Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
neketina?
Dėl jos tai? Ir ji nepasergėjo to?
Jo būdas slaptus mat jam lūpas rakina!
reikės jį prašnekint rytoj.
„Jai taip žingeidu, kaip tai meilės jam žodžiai;
Ilgai pasislėpę, ant galo prašneks?
Ne taip, kaip Mankauskiui, kurs girias nubodžiai
ne kartą: „Jam Vandos užteks!”
„Už Juozą tekėti? O ne! Niekada!
Juk ji ne kaimietė, jis pats tur suprasti;
Bet jo paklausyti šnekos kai kada —
tai auksą, tarytum, atkasti!”
Kas širdį žmogaus besuprasti galės?
Ji mainos, kaip margos padangės nuo vėjo;
Bet neina paveju: ir tą pamylės,
kurio užkariauti nespėjo.
IX
Širdis be karionės nemoka mylėti:
Be kliūčių ji gęsta dvasia kibirkšties!
Kur lengva mylėti, nereikia kentėti,
ten rankos jinai neišties.
Kas skausmo, nemigos naktims, nepažino,
Kas nesliepė riedančių ašarų savo,
Kas savo širdies sopuliais nemarino,
tas meilę sapnuot tesapnavo.
Tas laimei pasiekti gal ranką išties,
Kaip kūdikis menkas, drebėdams bailiai!
Nevertas! Jis rakto neras nuo širdies,
bet jo neužmuš sopuliai.
Ant žemės plačios neišlepę vaikai!
Jiems kaulų ant tako gana pamestų!
Laimingi! Jų meilei taip reikia menkai:
nežino jie norų aukštų!
Kad Juozas jau taip neužilgo ketino
Į kunigus stoti, Juškytei pagailo;
Dabar gi, kad paslaptį visą jo žino,
jai juokas iš gailesčio kvailo.
Už jo ištekėti! O, ne! Niekados!
Ir Juozas patsai juk suprasti tat gali,
Išklausius tada jo širdingos maldos,
nusuks sau juokais ją į šalį.
Ir linksma, kaip paukštis pabudęs iš ryto,
Pakėlusi jupą, namo beskubėjo;
Aplinkui lig pagirio neužmatyto
šienpjutė pakvipus krutėjo.
X
Nuo Girvanių dvaro lig pagirio tęsias
Baltais dobilėliais išpintas žolynas;
Aplinkui, kur žiūri, po pievas plačiąsias
tarytum sujudęs skruzdynas.
Ant dalgių palinkę antai šienpjoviai,
Tarytum, mėgina vis kirsti plačiaus;
Išvydusi mirtį žolė pusgyviai
lyg prašo: „Greičiaus, bent greičiaus!”
Kaip vilnys ant marių nuo milžino vėjo,
Taip pradalgės guldos ant pievos žalios;
Pakritę vainikai gardžiaus sukvepėjo,
rasos pasigeidę gailios.
Tenai ant kalvos bedainuodami krauna
Mergaitės ir vyrai plačius vežimus;
Paraudusius skruostus jiems prakaitas plauna,
bet veidas sau linksmas, ramus.
„Sakyk man, Petruk?” — pasipuošusi rūta
Užklausė Barbutė, primindama pleką:
Tikrai gi senovėje vilktakių būta?
Kaip musų senoliai dar šneka”.
„A, Dievas juos žino! Būk daugel galėję
Senovės žavėtojai!” smeigdamas šakę
Į kupetį šieno, Petrukas atsakė:
„ir žmones užkeikti mokėję.
Į mišką paleisdavę staugti vilkais
Net visą vestuvių būk susirinkimą!...
Ant galo ir žmonės net mūsų laikais
juk gauna žvėrių pagimimą!“
„Ir meilė būk esanti amžina bėda —
Šnekėjo Barbutė — Iš proto išvaro,
Kaip Šatrijos raganos širdį išėda
ir žmogų paguldo ant maro”.
„Padėk Dieve! — tarė Juškytė pro šalį —
Dailiai gi vežimą, bemokanti minti
Barbutė! Iš tikro tekėti jau gali!
ir laikas Barbora vadinti!”
XI
Nelaukus atsakymo, Vanda kiekvieną
Pro šalį prašnekant meiliai neapleido.
Nežino, kodėl. Bet jai linksma šiandieną:
net šypsosi akys iš veido.
*
Bet štai jau ir Girvainių dvaras antai!
Sulinkęs į žemę, tarytumei, lūžta;
Išbaltintas sienas iš tolo matai
lyg vištą, apžergusią gūžtą80.
Aplinkui sodelis; ties durų išbėgo
Du topeliai; langus lig pusės užgožė
Akacijų, krūmai; jų tarpus pamėgo
serbentas ir raustanti rožė.
Apsukus sodelį, Juškytė norėjo
Į kambarį savo patekti slapčia,
Švariaus pasipuošti: šiandieną reikėjo
juk jai pasirodyt gražia.
Pasakius tikrai, kartą jai pirmutinį
Į galvą atėjo, kad Juozui patiktų;
Bent kartą jai noris jau gal paskutinį
jam įspūdį gražų palikti.
Bet pėdsakus šunys, iš tolo pamatę
Mieliausiąją savo globėją-panelę
Ir lojimu jos pasitikti įpratę,
nudžiugę, užbėgo jai kelią.
Juška su pačia apie Juozą šnekėjo,
Kad šunys „vamt, vamt” ant saviškių sulojo;
Pro langą galinį lyg kas subildėjo:
tur būti Mankauskis atjojo.
Nors ponia Juškienė ir mėgsta pamigti,
Vienok jau nuo priešpiečių apsirėdyti
Papratus: „Tu, tėvai, bėk, tarė, sutikti;
aš šoksiu bent apsiklastyti”.
XII
„Tai tu, mano Vandzia! Tikėjaus ko kito! —
Atsiliepė tėvas — Kame gi buvai?
Pas mus ponas Juozas, kaip suvis, įkrito,
o tu lyg kad tyčia žuvai!
Norėjau bent kiek užturėti; kaip vėjas
Įpuolė; lyg vandeniu karštu aplietas:
Tiktai atsisveikinti, sakos, atėjęs!...
žinai jį: kaip titnagas kietas!...
Palauk, sakau, Vandos, būk žmogus ant galo!
Su ja atsisveikink!... Jam tik apsiniaukė
Išvargintas veidas; paskui lyg nubalo!...
kodėl jis tavęs nepalaukė?
Bet aš apsakiau tau ne viską pilnai:
Štai šįmet gimnaziją pabaigė jis...
Bet rasit tu viską geriausiai žinai?” —
čia pažvelgė jai į akis.
Akies neprimerkus, mina nekalčiausia —
„Na, žinoma — tarė — turbūt įsitraukė
Į kunigo kailį!”. Širdyje gi klausė:
„kodėl gi tai jos nepalaukė?”
„Užtat gi kad ne! Išvažiuoja tiesos
Mokintis į Varšuvą! — ėmė sakyti
Juška — Nors pritrūkti ir plutos81 sausos
gal teksią!... Bet ką bedaryti!
Kaip būsią paskiaus, jis nežinąs; tik žinąs:
į kunigus eiti šiandieną negali...
Per vasarą uždarbį gauti ketinąs,
kur nors išvažiavęs į šalį.
Paskolint pasiūliau jam pinigų;
(Žinai, ir pas mus nedaug jų visai)
Vienok atsisakė: nebijąs vargų;
galįs užsidirbti patsai.
Šiaip taip pakalbėjau, vaikus Bilazaro
Prie mokslo beit kiek lig rudens prižiūrėti:
Tas mokslo jaunuomenei užrašus daro,
ir Juozui galės jis padėti”.
Informacje o nowościach w naszej bibliotece w Twojej skrzynce mailowej? Nic prostszego, zapisz się do newslettera. Kliknij, by pozostawić swój adres e-mail: wolnelektury.pl/newsletter/zapisz-sie/
Penktoji giesmė
I
Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės;
Tik neina kaip saulė, be skausmo karionės:
Jos mėto ne kartą žaibus!
Užtat gi, kad saulė nušvis ant dangaus,
Nustelbę diegai dar sveikiaus atsigaus,
Jų vaisius palaimintas bus.
Atėnų ir Spartos pagirtini sūnūs,
Atminę garsius pranokėjų galiūnus,
Iš amžino miego pakyla!
Ir veltui Islamas; galybe puikus,
Prieš Graikiją siunčia jančarų82 pulkus,
Štai pančiai nelaisviams jau dyla!
Pabudo ir slavai. Kosovo83 kapai.
Tarytum tėvų užžavėti varpai,
Prabylo ir širdis sukratė:
Nudžiugo Moldava, Morica raudojus,
Srauniaus išsibėgo nuo Alpių Dunojus,
Kad tekančią aušrą užmatė.
Ir vengrui jau raustanti laisvė patiko:
Jis Stepono švento geidauja vainiko
Ant savo karaliaus galvos;
Slovakai, Lužičai ir net Pamarys,