Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖
Krótki opis książki:
Jaunoji Lietuva, czyli Młoda Litwa, jest to jeden z najważniejszych utworów w dorobku poety. Poeta mówi tu o tej Litwie, która od czasów pierwszych swych gazet „Varpas” i „Aušra”, czyli od pocz. XIX wieku, zaczyna się budzić z głębokiego snu, powstaje ku nowemu zarówno politycznemu, jak i kulturalnemu życiu. Kraj, tchnący młodością. Taki kraj tworzyli młodzi ludzie. Jest to zatem poemat z pewnością historyczny, ideologiczny, o staraniach ludzi mocnego ducha i postawy bohaterskiej.
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
Czytasz książkę online - «Jaunoji Lietuva - Maironis (biblioteka pedagogiczna online TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Maironis
kraštą,
Kursai nuo Jogailos, kultūros keliais,
Mums nešė brolystę, ir laisvę, ir raštą...
XVI
Svečiai išvažiavo. Jadvyga ilgai
Jų tarškantį briką akelėm’s lydėjo.
Lyg rodos ko truko! Lyg digūs nagai,
Krūtinę surėmę, dilyn vis skaudėjo!
„Bet argi tai kunigu Juozas jau bus? —
Nubudusi klausė Jadvyga savęs —
Tur galvą nemenką, ant mokslo gabus,
O mokslas su galva aukščiausiai išves.
Taip jautrią tur širdį, o žmonės, žinai,
Be meilės jam karštą atšaldys krūtinę;
Atvės idealai, gražiausi sapnai,
Žmonių melagystę nuo anksto pažinę.
Jo alpstančią širdj ji žadint mokėtų,
Jam būtų gaivinančia ryto rasa,
Kaip Angelas-sargas karštai jį mylėtų,
Jo siekiams aukštiems atsidavus visa!
Ir vienas į kitą saldžiai pasirėmę,
Bežengtų sau bendrą kelionę greta;
Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,
Nelenktų pečių po sunkiausia našta!”
XVII
Lyg tarsi iš miego pabudus ant galo,
Pati net pabūgusi savo sapnų,
Jadvyga brindelių užsėdo prie stalo
Razgyti, bet kliuvo per daug atmainų!
Nesisekė darbas. O mintys vis bėgo
Kas kartą tos pačios, lyg tyčia kankino!...
Atsiminė: Juozui daugiausiai pamėgo
Noktiurnas nuo „cis-mol”! Ir jau pianino
Akordus paėmus, iš naujo pradėjo
Kartoti Chopino noktiurną gražiausį;
Balsai užžavėti vėl supos, skambėjo
Ir skelbė tą skausmo ramumą švenčiausią,
Kurs neturi žodžių, tik balsas stygų
Jį neša į Dangų nuo žemės vargų,
„Kodėl tai, Jadvyne, tau šitas patiko
Noktiurnas?” — atsiliepė tėvas ant galo —
Ar negut Rainys tuos garus tau paliko?
Staigiai ne be reikalo veidas nubalo!
Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas pamėgo;
Dukrele, vienok neužmiršk niekados:
Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo!
Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!”
Motiejus, juokuodamas, buvo užvaręs,
„Būk žmonės vis lygūs: Adomo veislė!
O turtų užlopiama esant skylė!...”
Bet Goštautas rūstus, plačiai atidaręs
Akis, lyg jam žodžio pritruko gerklėj,
Nuėjo sau gulti — labanakt — netaręs.
Trečioji giesmė
I
Pabudo iš miego nuraudę rytai.
Pakilo saulutė, bet dar neaukštai;
Dar braukia rasas nuo kasų;
O rasos, kaip perlai, ant lapų sužibo,
Vainikų galvelės prie žemės nudribo
Ir spindi, kaip šimtas varsų.
Pasveikino rytą budrus viturys.
Kas kartą išveizdi aiškinus pagirys57;
O saulė vis lipa aukščiaus.
Keli spinduliai net ir langą užgavo,
Per medžių šakas nedrąsiai sužaibavo
Ir žiūri į vidų skaisčiaus.
Bet veltui bežiūri skaisčiaus spinduliai:
Dar Juozas ir Jonas tebmiega giliai;
Net Ruzė Glinskiutė pikta:
Seniai pasirėdė gražiais perkeliniais,
Žiedais užsimaustė šviesiai misinginiais,
Ant galo atauš arbata.
Ar žadinti, Glinskienė jau nebežino;
Du kartus sukosyti, rods, pamėgino,
Bet jų nepaleidžia miegai.
Lyg, rodos, ir gaila jų sapną baidyti:
Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti
Pas juos buvo vakar ilgai.
Tikrai, apie ką taip ilgai jie kalbėjos,
Žinoti Ruzytei labai jau norėjos,
Bet kas tenai juos besupras?
Tik, rodosi, brolis kalbėjo už du,
O Juozas iš reto: „Aš noriu, žadu;
Bet kaip? Jei bent Dievas išras”...
II
„Na, vyrai!” — Atsiliepė Glinskis storai —
Taip miegant juk gal užsivesti perai!
Iš miego nei mano žmona
Neišsuka sviesto, o juk indaroką58
Aukštai pasiraičiusi, suktis moka.
Gana bekirmyti, gana!”
Užgėdinti vyrai iš lovų kuliais
Išvirto, o saulė skaisčiais spinduliais
Tiesiog į akis jiems žiūrėjo.
„Ir mano jau boboms belaukt nusibodo;
Važiuot į bažnyčią jau laikas išrodo:
Nemaž ten žmonių nubildėjo
Šiandieną, vyručiai, vaikų Atvilkys;59
O jūs besivartot, kaip lauže lokys!“
Vis Glinskis jiems varė nuo galo:
„Už Kauną atlupote skolą šiandieną:
Gal vakaruot teko ten naktį ne vieną;
Bet marš, nusiprausę, prie stalo!”
„Kalbi nežinodamas, — tarė pati60 —
Paklausk, kada prigulė vakar? Kiti
Seniai jau miegojo saldžiai.
Bepumpi, kaip ubagas pupų sau puodą
Pabėrus: užmigt ne tik mokslas neduoda:
Pasiekia visur rūpesčiai”.
„Kas žmoniškai šneka, iš karto suprasi!
Pačios, pasivožęs po puodu, nerasi...
Tokios kaip manoji sena!
Kokie rūpesčiai tiems beūsiams tikrai?
Nevaišino Aukštadvario ponas gerai?
Ar apdavė kuo mergina?”
Čia pažvelgė Ruzė į Juozą slapčia.
Tas gėrė arbatą, esąs kaip ne čia:
Tylėjo, kaip žemę pardavęs!
Lyg dilktelė Ruzei kas širdį kiaurai:
Nejau būtų Juozas jai šiąnakt tikrai
Be reikalo prisisapnavęs?
III
Bildėjo ir rūko nuo ryto keliai.
Kieno kiek įmanomi buvo arkliai,
Tas porą pavalkais užkinkė;
Pėsčiųjų, kaip gulbių, devyni pulkai;
(Nuo jų apdarų marguliavo takai)
Žingsniavo, būriais susirinkę.
Ant vyrų daugiausiai sermėgos milinės;
Mergaičių gi jupos margai čerkasinės61,
O rūtos dabina kasas.
Į Užventį plaukė! Ant kalno kapai,
Ir bonės62 raudonos, ir graudūs varpai
Dievotes63 suprašė visas.
Pratėgminės dvarponių minkštos karietos
Ikšioliai netrinksi: bažnyčioje vietos
Už auksiną vis atsiras:
Sulėkusiems ponams pusiau tik sumos
Vis švaicorius vietą lazda iškamos,
Daužydams sermėgiams kupras.
Ne ko ir Šokaičiams iš anksto skubėti;
Ar negut paskui kad piktai beminėti
Tą vyskupą mūsų Valančių,
Kurs, būk tik valstiečių žiūrėdams naudos,
Prisakė į vietą paliokų64 maldos
Lietuviškai vesti ražančių.
Lietuvišką maldą supranta visi:
Ir dvarponis drūtas ir vargšai basi.
Bajoras vienok sugaravęs
Berūgsta: bažnyčia per tą užvedimą
Jo griaunanti šventą tėvų palikimą,
Kurs polską liežuvį65 jam davęs.
IV
Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės,
Žemaičiai kaip žvaigždės danguj žibės,
Jų balsas padanges aplėks:
Ar gieda ražančių, ar šventą Antaną;
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,
Jų nieks, iš tiesų, neužrėks.
Bet maldai ir širdį jie turi nešaltą;
Ledais tik paviršių laiko apkaltą;
Ji tirpsta per „Šventas Dieve!”
Ji tirpsta ir Vilniuj tarp Vartų Ašmens66,
Šventoj Kalvarijoj ir kur ant akmens
Panelė graudi Šidlave.
Bet visą širdies jų suprasti jautrumą
Tada tik, kad „Pulkim ant kelių” per sumą
Užtraukia Bažnyčia visa!
Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo.
O griešninkams ašaros veržias iš skausmo
Ir krinta, kaip Dievo rasa.
Taip jausti ir melstis tik tie vien tegali,
Kuriems nuo senovės nelepintą šalį
Beglostė vargai ir vargai!
Ir žudė kryžiuočiai, ir baudžiavos spaudė,
Ir kraujo, ir ašarų upės bemaudė,
Ir kalė žabangus draugai!
V
Tą giesmę, Strazdelio ne kaip išgalvotą.
Tą „Pulkim ant kelių” tiek kartų giedotą
Rainys iš pat mažo girdėjo!
Šiandieną vienok taip kita jam išrodė:
Kiekvienas jos posmas jam širdį lyg skrodė,
Ir ašara akyse žibėjo.
Štai žmonės-pavargeliai meldžia malonės!
Ir jam iš krūtinės nors n’eina dejonės,
Bet kelias ne rožėmis klojas.
Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo
Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo
Maldauja, ant kryžkelio stojos.
Ne tai kad tikrai nežinotų, kur žengti;
Bet skaudančią širdį nelengva palenkti:
Gali tik ją laužti, kaip plieną!
Kad norints bent protas jau aiškiai prašnektų!
Dar Juozui šiandieną jo balso užtektų!
O, rodos, užtektų šiandieną!
Ir Viešpats išklausė jo švento meldimo;
Štai Juozui pagailo gražaus pašaukimo:
Suaugo su juo nuo mažens!
Net apjuoką kartais už jį iškentėjęs.