Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
1em">Trijų milijonų dvasia atsigaus,
Nors mūsų čia tėra keli!“
„Ne ką dar padarėm! — pasergėjo Tumas;
Vienok kad Smigeikai pritaręs daugumas
Pradėjo net rankomis ploti,
Visiems pasirodė: šitai milijonai
Lietuvių sukyla, kaip amžių valdonai,
Ir rengias į kovą barzdoti.
XIII
O Jakštas, kaip pranašas, balsą pakėlęs,
Sušuko: „Lietuviai! Nuo šios valandėlės
Mums era120 kita prasidės!
Tas pirmas lietuviškas laikraštis mūsų,
Kuriam naktimis teks keliauti iš Prūsų,
Tai gerdas aušrinės žvaigždės!
Po Lietuvą mūsų — naktis iki šiolei!
Ir lenkai ją migdė, ir slėgė maskoliai;
Bet usnys ilgai nekeros.
Štai laikraštis eina jos dvasią gaivinti;
Jis neša jai rytą; tai kaip pavadinti
Tą pranašą mūsų aušros?”
Sužiūrę kaip vienas į Rainį draugai,
Jo nuomonės laukė; nemąstęs ilgai,
Tas ėmė tik rankomis ploti,
Ir tarė: „Štai vardas „Aušros” netikėtai,
Gal per įkvėpimą, ištrūko poetai!
Šaunesnio ne kam beieškoti.
Teeina tada, pasislėpę nakčia,
Tebrėkšta tėvynei padange plačia
Tos mūsų „Aušros” spinduliai!
Gal jos neapkęs kas papratęs vėlai
Pramerkti akis, kam šilti patalai,
Bet vargšas ją sveikins meiliai.
Kur gryčios aprūkusios, alkanas būvis,
Ten mušti ikšiol užsiliko liežuvis;
Jų mylistos jo užsigynė:
Gal mes nesulauksime tos atmainos,
Vienok kad išaušus aukštai padienos,
Ir juos prisižadins tėvynė.
XIV
„Tautiečiai! Mums pavestas uždavinys
Ir šventas, ir didis! — kaskartą Rainys
Karščiaus užsidegdams kalbėjo —
Mums teko pravesti pirmuosius takus;
Sutiksime priešų; bus kelias sunkus;
Be to nieks kovos nelaimėjo.
Bet ką mums ar vargas, ar audros verpetai!
Mes žinom, jog mūsų — ateinančiai metai!
Į darbą! O Dievas padės.
Pavasaris aušta! Jo žingsniai pirmieji —
Palaiminti žingsniai! Laikai tolimieji
To rytmečio mums pavydės.
Į darbą! Į darbą, kam dega krūtinė!
Apleisto dirvono vaga pirmutinė —
Sunkiausia, bet kiek ten sapnų!
Ir mūsų tėvynei, tiek amžių vaitojus121,
Ar žinom, ką auštantis žada rytojus?...
Tik reikia darbų, milžinų.
Smigeika! Buvai apsukrus visados:
Tarp sąlygų mūsų sunkios valandos
Tau Tilžėje „Aušrą” rėdyti!
Ažukalnis klausimą ves darbininkų!
Mums Daugirdas, Tumas atras šalininkų
Po aukštdvarius — gražiąją lytį.
Kas būsime talentą savo užkasę.
Tu, Jakštai, pakelsi tam miegančią dvasią!
Tau slaviai giesmės tepavydžia!
Lietuvių istoriją paėmė Klimas
Ištirti: tai aukštas, gražus pašaukimas;
Parodys mums praeitį didžią.
Daugiaus mokslo vyrų! Galingas jų žodis,
Ką gal Lietuva, svetimtaučiams parodys,
Jos vardą aukštai užrašys!
Į mokslą! Į mokslą su norais giliais!
Jis vardą Lietuvių apdengs spinduliais!
Jis mūsų didvyrių lopšys.
Į mokslą! Į darbą kiekvienas, ką gali!
Iš miego prikelsime mylimą šalį!
Tekaukia sau veltui šiaurys122!”
Čia Juozas nutilo, beržai tik šlamėjo;
Tylėjo visi, bet kad Tumas pradėjo,
Šitaip uždainavo būrys:
Jau slaviai sukilo. Nuo Juodmario krašto
Pavasaris eina Karpatų kalnais.
Po Lietuvą — žiema. Nei žodžio, nei rašto
Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.
Petys gi į petį, na, vyrai kas gali,
Sustoję į darbą už mylimą šalį,
Prikelkime Lietuvą mūsų!
*
O laikas jau, laikas iš miego sukilti;
Štai penketas amžių — naktis be audros!
Gana aimanavus! Prižadinkim viltį
Ir stokim į darbą, nelaukę giedros!
Petys gi į petį ir t.t.
*
Kas tikt į Dievo Apveizdą galingą,
Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
Mums teko per amžius dalis nelaiminga,
Bet niekas nežino rytojaus dienos.
Petys gi į petį ir t.t.
*
Aplinkui jau žydi visur atgimimas;
Išpančiotos123 tautos gyvuoja plačiai;
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai aušta laisves rytmečiai.
Petys gi į petį ir t.t.
*
Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
Priminkime Vytauto Didžio ribas!
Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė,
Ir vardą, kurs vietą Europoj atras!
Petys gi į petį ir t.t.
*
Gražu už tėvynę pavargti, kentėti;
Palaimintas darbas šalies prigimtos;
Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,
Su broliais į darbą, kaip milžinas, stos!
Petys gi į petį ir t.t.
*
O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos...
Tegul ir tave ateitis tolimoji.
Minėja... kaip išgamą mūsų dienos!
Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,
Sustokim į darbą už mylimą šalį!
Prikelkime Lietuvą mūsų!
Septintoji giesmė
I
Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai,
Bemirkčioja tartum akutės;
Iš užgirio pilnaitis mėnuo antai
Įspindo į langą grinčutės124.
Šarmotas rytys nebeblaško sniegų,
Tik kvapą užimdamas spaudžia,
Ar pirštais gudriais ant grinčutės langų
Žvaigždelėmis verpalą audžia.
O taip neseniai vertė pusnį žiemys125
Ir kaukė, kaip liūtas užklydęs;
Iš girios pagrįždams kraupus įnamys126
Žegnojos, jo rūstį išvydęs.
Bet priešais — rytys, ir žiemys atsargus,
Giliai įsikasęs į sniegą.
Per sieksnį127 į žemę suleido nagus
Ir tartum lokys sau bemiega.
Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę
Septyni antai šienpjoviai!
Aukščiaus dar šviesiaus Grigo ratai apvirtę
Ant kelio išgrįsto blaiviai.
O kelias žvaigždžių milijonais nušviestas:
Kur žiūri, vis žydros akelės;
Kaip juosta per apvalų dangų ištiestas —
Tai paukščių vadinamas kelias.
Aplinkui nei balso! Tiktai vargdieniai
Bekyšo iš pusnių eglytės;
Tik kartais nuo beržo šarmos garbiniai
Nukrinta, kaip lapas nuvytęs.
Tik pusnys aplinkui ir žvilga ir spindi;
Tik spengia kaskartą skaudžiaus...
Girdėtis!.. Iš tolo lyg skambalas dindi
Ir rodos kaskartą arčiaus.
II
Pas Jušką svečių nemažai susirinko:
Aplinkiniai, gentys, draugai;
Tiktai Bilazaras atvykt nepaslinko:
Užpykęs mat rūgsta ilgai.
Juškienei pačiai, lyg kas būtų įgnybęs,
Nešviečia saulutė ant veido;
Ir Vandai reikėjo nemaž atkaklybės,
Lig motina jai nusileido.
Bet Vanda pasakė: už to, ne už kito
Ji nor ištekėt... ir ištvers!
Ir veltui Juškienė į nuomarį krito:
Neparlaužė ginčo dukters.
Ant galo, juk Vandai tekėti ir laikas;
Ne ko jau per daug belebauti.
Mankauskis? Bet tas parsiskolino paikas!
Šunims vien tik šėką128 bepjauti!
O čia inžinierių ir dargi turtingą
Pasisekė Vandai užburti.
Tik ta pavardė!... Pavardė nelaiminga!
Ar antro jai „s“ nepridurti?
Taip mąstė Juškienė. Juška ir patsai
Gal žento norėjo sau kito,
Bet metai, kaip Rainio negirdžias visai,
Tarytum į vandenį krito.
Ant galo, ant Juozo ne ko ir tikėtis:
Pats užpernai Vandai juk piršo
Karštai inžinierių; kaip matos mylėtis
Nemoka patsai, ar užmiršo.
O Vanda ar draugą jaunųjų dienų
Užmiršo taip pat? Ar nuduoda?
Sau čiauški ir skraido tarp meilės tarnų,
Lyg kregždė užmačiusi uodą.
Rods, Dievas, neskriausdamas veido skaistumo,
Sutvėrė jai kūną! Bet skolos karščiausią
Malonę atšaldo; o kraičio didumo
Tik Tumas iš aukšto neklausė.
Šiandieną ant sutarto susižiedavimo
Žadėjo nuo Volgos atvykti;
Bet veltui belaukia svečiai atvažiavimo,
O Vanda net pradeda pykti.
III
Kur Tumas? Pas kunigą Glinskį užgaišo.
Ne kaip par pusnis ir išbris;
O čia dargana su žemе dangų maišo:
Net žengti baisu pro duris.
Sutemo visai, kad pailsęs ant galo
Žiemys apsimalšė nedoras;
Rytys atsisuko; iš sykio atšalo,
Ir ėmė blaivytisi oras.
Pro varpnyčią129 išplaukė mėnuo raudonas,
Šešėlį nutiesdamas ilgą;
Pražiūro žvaigždžių ant dangaus milijonas;
Tiek pat jų ant pusnių bežvilga.
Ramumas mirties! Užpustyti laukai
Lyg baltos sustingusios jūrės!
Nei kelio, nei ženklo! Tik dunkso miškai,
Ir šviečia dangus tik sužiūręs.
Gerai, kam aplinkinė ne svetima,
Kas medį kiekvieną pažįsta!
O ne, tai kvepės tau namų šiluma,
Ir tas, kurs iš kelio neklysta.
Seniai jau žiemos nevažiavęs keliais,
Beskubinas Tumas greičiaus
Pas Jušką; bet Glinskis jo vieno neleis,
Pats kelią išvedęs arčiaus.
Abudu šnekučiai, tik užpernai metą
Pas Rainį arčiaus pasižinę.
Bet porą tikrai besutiktumei retą
Taip bendrą ir taip sutartinę.
Tiek turi šnekos, nesimatę ilgai!