Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
reikėjo, ar paskolint skatiko,
Kur daugiausiai išminti, kaip ne Rainio takai?
O kaip ūkį žiūrėjo! Tokio būdavo javo
Susidėjęs nerasi, nors apeitum pavietą:
Jo kviečiai, vasarojus lyg kad rūtos žaliavo;
O kaip tankūs! Per žingsnį nematai lyg per skietą.
Ir mylėjo gi ūkį! Ar svečiai užvažiuos,
Ar per šventę po pietų su šeimyna visa
Kad išeis apžiūrėti, kaip išrodo7 laukuos,
Tai jam būdavo žodžiai plaukte plaukia tada.
Vieną kliaudę8 turėjo (kas gi jų neturėjo?),
Nors jį ponai godojo ir už stalo sodino,
Nuo jo lenkišką žodį nieks ištraukt negalėjo,
O jog kalbą sugraibė, kas gi to nebežino.
Ir ne tai patriotas jis ten buvo koksai.
Kaip dabar kad išmano vyrai mokslus ištyrę;
Bet Rainys taip jau rado; taip kalbėjo tėvai;
Tai pats Dievas jam, rodės, tokią kalbą paskyrė.
Dieve duoki jo dūšiai karalystę dangaus!
Verkė, laidojant kūną, jo kaimynai visi.
Neberasi šiandieną tokio būdo žmogaus:
Kita virto gadynė9; patys žmonės kiti.
II
Nebe tie ir Atkaičiai! Ar tai Dievas neduoda?
Ar per daugel išmano mokslą ėję vaikai?
Ant Sekminių iššluosto paskutinį aruodą;
O paskui kaip maitinas, vienas Dieve žinai.
Ūkė teko Laurynui. Baigė mokslą paviete.
Nenorėjo prie darbo tėvas spausti sūnaus,
O matušei, lyg saulė, kaipo pirmgimis švietė,
Per tai būdavo vaiko niekados nepabaus.
Nieks nesako, kad būtų sau koksai tinginys,
Kaip Mažeikos dykūnai, ką paimsi nuo krašto;
Bet nedaug nusimano, o kitų neklausys;
Norints galvą guldytum, jis tau, rodos iš rašto,
Vis tą patį bevaro: „E, duonelės užteks,
Ir meteliams galelį šiaip betaip gal sumegs!”
Tikrą tiesą pasakius, ne vieni tik Atkaičiai:
Visur žmonės dejuoja, kad taip ūkė nupuolė;
Laima žmoniška būtų, dirvos deria ligšiolei,
Bet geriausias jų sultis siurbia dielės10 — nebroliai:
Abrusitelių šerti pilną šalį privarė;
Mums patiems gi darbuotis visur kelią uždarė.
III
Jaunesnysis gi Juozas, pagal būdo ir veido,
Gyvas tėvo paveikslas. O jog mokslo nebaidės11,
Ir mažam jau nebuvo neapykantoj raidės,
Kaip Laurynui, tai tėvas jį į Kauną išleido.
Čia nemaž savo roda12 ir Juška prisidėjo.
(Buvo geras tai ponas; pačią vedė gan šaunią.
Bilazaro vienturtę). Jis tai Juozą mylėjo
Ir tėvams prikalbėjo, mokslan leisti į Kauną.
*
Buvo giedras tą metą, bet ankstyvas ruduo.
Vyrai kviečius vagojo; paskučiausi13 vainikai
Baigė vysti; priskynus jų saujelę sesuo
Puošė broliui kepurę; liūdnai švilpė sėjikai.
Vis tai dėjos į galvą mažam Juozui tada:
Kaip namus prižiūrėti tėvas bernui kalbėjo;
Kaip, bekinkant jau arklius, kudakavo višta;
Kaip matušė kelionei ryšelius dėstinėjo14;
Kaip praleido lig tilto ir par visą tą laiką
Glostė vargšą-sunelį; kaip abudu verkšleno.
„E, jau matuš, bent liaukis, vien tik birbinus vaiką”,
Maldė tėvas nepykdams, vien iš papročio seno.
IV
Kiek tai metų praslinko! Kiek nubėgo vandens
Į marias tolimąsias nuo to giedro rudens,
Kad kaip mažas paukštytis, dar nematęs vargų.
Skrydo mažas Juozelis iš tėvučių namų
Į nežinomą šalį, tarp žmonių svetimų!
Kiek tai skausmo matušei! Bet gi švietė tada
Jai per ašarų miglą nors žvaigždė tolima
Bent po metų sulaukti tos brangios valandos.
Valandos iškilmingos jos auginto sūnaus,
Kad Mišias prie altoriaus pirmąkart užgiedos
Ir, jai verkiant iš džiaugsmo, seną galvą suspaus;
Kad net motinos kitos su pavydu sakys:
„O, laiminga Rainienė! Vargo ji nematys!”
O dabar?.. Kad jau mirti nutarimas užkris,
Teks vienam gal Laurynui jai užmerkti akis!...
V
Kaune Rainio Juozelis tiek tik vargo tematė,
Iki sodžių apmiršo ir pramoko kalbos.
Jo uolumą prie mokslo ir gabumą supratę,
Jam mokytojai sakė: „Tas aukštai atsistos”.
Nuo mažens neturėdams prie žaislų palinkimo,
Savyje užsidaręs, su draugais maž broliavos;
Jam nubodžios išrodė linksmos dainos jaunimo;
Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos...
Norint buvo jaunesnis už moksladraugius savo,
Senio vardą jam duota, nieks nežino kada.
To tai senio pagalbos jų ne vien’s reikalavo,
Kad kam būdavo moksle teks sunkesnė našta.
Kad vasarą grįžo aplankyti tėvų,
Laukė tėvas, kaip saulės, parvažiuojant sūnaus;
Bet kalbos ir jautrumo daug nematęs tarp jų:
Būdo buvo abudu gana kieto, sunkaus.
VI
Vien Onytė gražioji, atvira visados,
Kaip pavasaris linksma, brolį šnekint mokėjo;
Jai tai Juozas nekartą lig gaidžių valandos,
Ką iš knygų išskaitė, pasakoti turėjo.
Jis jos lavino protą, ją rašyti mokino,
Jai ant žemėlapio rodė karalysčių ribas;
Kad istoriją šventą ji maždaugel15 pažino,
Net graikų ir romėnų pasakojo karias.
Bet Onytei daugiausiai tie patiko karionių
Pasakojimai gražūs iš senovės laikų.
Kad ant popiežiaus žodžio plaukė minios krikščionių
Šventą Žemę vaduoti iš nelaisvės turkų.
Apie Šventąją Žemę ir Rainienė tankiausiai
Dievobaimingai klausės, net jai ašaros krito;
O paskui jai sapnavos, buk pramokslą gražiausiai
Sako Juozas, o žmonės verkia vienas už kito.
Buvo Juozas nekartą iškalbingas tikrai;
Tada švietė jam veidas, kaip giedrotas dangus;
Ir Bažnyčią mylėjo; bet vargiai ir patsai
Bežinojo ikšiolei, ar jis kunigu bus.
VII
Dienos slenka palengva; metai bėga ryščia.
Žmogus auga bežiūrint, dar greitesniai16 pasensta;
O mirtis netikėta savo galia slapčia
Ką nuo krašto užgriebia, tas į užmirštį skęsta.
Toks likimas žemėje čia keleivio-žmogaus!
Pernai šlajomis braukė ant rarotai17 Rainys.
Šiandien žemė šaltoji jo krutinę prispaus,
Gentys18 smilčių saujelę ant duobės užbarstys.
Kad į drebančią ranką vaško paėmė žvakę,
Mirdams pašaukė Juozą ir jam tiek tik pasakė:
„Man nebuvo, vaikeli, to žadėta sulaukti
Nors ant galo senatvės, ko taip troškau karštai!
Neužmiršk mano žodžio: iki galo ištraukti
Giminazijos mokslą, o paskui: numanai”...
Ar jam užėmė žadą? — Ar širdis gal apsalo19?
Tiek tik sūnui prieš mirtį pasakyti tebspėjo;
Bet suprasti jo norą lengva buvo lig galo:
Jį ne vienas tik Juozas numanyti galėjo.
VIII
Juk Bažnyčios tarnystės Juozas pats nesibaidė:
Kaip malonūs jam buvo subatos20 vakarais
Tie Nešparai prie žvakių! Kur jo mintys neskraidė,
Kad vargonai dudeno dievmaldingais balsais!...
Tos apytamsios žvakės! Tie graudingi vargonai!
Tas ramumas, kurs dvasiai tiek be žodžių pasako!
Tas nematomas Viešpats, prieš kurį milijonai
Par tiek amžių ant kelių krint, kaip dulkė ant tako!...
Vis tai Juozui iš mažo jautrią širdį graudino
Ir Bažnyčios tarnystei atsiduoti vadino.
Pašaukimas tai buvo? Dievas geras žinojo!
Bet jau, penktąją kliasą21 baigdams, Juozas galvojo
Užsivilkti suknelę. Jo svajones visas
Trukdo mirdamas tėvas: liepia baigti kliasas.
IX
Kas tai jam atsitiko?... Su Atkaičiais per kelią,
Vedęs pačią vienturtę, valdė dvarą Juška:
Už ausų raitė ūsus, smailią kirpo barzdelę.
Ūgio buvo nemažo, o pakaušė plika.
Buvo geras tai ponas. Nesiskundė kaimynai,
Kad ką būtų nuskriaudęs: tik maž ūkį žiūrėjo:
Svečius vaišinti mėgo; jo aplinkui beržynai
Rudenį ir per žiemą nuo medžioklių skambėjo.
Pas save gana tankiai22 Rainį prašė Juška:
Tai bites kapinėti, tai pasėti javus;
Gimus Juozui, prie krikšto nešė pats su teta,
O paaugusiam sūnui siuntinėjo žaislus.
Kad, tam einant į mokslą, jo gabumą regėjo,
Juškai vaiko pagailo, kam tūr kunigu žūti?
Ir tėtušiui į mokslą leist aukščiaus įkalbėjo,
Nes tada tas galėsiąs net ir vyskupu būti.
Biet per vasarą Juozą pas save į jaunimą
Pavadinęs, kaip gyrės, jį mylėti mokino;
Pasilinksminęs vynu, ne tai per užmiršimą,
Ne tai jį malonuodams23, savo žentu vadino.
X
Vienais metais už Juozą Juškos Vanda jaunesnė,
Kad penkioliktus baigė, jau kaip rožė žydėjo;
Panaši į matušę, tiktai ūgiu aukštesnė:
Norint būdo gan lengvo, gerą širdį turėjo.
Rods matušė gan tankiai jai primint neužmiršo
Bilazarų gentystę, kurie — lenktis nepratę!
Ir širdyj rūpestingoj jai Mankauskį jau piršo,
Kursai šimtą valakų Vilniaus banke užstatė.
Vienok Vandzia ikšiolei dar mažai tegalvojo
Apie aukštą matulės pranokėjų24 kilimą;
Jai tik jupos25 rūpėjo ir vien tą težinojo,
Kaip prikalbinti tėvą suprašyti jaunimą,
Rods Mankauskio jai tiko eržilai kaip ereliai:
Rausvos, ilgos jiems kartys, žemę kapsto rūstingai
Bet vėl Juozui užtraukus skardžią, šauną dainelę,
Jo boritonas mielas širdį gundo jausmingai.
XI
Baigdams šeštąją kliasą, Juozas Glinskį pažino.
Glinskis Jonas už Juozą vienais metais tiktai
Buvo moksle aukštesnis ir nekartą mėgino
Prisiartint prie Rainio, bet tas laikės šaltai.
Na, ir būdai jų buvo jau tikrai nevienodi:
Vienas atviras, gyvas, pilnas siekių aukštų,
Antras šaltas iš tolo, kurs net atskirą žodį
Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų.
Kas tikėtis galėjo, kad tą kliūtį nemenką
Tuodu priešus pašalins ir sau ranką paduos?
Bet ateina tie metai, kad žmogus neužtenka
Jau pats sau ir nulindęs ieško draugo drauguos!
O, laimingi tie metai ir jų gražios draugystės,
Kad nesuteptas širdis ir jų pirmas svajones
Mezgia siūlais auksiniais, idealais jaunystės,
Ir jų gražina siekius, kaip artistą teplionės!
O, žvaigždėtos svajonės ir jų jautrūs pinikai26,
Kaip, pavasariui auštant, pirmučiausi vainikai,
Kad, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai
Ir į dangų sužiūrę, jį sapnuoja tiktai!
O, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės,
Lyg ant vaško, ant dvasios neišdildomu pirštu
Idealus išrašo, kaip tiesas karalystės.
Kad pati net senatvė jų paskui neužmirštų!
XII
Jonas Glinskis ir Juozas kad arčiaus pasižino,
Jų taip priešingi būdai į akordą gražiausį
Tarsi pindamos pynės, kaip balsai pianino
Kad ir pakelia dvasią, ir taip lepina ausį!
Kiek tai kartų antrieji jau giedojo gaidžiai,
Ir ant Žaliojo kalno mėnuo blyško prieš rytą,
O jiems kalbos-svajonės vis tekėjo saldžiai
Apie aukštą jų siekį, širdyse užrašytą!
Aleksotos pakalnės buvo jų numylėtos:
Čia tai Nemuno vilnys eina juosta plačia
Čia tai vasaros naktys tylios, ramios, žvaigdėtos
Apie Dievo gražybę jiems kalbėjo slapčia!
Čia lakštingala tankiai savo stemplę27 mėgino,
Pasislėpus žilvičiuos, ir jų sielas ramino.
Čia, jiems kalną užlipus, kurs vadinas Linksmoji,
Kaip tam Nemunui vilnys, Jonui žodžiai tekėjo:
Juozas klausęs nurimęs, o dangaus ankstyboji28