Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
nagus?
Tikėkis ko gero nuo vėjo!
O, kiekgi tai kartų kančia ir juokai
Greta sau bendrauja ir rišas paikai!
Ir veltui ieškotum pradžios:
Taip buvo per amžius! Taip buvo ir bus.
Ant sau prieštaravimų svietas gabus;
Ant paiko čia nėra valdžios!
Bet ne! Rodos brolis tėčiau ją užtartų:
Net tėvui pačiam jis išdrįsta tiek kartų
Užginčyt, n’apkęsdams skriaudos;
Nors nėra tarp brolio ir jos atvirumo,
Nors juokias nekart iš sesutės jautrumo,
Bet jos nenuskriaus niekados.
Tos abejos mintys Jadvygą kankino
Per ištisą kelią, ir veltui mėgino
Į brolį linksmiau ji prašnekti;
Šneka nesirišo: nelengva kalbėti!
Per prievartą širdžiai nelengva tikėti!
Nelengva, kas plyšo, susegti!
Nebuvo taip pat ir Motiejus šnekus.
Gal baltas tam murksantis oras sunkus?
Nes debesys dangų aptraukė:
Nekrinta iš aukšto ikšiolei lašai,
Bet debesys juodos praskydo palšai
Ir vien tik griaustinio belaukė.
Nušvito žaibais pagirys vakarinis;
Sugriovė šių metų pirmasis griaustinis, .
Ir griauna, ir greit nenustos.
Pabiro lašai vis kaskart didesni;
Ir štai jau upeliai šimtais tekini
Į prieglobstį bėga Ventos.
XI
Laimingas, kursai apsiverkti dar gali:
Aplengvins jam ašaros skausmo nors dalį!
Laimingas, kam ašaros krinta!
Taip debesys murgso ant palšo dangaus;
Bet iš po lietaus, su perkūnais staigaus,
Dangtis lyg kad veidas nušvinta.
Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų
Sau draugą sutiko iš šimto draugų
Ir gali jam širdį atverti!
Laimingas! Lengviaus jam kentėti tada!
Taip vieno našta, ant dvieju užmesta,
Negal taip pečių benusverti!
Bet Juozas Rainys nuo mažens niekados
Nei skųstis, nei ašarom’s savo skundos,
Kaip vaško, tirpyt nemegino:
Kaip ežero stiklas — jo veidas ramus!
Kaip užtvenktą upę, karčiausius skausmus
Jis savo širdyj užrakino!
Prieš vieną tik Glinskį, tą draugą širdies.
Jisai neturėjo ikšiol paslapties;
Šiandieną ir tas neišklaus,
Kas Juozo širdyj? Tik kad viskas sumigs,
Tik vienos nemiegančios žvaigždės paliks
Klausytis jo skausmo gilaus.
„Kame mano brangūs jaunystės sapnai?
Kame tie padangėmis skrydę sparnai?
Kur aukštas, gražus pašaukimas?
Kaip šalčio užgauti pavyto žiedai!
Lyg debesys tamsios užtraukė juodai!
Beliko tiktai atminimas!”
„Tik vien atminimas!... Ir tas nepaliaus
Kaip sąžinė griaužti! Kur žengti toliaus,
Kas man beparodys, oi, kas?
Kaip silpnas keleivis ant kryžkelio stojąs!
Kaip, kruša javus bekapojant artojas,
Taip aš benuleidžiu rankas”.
„Kame mano galia, kuriai įtikėjau?
Kaip milžinas žengti par audrą žadėjau
Ir vargti dėl gero kitų!...
Silpnos moteriškės akių spinduliai
Užšvitę įsmigo į širdį giliai...
Ir tiek po visų apžadų!”
„Matušė brangiausia! Kaip graudūs varpai
Tau bus ta žinia! Kad man lopšį supai,
Nemigus per kiauras naktis,
Kad leidai į mokslą paskui ant skolos,
Ne tos betikėjais sulaukt valandos!
Linksmesnė tau švietė viltis!”
„Bet argi jau viskas kaip sapnas išnyko?
Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko
Paženklint kryželį palieka?
Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau...
Kur mano vienintelį tikslą mačiau...
Tai viskas pavirstų į nieką?”
„Bet ką? Ar aš nendrė, belankstoma vėjo?
Ar veltui draugai visados man tikėjo?
Ir milžinu tankiai vadino?
Silpnos moteriškės akies spinduliai!...
Svajonės tuščios svetimi sopuliai!...
Ir viską ant karto naikina?”
„Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų
Nei audros kaukimo, žmonių nelabų,
Nei priešų nuožmiausios gaujos!
Kaip milžinas stočiau į atvirą kovą,
Aprinkdamas Viešpatį sau už vadovą!
Bet jos... O, taip gaila man jos!”
„Tai angelas, rodos, iš apskričio kito,
Kurs veidu aušros netikėtai užšvito
Ir naują man praneša šalį.
Kas jausmų gilybė! Kiek veide skundos!...
„O ne! Dėl manęs ji kentėt niekados...
Kentėt dėl manęs ji negali!”
*
Ir kas do naktis! Kaip žvaigžgėta, graži!
Užmigo ir paukščiai, ir žmonės visi;
Tik mėnuo per dangų riedėjo:
Tik angelas, įmigio pasiuntinys,
Per sodžius beskrydo! Tik vienas Rainys
Akių iki šiol nesudėjo!
Ketvirtoji giesmė
I
Tiek darbo padėjus! Naktų nemiegojus!..
Tarp baimės greta ir vilties ir drąsos!..
Ant slenksčio gyvatos naujos atsistojus,
dienos susilaukus liuosos,
Kiek aušta ant karto drąsiausių sapnų!
Kiek gema73 užmanymų! Saulė pati
Kitaip, rodos, šviečia ant tų milžinų:
siaura net pasaulė plati!
Liuosi nebužilgo studentai! Besems
Tą išmintį gilią, kur mokslo žinovai
Iš katedrų skaito, ir ką tik nulems...
o, rods, tai ne Kauno vadovai!
„O man — sako Jakštas Smigeikai — ir Kauno
Tarytumei gaila! Žmogus čia išvarė
Kliasas ir svajojo! Čia Nemuno srauno”...
„E, urvas!” — Ažukalnis tarė.
„Ne urvas! Bet visgi išpultų74 ką veikti” —
Užmanymu pilnas Smigeika sakyti
Pradėjo: „Gal laikraštį reiktų įsteigti,
kad žmones pirmyn pavaryti?”
„Na vyrai, už mūsų gražias lietuvaites
išlenkime stiklą! — čia Tumas sušuko, —
„Apleisme našlaites dėl mokslo dievaitės:
oi, teks pasigest joms Kaziuko!”
Ir ėmęs niūniuoti: „Sudiev mylimoji”
Per petį žiūrėdamas, Daugirdo klausė:
„Ei ką, balandėli Kaziuk, bedumoji?
ar vėl gal kokioji gražiausia?..“
Kazys neatsakė nei žodžio į tą,
Tik šaipės. Rainys prakalbėjo tada:
„Jau skirstytis laikas! Į kelią ryte!..
gal teks susitikti kada”.
II
Dar vakar gimnazijos buvę vaikai,
Direktoriaus seno drausmės pribijoję, —
Šiandieną jau vyrai!.. Drąsiausi takai
svajojas jaunoj jų galvoje!
Užbaigę ant galo vargingas kliasas,
Aplieję krūvelėj gražioj atestatus,
Ryto po šalis išsiskirstę visas,
kur veda užmanymai platūs,
Ar vėlei netyčia kada susitiks,
Sulinkę ant tako siauručio po metų?
Ar vardas kieno, nenuskendęs, išliks
kaip valtis vikri iš verpetų75?..
Kas žino? Sudiev, jus gražiausiosios dienos!
Ir Kauno pakalnių išminti takeliai!
Ir jūsų, gimnazijos paprastos sienos!
ir jūs, ne per sunkūs vargeliai!
Laimingas tasai, kurs bent žino, nuo ko
Kelionę pradėt į nežinomą šalį!
Rainys pas tėvus iš važiuoja ryto,
bet ko betikėtis ten gali?
III
Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,
Išpintos žemčiūgų vainikais margai!
Šalis, kur užaugau! Kur atmintys visos
graudingos, kaip mūsų vargai!
Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis,
O beržas našlaitis nuleidęs šakas,
Kad švinta rytai ir išblykšta naktis,
jai beria sidabro rasas.
Ne rasos, tai graudžios jam ašaros byra!
Bet veltui šakas garbiniais apdabins76:
Dubysa jau myli... bet tolimą vyrį:
vien Nemunas ją apkabins.
Lietuvės neieško, kaip vilnys Dubysos,