 supliūškino juodą sutoną?”.
„Ne taip jau tur būti išrodome baisūs, —
Jam Glinskis atsakė — Kad mūsų burys
Nemažinas; mano moksladraugis taisos
Taip jau seminarijon: Juozas Rainys!”
„Oi, sergėkis tamista to geradėjo! —
Į Juozą Motiejus juokuodamas tarė. —
Jam velnias, matytis, jau taip įkyrėjo
Kad tempia kiekvieną į dvasišką karę”.
„Oi, ne, ne kiekvieną į dvasišką būrį
Prieš velnią kariauti įtempti įis gali —
Atkirto Rainys. — Nes velniop kas bežiūri,
Tas sau apsirinko kitonišką dalį”.
„Aš lyg kad nujausdams svečius juodsparnius,
Dvi varnas nušoviau; žiūrėkit šitai —
Juokavos Motiejus. — Tokių malonių
Svečių nepavaišinti — būtų piktai”.
„Kaip moku, taip šoku: czem chata bogata!
Bet varnos juk moterų, sako, gymės:
Ne dvasiškam stonui! Todėl, rasit, tata
Verčiaus jas jaunikiui kokiam pažadės!”
Atsakymas Juozo Motiejui pamėgo:
Jam rodės, jog žodžiai lyg jojo paties;
Ir pasibučiuoti net bėgte pribėgo.
Tokia tai jų buvo pradžia pažinties.
IX
Pagrįžo ir Goštautas; darbus paliko,
Nes svečias aplanko — tai Dievas aplanko;
Ir nors pavardė Rainio jam nepatiko,
Bet to neparodęs, jam padavė ranką.
O Jonas jam mylimas buvo tikrai,
Kursai, su Motiejum sutikdams širdingai
Kaip draugas ir parspėjo jį atvirai,
Ir lenkė ant gero gana pasėkmingai.
Todėl ir Motiejus dabar nebe tas,
Kaip pirmą, kad buvo, kaip vėjas, suklydęs:
Kaip vyras apleido draugystes piktas,
Jų visą paikumą ir blėdį išvydęs.
Iš tėvo gerovės dabar nedidžiuojas:
Nestato, kaip čiaužantis sliekas, ragų;
Karštai pamylėjęs tėvynę, darbuojas,
Žinodams, jog nėra dienos be vargų;
Tik saujoj’ sugniaužęs nelaiko skatiko.
Ir norints užmanymus turi gerus,
Bet būdo gan minkšto, kaip buvęs, paliko;
Ant galo liežuvis nekartą aštrus.
X
„Bet kur tai Jadvyga?” — jo tėvas užklausė.
„Tur būti, atrėžė Motiejus, dar rėdos,
Juk moterų būdas — išrodyt gražiausia!
O čia dar jaunikis — ne vaikas pelėdose”.
Net prakaitu Goštautui veidas nubalo:
Ir gėda dukters ir atsakymo kvailo!
Ir tai dar prieš ką!... „Paikas! ” tarė ant galo.
Užgautos mergaitės ir Juozui pagailo,
Ir toj valandoj neapkesdams giliai
Motiejaus, jau lūpas atverti norėjo.
Jam švietė žnairiai iš akių spinduliai,
Bet čia netikėtai Jadvyga įėjo...
Kad būtų dabinusi, to neregėti!
Bet pats jai nebūtų galėjęs artista,
Ar ką beatimti, ar ką bepridėti:
Gražių moteriškių čia taktas neklysta.
Šneka nesirišo, visus išmėginus
Takus; pats Motiejus, juokotis pradėjęs,
Nutilo; Jadvyga, lyg ko nusiminus,
Mažai tekalbėjo ir jos apginėjas.
Savitarpyj vienas, kaip sako, tebus
Ar atbulas, ar įkyriai nešnekus,
Išdžiūsta kalbos turtingiausia vaga;
Palieka užkrėsti visi jo liga.
Tik Glinskis, kaip Goštauto tikras namiškis,
Šiek tiek dar berišo netvarkią krūvelę,
Ant galo pasakė: „Šiandieną jiems kiškis,
Važiuojant į Aukštadvarį, paršokęs kelią;
Jau Juozas norėjęs sugrįžti namo,
Bet argi tiems burtams gali betikėti?”...
Motiejus apsiėmė ankstų rytą
Tą baisią nelaimę šuviu atžavėti.
XI
Čia Mauša Rudbarzdis, pravėręs duris,