Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
išganymo laukiau tiktai
Pietų užsitęsusio galo.
Tada tik gyvesnį mačiau pritarimą.
Net Goštautas senis prabilo,
Kada apie mūsų tautos atgimimą
Šneka netikėtai pakilo.
Pasibaigė pietūs. Nelaukęs kavos,
Jau štai atsisveikint rengiausi,
Nustūmęs nuo savo pečių ir galvos
Lyg Šatrijos kalną sunkiausį.
Jadvyga išėjo. Motiejus prašneko
Tada jau kitonišku tonu.
„Girdėjome, — tarė — kad Juozas pateko
Naguosna nožmių nevidonų.
Nenorim Jadvygai minėt apie tai:
Tur širdį per daug gailestingą!
Bet kas iš tiesų gal žiūrėti šaltai
Į skriaudą taip mums pragaištingą!
Kuo buvo mums Juozas, dabar tik supratome:
Tai dūšia visos Lietuvos!
Dabar jo nustoję, su gailesčiu matome,
Nustoję tarytum galvos.
Mums dangų ir žemę pajudinti reikia,
Kad jį „coûte que coûte” išliuosuoti.
Čia nieko tėtušis ir aš nepaveikę,
Petropilin žadam važiuoti”.
IX
Čia Tumas nutilęs, ant karto užklausė:
„O ten bene Juškos langai
Taip žiba? Ir tarpdury mano mieliausia
Su žiedu belaukia ilgai”.
Bet matomai, Glinskiui kas kitas rūpėjo:
Užklaustas negreit beprašneko,
Tiktai į Atkalčių grinčaitę žiūrėjo,
Kur tankiai užgaišti jam teko.
Lauryno langai tik nuo mėnesio švietė;
Nieks naujo nelaukė ten meto;
Tik rudkis ir margis, greta susirietę,
Į mėnesį vampso iš reto.
„Jau ko man užvis, — Glinskis po valandos
Atsiliepė, tartum, plonai, —
Tai gaila Onytės! Nieks Juozo skriaudos
Giliaus neatjaus, kaip jinai.
Rainiai apie brolį dar nieko nežino;
O man nesuteko drąsos,
Nors lūpos ne kartą ištarti mėgino,
Visos jiems pranešti tiesos.
Laurynas, žinau, ne per daug nusimins:
Beskursme, sakys, susitraukę;
Bet vargšę Onytę ar kas nuramins?
Ir kas ateigoj ją belaukia?
Be Juozo nekoks jai gyvenimas bus:
Tik jis buvo jos parama!
Plačiai apsiskaičius, toks protas gabus —
Saviesiams jinai svetima.
O širdį tur aukso: tas džiaugtųs tikrai,
Kam meilės sapnams ji pritartų;
Juk kalbant tarp mūsų, broliuk, atvirai,
Už Vandą vertesnė daug kartų“.
Bet Tumas tiktai atsiduso giliai:
Ar tai apie Vandą sapnavo?
Ar jogiai per vėlu: nes bėgę arkliai
Po Juškos langais pavažiavo.
X
Juškienei net smegenis gėda paėdė.
Ir dėbesys veidą aptraukė:
Suprašė svečius, kaip lėlė pasirėdė,
O žento sulaukt nesulaukia,
Nejaugi užviltų? Tik to dar betrūksta,
Gyvatos priskubint jai galą!
Sau vietos nerasdama vaikščioja, rūgsta,
O čia sėst jau laikas į stalą.
Svečiai ar nemato, kaip kenčia Juškienė,
Ar maž sau į galvą tai deda,
Užmiršo, kaip rodosi, net vakarienę,
Nes karštą polemiką veda.
Lietuviškas klausimas tarp bajorijos
Šiandieną — opus skaudulys:
Ne vienas, kaip žaizdą, užgauti jį bijos,
O jis, kur nebuvęs, išlįs.
Šitai ir dabar, net jiems akys užžibo,
Vieni, kaip geniai, į Mašiotą,
Kiti gi į Bitautą jauną sukibo
Už jų litvomanišką protą.
Stirpinskis net rėkia: „Tai darbas maskolių!
Už sienos tai jų pinigai
Net laikraščius leidžia! Ir kerštą tarp brolių
Sukėlė jauni kunigai!”.
„Gyvenome amžiais su lenkais, kaip broliai;
Jie savo kulturą mums davė, —
Kalbėjo Songaila, — be jos gal ikšiolei
Dar būtume apšepetavę.
Šiandieną, užmiršę tėvų palikimą,
Mus parskirti žada vaikai;
Penkių iš istorijos amžių veikimą
Norėtų išbraukti paikai”,
„Norėtų išbraukti! — Žvirblinskis kvatojos, —
Nuo lenkų mus parskirti žada!...
Juokai daugiaus nieko! Apskretusios kojos
Greičiaus pabučiuotų sau į padą!
Su lenkais iš vieno mes liejome kraują
Už bendrą tą pačią tėvynę!
Jie mus į vainiką kultūriškai naują
Apšvietę, kaip broliai, įpynė.
Su jais giminiavomės; gentiškas būvis
Mus sumezgė ryšiu taip tvirtu,
Jog šiandien tarp mūsų kas lenkas, lietuvis,
Salemonas pats nebišskirtų”.
O drūtas Strumila, kurs valdo Bezdanus,
Kaitydamas ūsus geltonus,
Iš aukšto nusprendė: „Sum gente lithuanus,
Vienok natione polonus”.
XI
Matyt, privadžiojimai buvo ant vėjo,
Nes Bitautas šaipės stačiai,
O jogei liežuvį kaip ylą turėjo
Ir gnybti mokėjo skaudžiai,
Jau hermafroditams užkirsti ketino,
(Taip puslenkius jis pravardžiavo)
Bet Tumas polemiką jiems sugaišino,
Nes štai po langais pavažiavo.
Nuduodama, skambalo būk negirdėjus,
Ir ginčų nelaukdama galo,
Juškienė paprašė svečius-geradėjus
Užkąsti prie dūstančio stalo.
Tik vienas Juška, nesistiepdamas ponu,
Išbėgo žentelį sutikti.
Dievuliau! Vienok kaip jam būtų malonu
Šitoj valandoj apsirikti!
Kaip būtų malonu, ką kitą prispausti
Prie tėviškos savo krūtinės!
Ir apsikabinus, bučiuojant beklausti,
Ar grįžta, jau meilę pažinęs?
Ar jau kunigystės sapnai išgaravo,
Kad kiek tarp žmonių pagyventa?
Ar senas Juška neakylai sapnavo,
Sau rimtą išauklėsiąs žentą?..
Bet veltui, poneli gerasis, svajoji!
Tu Juozo į žentus nelauk!
O Tumui greičiaus tu, Juškyte gražioji,
Žiedelį ant piršto užmauk!
*
XIIVisoj Lietuvoj ne tik žodį ir raštą:
Lietuvišką vardą užginta;
O Vytauto žemę, lyg Rusijos kraštą,
Šiaurės-vakarų pavadinta!
Tik Vilniuje rūmai, kur lavinas popai
Ir Lietuvą rusint mokinas,
Už tai, kad lietuviams blėdingi dvejopai,
Lietuvių sodyba130 vadinas.
Petropily pučias kairėje Nevos
Kiti dar lietuviški rūmai;131
Taip skelbias dėl to, kad sūmums Lietuvos
Iš tolo jau kartus jų durnai.
Lietuvių kalėjimas! Vargšas ne vienas
Čia nyko už brangią tėvynę;
Ilgėjimo ašaros laistė tas sienas,
Pelėsiais drėgnumas išpynė!...
Jau metai, kaip durys čionai geležinės
Prieš Rainį sunkiai užsivėrė,
0 sausgėla132, kritus jaunam ant krūtinės,
Sveikatą ir kraują begėrė.
Nors kūnas nustelbo, bet dvasios negali
Supančioti keturios sienos:
Ji grįžta kasdieną į mylimą šalį;
Jai laisvės sapnuojasi dienos;
Ji lanko, ilgėdamas, Nemuno krantą,
Atmindama savo jaunystę;
Jai rodos: šiandieną geriaus ji supranta
Svajotą tada kunigystę.
O, kaipgi norėtų su kunigu Jonu
Dabar, kaip tada pašnekėti!
Jam žodį be abejo duotų malonų,
Jau kryžkeliais neklaidinėti.
Rods, tankiai, pabudęs iš miego, Rainys
Viliokį regėjimą mato,
Bet žodžio mainyti daugiaus nemainys:
Per daugel su juo apsiprato.
XIII
Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai;
Į dangų viliodamos kviečia;
Riedėdamas pilnaitis mėnuo antai
Isakijo133 vėžą134 nušviečia.
Vidurnakčio dvyliktą muša iš reto
Bonė Petropaulo nušvitus
Ir, skelbdama pradžią užgimusio meto.
Atliepia į cerkvių granitus.
Kelintą jau kartą pabunda Rainys:
Tas pats vis regėjimas matos!
Jadvygos dvasia? Ir budrus kalinys
Nuo mielo pagundimo kratos.
Skaudžiai pasirėmęs į pagalvę kietą;
Lyg buvo pradėjęs sapnuoti,
Vienok kad atsiminė atbulą svietą,
Taip pusbalsiu ėmė dainuoti:
*
Ir vėl, kaip viliokia pagundos dvasia
Suvargusios mano kelionės,
Tu stoji kas valandą man akyse;
Vilioji, kaip sapnas malonės.
Nejaugi, mieliausia, ikšiol negana
Tau mano žaizdą atkartoti?
Ar širdžia manai pasidžiaugt kruvina?
Kankintoja mano nesoti!
Ar atilsio jau neatras niekados
Suvargusi mano krūtinė?
Ar vien atsimuš balsas mano maldos
Į sieną šaltai akmeninė?
Aukščiausias! Tu vienas našlaitį matai,
Kurio nebepriglaudė žmonės;
O atilsio, atilsio vieno tiktai
Prašau, kaip didžiausios malonės!
Gana nuo žmonių betikėtis širdies!
Juk žemė — pakalnė dejonių!
Tik vien beprotys sausą ranką išties,
Sugauti šešėlį svajonių!
Daug žada nuo anksto žmogaus gyvata,
Krūtinę viliodama jauną;
Bet štai su svajonėmis eina greta
Ir skausmas, ir viltį apgauna!...
Tu vienas, Aukščiausias, keleivio žmogaus
Pavargusią širdį atjausi,
Ir atilsio nepavydėdams brangaus,
Kaip šunį ant galo priglausi.
Przekaż 1% podatku na Wolne Lektury.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
Aštuntoji giesmė
I
Jau mažai Lietuvoj tų beliko senelių,
Pas kuriuos dar mažučiai, sutūpę ant kelių,
Beklausydavom pasakas, ausis atvėrę,
Kaip už turką prancūzas ir anglas užtarę,
Prieš maskolį sukėlė smarkiausiąją karę
Ir jam ties Sievastopoliu kailį išpėrė.
Mums beaugant į metą, galybė Maksvos
Irgi augo! Ir pančius vaikams Lietuvos,
Išsivyravus, kalė kaskart baisesnius;
O prancūzas, pirmiaus — apginėjas liuosybės,
Ranką laižė dabar autokratų galybės