Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
tuokart, aukosi net kraują,
Kaip motina pasišventimo!
O, laikas jau keltis, šalis Lietuvos!
Gana bus globėjų ant tavo galvos,
Kurie tavo turtais dalinos!
O, laikas ir tau savo žodį ištarti!
Juk, rasit, taip trokštas išganymas arti.
Kursai mūsų bočiams vaidinos!
Kad tau Donelaitis prieš metų dar šimtą
Poemą 109 apmetė rimtą,
Tu jos kaip per miegą klausiais!
Kad Bohusz, Kraszewski, ar Narbutas rašė
Ir praeigai tavo stebėtisi prašė,
Tik žodžiais gėrėjais garsiais.
Paskui Valančiauskas ir Daukantas Simas,
Net pats Baranauskas jei maž betikėjos,
Kad tau užtekėtų kada atgimimas,
Nesmigo ir tau jų nedrąsios idėjos,
Šiandieną kiti užtekėjo laikai:
Į darbą visi eina tavo vaikai.
III
Kas Vilniuje būdamas stabo nematė,
Kurį Muravjovui maskoliai pastatė?
Jis tvirtas: negreit besuirs!
Bet pats Muravjovas pastatė sau kitą,
Tvirtesnį už rausvąjį suomių granitą:
Jo vardas per amžius nemirs.
Herostatis garso ieškojo sau tyčia,
Uždegęs Efese Dianos bažnyčią,
O šis ir sapnuot nesapnavo,
Kad, Lietuvai spaudą užgynęs ir raštą,
Sau vardą įgis ir sužadins tą kraštą,
Kursai jau menkai bekvėpavo.
Lietuvi! Jei saulė ant tavo dangaus
Kada užtekės, tu nespjauk ant žmogaus,
Nors tavo netroško jis labo!
Tiktai parašyk: „Kas prieš tiesą kariauna,
Pats rankomis savo užmanimą griauna”.
Tą žodį iškalk ant jo stabo!
Lietuviškos raidės skaudžiai nepatiko
Didvyriui; nemaž jis paleido skatiko,
Kad jos Lietuvos neapšviestų;
Bet vargšės kelius naktimis sau užrado,
Ir, rūpinant Dievui, ant jų nėra bado
Gyventojams sodžių ir miestų.
Kaip vaisių užgintą po Lietuvą gaudo
Iš Prūsų slapčia pargabentus raštus,
Bet veltui sargai ant rubežiaus bešaudo:
Jie eina kaip vėsulas eina platus!
Jie žadina mūsų užmirusią šalį,
Ir niekas jiems kelio užkirsti negali.
IV
Šnipukai po Lietuvą veltui beskraido:
Lietuvis už knygas nukęst nesibaido,
Bet pats neišduos paslapties!
Kas, degdamas meile tėvynės, spaudina
Tas knygas už sienos ir žmonėms dalina:
Tamsios besiklauski nakties!
„Tai darbas studentų! Ar gal kunigų?
Nes reikia ant to juk nemaž pinigų”:
Taip žmonės savytarpy spėja;
Bet vienas tik Dievas bežino tikrai
Ir, rasit, dar Juozo ilgi vakarai,
Ir žvakė — jo darbo bodėja.
Kad pirmąkart Glinskiui tos knygos pateko.
Skaisčioj jo širdy naujas balsas prašneko:
„Ir aš — tarė sau — juk lietuvis!
Juk brangūs ir man Lietuvos milžinai,
Jos pievų kvepėjimas, girios, kalnai
Ir Vytauto Didžio liežuvis110”,
Nuvykęs tada aplankyti Atkaičių
Rainienei numirus, paguosti našlaičių
Lietuviškai ėmė šnekėti.
(Vikarijus Jonas jų buvo bičiulis;
Onytei iš mokslo gan mėgo tratulis,
Bet lenkiškai, apsakinėti).
Tik poniai Juškienei lietuvių darbai,
Kaip sodžių srovė, nepatiko labai,
Ir praminė ją litvomanija;
O senis Kiaulinskis, pramintas nedoras.
Kurs valdo du margus, Pariečių bajoras,
Nusprendė, kad tai klopomanija.
V
Keliaujant iš Varšuvos į Vilianovą,
Kurią Marisienkai Sobieskis111, mat kovą.
Ties Viena laimėjęs, pastatė,
Nebėra jau girių, kaip Vazų laikuose,
Kad šaudyt mokinosi tuose miškuose
Karaliai, medžiot neįpratę.
Dabar čia kur ne kur išvysi giraitę,
Kur ieško pavėsio, ant saulės sukaitę,
Miesčionys per vasaros tvaiką;
Raibajai gegutei kukuojant, nemenkas
Čia mokslo jaunimas dainuodamas renkas,
Praleidęs egzamino laiką.
Štai dvidešims vyrų pavėsy beržyno
Susėdo į ratą ant pliko žolyno
Ir knygas ant kelių bevarto;
Kieno nevisai teišdygo ūsai,
Juos tartum norėtų ištraukti patsai,
Raitydamas kartas nuo karto.
Lietuviškai šneka. Nuo Vilniaus lietvis
Stebėtųs išgirdęs, kad sodžių liežuvis
Svetur net ponaičiams patiko!
O juk Lietuvoj, kur net vokiškai vaiko
Išlavinti didžiūnai mokytojus laiko,
Už jį nebeduotų skatiko.
Jau dvidešimt vyrų greta kaipo broliai
Susėdo; dar Rainio nebėra ligšiolei;
Jo žvalgos, kaip skęstąs salos!
Be jo susirinkę ne ką bepaveiktų:
Kas dvasią pakeltų, vienybę suteiktų
Be jo iškalbingos bylos?
VI
„Žiopsok bežiopsojęs! Sulauksi jį sveiką! —
Nerimdamas ėmė karščioti Smigeika —
Begaudyk, kaip paukštį po girią!”
„Nebūk, susimildamas, pirmas prie maištui
Be reikalo — teisino Klimas — negaištų:
Jam užvakar motina mirė.
Kaip giltinė vaikščioja, vietos negauna;
Nelaimės pribaigs ji, bežiūrint, dar jauną,
O tau niekados nesiskųs!
Ir, rodos, užgauti skaudžiais neužgausi,
Kaip jį apie kančią kad tyčia užklausi;
Neklauskit šiandieną nei jūs!
„Ar žinote, vyrai, — atsiliepė Tumas —
Kuo dieną užbaigsme? Jau skaitė daugumas,
Ką Jakštas sumąstė andai!
Užtrauksme tą giesmę! Nes štai Goštautyčia
Ir gaidą sustatė; atsinešiau tyčia;
Ir Rainiui išnyks apmaudai”.
„Kuri Goštautyčia? Ar ta geltonplaukė.
Kuriai tai bravissimo publika šaukė
Per koncertą?” — Jakštas užklausė.
Čia truput nuraudęs ir glostydams plaukus,
Pridūrė: „Ir ją į ratelį įtraukus!...
Mums būtų žvaigždė nemenkiausia! —
„Nereikia geresnės už ją lietuvaitės! —
Atsiliepė Daugirdas, ūsą užraitęs —
Jau taip, kaip ir mūsų jinai”.
„Tas viską išuostys — Ažukalnis tarė —
O vis dėl tėvynės ponaitis tai darė!
Tai ką apie deivę žinai?”
VII
„Žinau irgi paslaptis tų demagogų,
Kurie vien apdriskelį laiko per žmogų —
Užpykęs Kaziukas atsakė —
Jie kęsti neapkenčia aristokrato,
Nes patys po užkampius grūstis paprato
Ir Magdę glumoti vienakią”.
Ažukalnį buvo pagavęs piktumas,
Net akys žaibavo; bet nuvertė Tumas
Tai viską ant juoko laimingai:
„Žiūrėkite, vyrai, ir mano vaikinas,
Per širdį užgautas, kaip milžinas ginas,
Tiktai ne per daug sąmojingai”.
Bet Jakštas, dainų atidaręs skrynelę,
Į žmones paleidęs, norėjo joms kelią
Kad tikras pravestų artista:
Jas būtų taip miela ant salių parodžius!
Ikšiol tedainuojamos buvo po sodžius
Ir platinos par vargamistrą112.
„Be reikalo — tarė — per savo netaiką
Tiktai begaišiname bėgantį laiką;
Kazeli, sakyk iš tiesų!
Tai tą Goštautyčią pažįsti gerai?
Ir ji mano giesmę suprato tikrai?
Sustačiusi ją ant balsų”.
Nors Daugirdas ir, taip užgautas skundžiai,
Ažukalnis, tartum nuilsę gaidžiai.
Žnairiai dar jutojos viens kito;
Vienok kad visi ėmė Kazio prašyti.
Apie Goštautyčią šį tą apsakyti,
Ir tam lyg kad pančiai nukrito.
VIII
„Seniai Goštautyčią pažinti rengiausi —
Pradėjo Kazys — Juk tikrai nemenkiausį
Mums garsą priduoti galėtų;
Daug gal moteriškės! Tokios gi žvaigždės,
Maniau sau, pats vardas daugiaus mums padės,
Kaip šimtas kitų kad padėtų.
Ir štai parsitikrinus jau lietuvaitė;
Ji Rainio brošiūras gerėdamos skaitė,
Net, rodos, širdelė jai plakė.
Juk buvo ir Jakšto dainų pamėginus;
Bet riešutas — kietas, gerai nepažinus
Grynosios kalbos, kaip man sakė“.
Čia Jakštas nuraudo, kaip rytas užgimęs;
O greitas Smigeika, dar vis nenurimęs,
Vėl ėmė ant vietos nestygti:
„Dabar gana aišku, kur Juozas užtruko:
Artistės, matyt, aplankyti užsuko;
Sakykite, kaip čia nepykti?”.
„Ten Juozas nevaikščioja — Daugirdas tarė —
Ar nėra jie kartais dėl to susibarę?
Juk lankės pirmiaus ne retai
Rods, pareitą žiemą pats Goštautas rašė,
Žinau tai gerai, ir lankytis jo prašė,
Bet tam nei primink apie tai.
Jį šnekinau kartais; nenor nei klausyti.
Kas nors ten galėjo sutikt mūsų vytį!
O ji taip simpatiška matos:
Mokinas lietuviškai; tėvas patsai,
Nors nėra dar tikras lietuvis visai,
Bet jau nuo to vardo nekratos”.
IX
Čia Tumas sušuko — Antai ir Rainys:
Kapos jį Smigeika, kaip margas genys!
Ir verta: reikėjo tiek laukti!
Vienok, kaip tai paprasta, sau susibarę,
Paskui atsileidę ir viską aptarę,
Atminkime dainą užtraukti”.
„Nepykite, broliai, kad taip užtrukau! —
Prašneko Rainys — Pakeliu apsukau
Jautrių raudonsiūlių padangę;
Tie pėdsakai-giltinės viską išuosto;
Nuo mūsų apaštalų Lietuvą šluosto,
Prigrūdę jais cypę-belangią113.
Buvau aplankyti, belaisvių paguosti.
Bet atsargūs būkime: ėmė užuosti
Ir mūsų lietuviškas pėdas;
Štai mano keli jau sužuvo laiškai;
Maskviečiai gi rašo — Ten staugia vilkai!...
Nakčia pasibaldo urėdas!...”
„Kad jie nesulauktų! Tų kurtų bijoti? —
Sušuko Smigeika — Verčiaus užsikloti
Ir sau bemiegoti saldžiai?!
Gana tų baidyklių! Jei reikia aukų,
Aš pirmas! Žiūrėti staugimo vilkų?
Kad gieda antrieji gaidžiai!”
„Be juoko, Smigeika paliks dar šventuoju
Kankintiniu mūsų! — Betyčiojos Tumas —
Ko gero, vyručiai; geruoju-piktuoju
Teks šventąjį garbint! Tiktai jau ramumas
Pragaiš tarp šventųjų Dangaus karalystėje,
Kaip kartais suyra ir mūsų draugystėje.”
X