Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
tėvynė didvyriui tėvynės
Parėdė vainiką garbės.
Nuslinko naktis;
Atgimimo vilts
Teeina po Lietuvą mūsų,
Kur skaisčios sesutės,
Kur vargšės matutės
Nuo Vilniaus lig Kuršo ir Prūsų!
*
Štai vadas ant žirgo užsėdo galingas!
Saulėgrąžas rodo naujas!
Raminkis lietuvi! Prabočių garsingas
Jis žada priminti dėjas!
Jo garsūs darbai,
Kaip Perkūno žaibai,
Aplėks mūsų nuskriaustą šąlį;
Prižadins kaimietį
Ir rūmų pilietį!
Pribus, kas pabusti dar gali!..
*
Ant Vytauto vardo, lyg magiška galia
Atgimę tėvai — milžinai,
Sukils didžiavyriai, krūtinę apkalę,
Ją meile uždegę jaunai!
Naiktis kruvina
Juos bežudė gana;
Šiandieną kita jau gadynė!
Gana jau dejonių,
Klaidingų kelionių!
Atgimusi kelkis, tėvyne!
*
Tu, Vytaute, didis vadove tėvynės!
Tu skardas dėjų-milžinų!
Tu, Lietuvai garsų vainiką nupynęs,
Būk pranašu saulės dienų!
Tarp amžių prašnek!
Mums krūtinę uždek
Darbais milžinų-pranokėjų!
Aprinkę vadovą,
Teeina į kovą
Augintiniai tavo idėjų!
Devintoji giesmė
I
Bėga kaip upės srove tekina,
Laikai į nežinomą šalį;
Veltui teirautųs gudrybė sena:
Rytojaus atspėti negali.
Kiek tai jie nunešė amžių, kartų
Į šaltą nabašninkų kraštą!
Vien tik negali vargų-sielvartų
Iš vietos pajudinti naštą.
Mainos, kaip apdaras, būdas žmonių;
Tėvai jau vaikų nesupranta;
Pažvalgos154 naujos naujų vargdienių
Beveržias, kaip vilnys į krantą.
Buvo laikai: giminės aukštumų
Didžiavos nutukęs bajoras;
Nūn demokratą skriaudos šaukimu
Užėjo pamėgdžioti noras.
Vien tiktai saulė per dangų aukštai,
Per amžius tekėjo ir teka;
Vien tiktai Baltosios marės rūstai
Per amžius šnekėjo ir šneka.
Atmainos didelės ir Lietuvoj
Pirmeiviai, anuomet pramynę
Pirmąjį taką nelygioj kovoj,
Vargiai bepažintų tėvynę.
Kad prisikeltų dabar jų dvasia,
Jau savo vargų neminėtų;
Ašaros džiaugsmo skaisčiai akyse,
Kaip marėse perlai, žibėtų.
Dvasios galingi tėvai-milžinai!
Pavasario mūsų vadovai!
Ramūs ilsėkit kapuos pelenai,
Nutilus palaimintai kovai!
II
Goštauto rūmas ant kranto Ventos,
Nors dvidešimt metų praėjo,
Baltuoja, rodosi, kaip kitados,
Kad jaunas Rainys čia viešėjo,
Rodos, kaip tuomet, šermukšnių plati
Alėja į vieškelį šviečia;
Tiesą, suaugus!.. Bet žmonės — kiti!
Kitus ir svečius užsikviečia.
Trečias jau mėnuo: pasirgęs trumpai,
Pasimirė Goštautas-tėvas;
Kūną jo priglaudė Rosso Kapai,
O sielą nemirštančią — Dievas.
Mirdamas, iš giminės neplačios
Taip nieko nabašninkas ponas
Nesigailėjo apleist, kaip marčios.
(Išpiršo ją kunigas Jonas).
Amžiną atilsi, ponas tasai,
Valdyti ir liept vien mokėjęs,
Įteigdamas amžių, kaip sako, visai
Nuo savo marčios prigulėjęs,
Tiesą pasakius, ne vieną tik jį:
Visus užžavėjo Onytė;
Mažas ir didelis ją Aukštdvary
Vadino: „Tai mūsų paukštytė”.
Atviro būdo, širdytės lipšnios,
Bečiauškianti nuo rytmetėlio:
Niekas ant veido jaunutės ponios
Nematė tamsaus debesėlio.
Vos, kaip pavasaris linksmas, skaistus
Į Goštauto įžengė rūmą,
Laužo ant karto namiškių ledus,
Įnešdama naują gyvumą.
Tėvas patsai, jai prisėdus šalia,
Beglostė meiliai geltonplaukią!...
Dievo vienok tokia buvo valia:
Krikštynų seniuk’s nesulaukė.
III
Antrą jau savaitę, kaip Aukštadvary
Ramumas ir miegas išnyko;
Vakar ant galo ponios kambary
Rėksnys mažutėlis suklyko.
Pirmgimio savo sulaukęs sūnaus
Gražučio, smagaus ir didoko,
Daugel jau žadančio ir numanaus,
Motiejus net šokte pašoko.
Kiek tai atsineša su savimi
Vilties tas opus sutvėrimas,
Klyksmu pranešdamas savo „esmi”,
Kaip tas, kam nemielas gimimas!
Džiaugias gimdytojai, gentys, draugai,
Svečiai į krikštynas atvykę,
Jam gi šios žemės, matytis, vargai
Vaidinas, ir verkdamas klykia.
Klyksmas tasai, tai jaunosios kartos
Prieš senąją ginčas pirmasis;
Metams beslenkant, vienos ir kitos
Daugiaus prieštaravimų rasis.
Eina kariaudamos kartos žmonių;
Viena jau kitos nebsupranta;
Eina, kaip bangos plačių vandenių,
Ir daužos į amžiną krantą.
Kartais nuilsusios, ant valandos
Tarytum paliaubas sulygsta;
Snaudžia ramumas tada be skriaudos.
Bet irgi gyvumas pranyksta.
IV
Linksmas Motiejus gal būtų svečių
Iš viso pasaulio suprašęs,
Straipsnių vienok pabijojo skaudžių,
Kuriuos būtų Skardas155 prirašęs.
Skurdūs bedarbiai, sakytų, matai,
Ant gatvių par streikus badauja,
O kapitalo išlepę antai
Ištvirkėliai sau bepuotauja.
„Tiesa, sau tarė, — aš pats vargdienys;
Darbuojuos, liežuvį iškišęs;
Bet buržua! Būk tečiaus tinginys,
Nuskųs, jei dripsosi nuplyšęs.
Marksą dabar net plikbambiai vaikai
Po kaimus išvardinti moka;
Socialistais net kibžda takai!
Ko? Ko? Palaidūnų ne stoka.
Žmones bekursto. O kvaišų gana,
Kurie, kaip avigalviai, klauso;
Darbą pametę, paskui alkana
Gauja meldžia plutgalio sauso.
Kaltas ir mūsų klebonas gyvai!
Štai vietoj pamokslo tik šaukia:
„Vargšai, jūs vargšai!... Paskui tie pilvai
Bežiūri į mus susiraukę”.
Tokios tai mintys nuo metų kelių
Ne vieną Motiejų begriaužė;
Ant cicilikų156 darbų atkaklių
Jau retas kumšties nesugniaužė.
Rojų žadėję pakalnėj vargų,
Tik kerštą ir maištą paliko!
Gyva baidyklė bestos ant vaikų
Trupi pagarba ciciliko.
Tokios tai mintys Motiejaus galvoj
Kaip debesys džiaugsmą aptraukė.
Ir ant krikštynų mažutėj krūvoj
Iš Vilniaus svečių jis belaukė.
V
Baigės rugsėjis. Ant oro bailiai
Oratinkliai157 draikės be vėjo,
Šypsojo saulė; bet jos spinduliai,
Tarytum, sudiev bekalbėjo.
Klykdamos žąsys ir gervių pulkai
Į pietus padangėmis traukė.
Apdaro žalio nebtekę miškai
Tik pirmojo šalčio belaukė.
Veltui Motiejus iš Vilniaus svečių
Bežvalgos: ikšiol nematyti!
Bėri užsėdęs šiųmečių rugių
Išjoja tada aplankyti,
Lygūs sužėlę tamsiai vilnimis
Rugiai lyg kad rūtos žaliuoja;
Kiek tik apimsi aplink akimis.
Kaip žaliosios marės liūliuoja.
Žiema užklojus baltais patalais.
Nukąs jūsų pumpurą žalią;
Šalčiai ir spuogos ledų verpalais
Suspaus, jūsų lovą apkalę.
Vargšai, užmirste po žemių šaltai!..
Bet argi tai rankos artojo
Veltui jums žemę pureno minkštai
Ir sėdamos grūdą žegnojo?
Linksmo pavasario saulė užšils:
Ir spėkos, ką paslapčios miega,
Naujos iš patalo šalto pakils,
Išvesdamos rausvąjį diegą.
Vasarai kaitinant, laimūs suaugs
Rugiai, kaip palaimintas gojus!
Varpoms nunokus, širdy besidžiaugs
Beriedamas pėdus artojas!..
VI
Gražūs sužėlę ant dirvos rugiai
Motiejų bent kiek nuramino,
Kitą jam dirvą priminę staigiai,
Kurią dar aukščiau jis brangino.
„Lietuva, žeme tėvų — milžinų,
Senovėje taip pragarsėjus;
Nuo Baltijos lig Juodų vandenų
Vedžiojus didžias pranokėjus;
Žemė, kuri numylėjai karštai,
Kaip gyvastį, laisvią tėvynę,
Ir atstatydavai priešams rimtai
Be išgąsčio karštą krūtinę!...
Vargšė! Ir tu neišvengei žiemos,
Į prieglobstį brolių patekus!
Globoje brolių kalbos svetimos
Miegojai, ilgai neprašnekus!
Betgi ne veltui už laisvę sūnų
Prigėrei tiek prakaito, kraujo!