Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
garsinos!
Tiek atvyko svečių! Net latvių, baltgudžių140!...
Norint gal ne per daug tų galiūnų didžių,
Kurie šventė stovylą141 didžios Katerinos.142
VI
Ir pas Goštautą susirinkimas nemenkas:
Netiktai komitetas šį vakarą renkas,
Savo darbą užbaigęs, suvesti galus:
Nemažai ir kitų susirinko svečių:
Įvairiausios spalvos deputatų pačių
Suprašytas būrelis gana apvalus.
Tiek žmonių gal nei kartą, kaip stovi, nematęs,
Lyg užburtas, tiek metų tylėti papratęs,
Pono Goštauto rūmas ant karto net ūžia!
Taip ledais mūsų Nemunas žiema sukaltas,
Lig pavasario rūstas išrodo ir šaltas,
Iki šniokšti pradės jo paviršiai sulūžę.
Ir kaip tuomet jisai ant pečių-milžinų
Iš visos Lietuvos, nuo visų vandenų.
Neša vilnis putojančias viena vaga.
Taip prieš keletą metų užmanymas didis,
Mus suvienijęs, rasit bent kartą išlydis
Mūsų partijas, apimtas ginčų liga.
Ir šiandieną pas Goštautą ne demokratai.
Ne kokie socialai, ne aristokratai...
Susirinko lietuviai vienos motinėlės!!
Juos suvienijo Vytauto amžinas vardas,
Tas didžios praeigos tartum magiškas kardas,
Jau ne vieną lietuvį iš miego prikėlęs!
VII
Atsibudus iš amžino miego tėvynė,
Kad ant karto akis užmiegotas pratrynė,
Nusiminus aplinkui vien mato kapus!...
Atsigręžus tada nuo rūsčios dabarties,
Praeigoje raminančios ieško vilties.
Ir paveikslas jai švinta tada įstabus:
Kaip tą valtį bedaužo putojančios marės,
Žudė Lietuvą baimės, netaikos ir karės;
Bet štai Vytautas valdančias ima vadžias:
Ir nuo marių lig marių, nuo Pruto lig Dono.
Vakarykščiai jo priešai privengia valdono!
Pats kryžiuotis jo gerbia valdybas plačias!
Pranokėjų didžių atsiminus gadynę,
Kad Didvyrio šešėlį išvydo tėvynė.
Jaunas kraujas jai gyslose tvinkčiot pradėjo,
Ir nulenkusi galvą prieš Vytauto vėlę,
Tarp didžiųjų jo vardą nudžiugus pakėlė,
O jo kapą gudams neužleist prižadėjo.
Ant to kalno, kur Vilniuj senovės griuvėsiai
Baigia irti, vidurdienio ramūs pavėsiai
Nors galvos gal ryto nuo kaitros nepridengs,
Bet kad raitą stovylą tam dvasios galiūnui
Atidengus tėvynė, pašvęs savo sūnui,
Be kepurės šimtai prieš jį galvą nulenks!
VIII
Kad programą tvarkos ant rytojaus dienos
Sustatyta, „Mums ypatos trūksta vienos! —
Ponas Goštautas tarė iš pirmsodžio vietos.
Trūksta Rainio šio vakaro susirinkimui:
Ar kas tiek bepadaro tautos atgimimui,
Kad dar sąlygos buvo taip sunkios ir kietos!
Jo tai buvo užmanymas: Vytauto vardą
Prieš visuomenės sąžinę, tartumei skardą
Pranokėjų galybės, iškelti aukštai!
Kaip šiandieną tarp mūsų jam būti norėjos!...
Bet neleido atvykt sveikata susilpnėjus;
Argi toj valandoj jį užmiršme par tai?“
„Telegramą nusiųskim! — atsiliepė Klimas, —
O kad pritarė vienbalsiai susirinkimas
Ir, ant karto sustoję, tarytum ko laukė,
Tumas, jaunas studentų dienas atsiminęs,
Atsiduso giliai iš plačiosios krūtinės
Ir „ilgiausius metus mūsų Rainiui” užtraukė.
Nors Onytė žinojo, kaip brolis darbavos,
Bet pagrįžus dabar nuo ligonio iš Davos,
Kad viešai apie jį tiek ant karto girdėjo,
Net par ašaras žvalgės, kaip rožė raudona,
Tai į poną Motiejų, tai į kunigą Joną,
Lyg pagalbos nuo jų besulaukti norėjo.
IX
Prisiklausęs gana iškalbingų bilų
Ir daugiaus negu kaldamas nuo spragilų,
Senis Glinskis apkurtęs, sermėgoj sušilęs,
Kad jau aptarta viską ant ryto dienos,
Ir aptilo balsai. „Ar sušlapint burnos
Nereikėtų?” užklausė bent kartą prabilęs.
„Bravo! — tarė Motiejus, — tai man bent lietuvis!
Net gudriausis išdžius beklepsėjęs liežuvis,
Jei ant jo neužpilsi nors retkarčiais lašo;
Juk žmogaus gyvata tai lyg bėgąs upelis:
Be rasos greit išseks musų trumpas amželis!
Tik žiūrėk: Abraomas į vaišes beprašo!”
Visų įtempti nervai tik rodos to laukė
Ir ant karto mazgus sulig vieno sutraukė:
Ėmė juoktis kvatodamas susirinkimas;
Bet drūčiausiai kvatojosi Glinskis patsai;
Lyg sparnai jam plusnojo nudribę ūsai:
Taip akylas143 išrodė jam atsiliepimas.
Tik nesijuokė Jakštas, į uošvį skersai
Pažiūrėjęs; ne kartą jau Ruzės jisai
Prašė tėvą mokinti daugiaus mandagumo.
Nebelinksmas ir Daugirdas, įsimylėjęs
Lig ausų į Jadvygą, ir tiek prikentėjęs
Už nevyrišką meilę nuo juokdario Tumo.
X
Kad ant galo kvatoję nutilo svečiai,
Goštautytė, parengusi stalą apsčiai,
Juos paprašė į valgomą salę paslinkti.
Buvo užkandos šaltos; bet midaus uzbonai144
Lyg malonūs žemaičių pilvoti klebonai,
Tartum kvietė, kas širdžiai pritiks, pasirinkti.
Kad nekiurktų145 pipliai viduriuos ant tuščios,
Glinskis išlenkė stiklą degtinės karčios,
Pasipurtė ir, kraujui apšilti pradėjus,
„Prisiklausęs, — atsiliepė, — tamstų apsčiai,
Būčiau kvailas per apskritą pilvą stačiai,
Kad pažeminti drįsčiau tėvynės veikėjus:
Mūsų Vytautas buvo tai didis galinčius;
Jam reikėjo paminklo, to nieks neužginčys;
Daug padarė tėvynei ir mūsų Rainys;
Jį anuomet pažinęs, mačiau iš akių:
Kunigų seminarija ne dėl tokių!
Tas ne tik aveles, sau tariau, beganys.
Bet patarčiau čionai susirinkusiams ponams
Dar padirbdinti Vilniuj stovylą japonams:
Kad ne jie!... Kad ne ta su japoškomis karė!...”
Čia vėl ėmė visi net juokais nesitverti
Ir jau rengės seniuko sveikatą išgerti,
Kad svetys netikėtas duris atidarė.
XI
Buvo aukštas; aplinkui galva apskusta;
Veidas pailgas švietė; barzdelė reta;
Brangūs rūbai ir akys didybe žiūrėjo.
Vien totoriškai švelbė; vos Tumas ant galo,
Geležinkelį tiesęs andai nuo Uralo,
Susitarti su juo šiaip bei taip sugebėjo.
Pasiskųst Šig-Achmetas146 iš Kauno atėjęs?
Ar vainiko prašyt Devlet-Hadži-Girėjas?147
Tochtainišius148 pabėgęs iš Aukso Ardos?
Ar tai Vytauto vardas totoriškas vėles
Net iš amžino atilsio būtų prikėlęs,
Kad prie Vilniaus beglaustųsi, kaip kitados?
Ne, tai vienas iš mūrzų kilmės Edigėjo
Su totoriais nuo Karnos atvykt panorėjo,
Kad pasveikintų Vytauto Didžio paminklą;
Ir, kaip jo pranokėjas, suteikt dovanų:
Ne tabūną Arabijos žirgų šaunų,
Tik Damaske iš plieno nukaldintą ginklą.
Svetį tolimą Goštautas vedas prie stalo,
O paskui, kad arčiaus pasižino ant galo,
Ėmė norints ant pirštų šiaip taip bešnekėti
Apie buvusius amžius, kares ir vienybę,
Apie mūsų ir jų kitą kartą galybę,
Į kurią vos gali jau dabar betikėti.
XII
Pažiūrėjęs į aukštą, kaip per įkvėpimų,
„Ar ne sapnas tiktai? — tarė Jakštas į Klimą, —
Tartum ūžjautei amžių senobinių kvapą!
Tiek atsimena vienkart gražiausių dienų,
Į totorių pažvelgus!... Ir tiek milžinų!
Lyg kas būtų atskleidęs istorijos lapą!”
Nors užkalbintas, Klimas negreit beatsakė:
Atsiminus senovę ir jam širdis plakė;
Apie ją nemokėjo mąstyti šaltai:
Jam praėjusiai amžiai, jų dėjos ir vyrai
Tai nebuvo be žado užmirusiai tyrai!
Jam kaip gyvi kalbėjo senovės raštai.
Jį vadinta per dideliu idealistu;
Gal teisingai, bet kasgi iš mūsų neklystų?
Gal per daug jam prabočių sapnavosi dienos!
Ir dabar, į totoriaus žiūrėdamas kardą,
Jis garsingą atsiminė Algirdo vardą,
Prieš kurį net Maksvos bedrebėdavo sienos.
„Kiek poezijos! — tarė, — ir rūsto gražumo!
Kiek didybės ir kūdiško naiviškumo,
Kad Dimitrio ir Algirdo atmeni kovas!
Vienas siunčia nadėgulį, antras kiaušinį,
O pribuvęs į laiką Maksvoj velykinį,
Trenkia kardą į Kremlį lietuvių vadovas!...
XIII
Maž beužėmė Daugirdą naujas svetys:
Jautrią širdį jam griaužė kitsai rūpests,
Nes prislinkęs, štai kunigą Joną prispaudė,
Klausinėdamas su rūpestybe reta,
Kas girdėt apie Rainį? Kaip jo sveikata?
Ir kame paskydimui grašį sugaudė?
Rasit Glinskiui tikrai išsisukti norėjos,
Ir tik būdas jo atviras melo drovėjos,
Gal pagundimas išsikalbėti kuteno?
Nes sau tarė: juk Daugirdas pats numanys,
Kas nereikia, kad gautų žinoti Rainys;
Kiek bespėja: anuodu geruoju iš seno.