Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖
Palangos Juzė – jest to piękna powieść, którą tworzą opowiadania krawca Juzė o pięknych ziemiach Auksztoci i Żmudzi.
Wróciwszy na ziemię ojczystą Juzė ze skrzypcami w ręku prawi o zwiedzonych miejscach i miejscowościach, zakątkach Litwy, ludziach, ich codzienności, kulturze i tradycjach. Utwór ów bez obaw można by nazwać pierwszym podręcznikiem o litewskiej geografii, kulturze, etnografii. Prócz różnego rodzaju obrzędów weselnych, w usta Juzė autor wkłada teksty zabaw i pieśni ludowych. 13 wieczorów – 13 pięknych, nastrojowych oraz nieco sentymentalnych opowiadań.
- Autor: Motiejus Valančius
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Motiejus Valančius
Ringoj kalti penktinėliai * Dunski mėgsti galonėliai * viskas gautas nu mergelės * Gražios kaipo lelijėlė.
Dainuoti ne visai tesutinkant, aš išsiėmiau skripčias ir pradėjau džirzginti. Beregint sustojo porų poros ir šoko lig išvakarų. Vos lig nakties dvileką suskido.
*
Pabaigęs darbą leidaus linkon Zarienų, taip taisydamas kad nedėlios dienoj galėčiau būti tami miestely. Miniją upę parėjęs įlipau į aukštą. Apsižvalgiau ir paregėjau kalnų kalnus be galo.
Kalnais beidamas sutikau kažkokį paputižandį114 greitai su žmonių arkliais bevažiuojantį. Kurs mani pamatęs sušuka: „Stoj!”. Aš nors nemoku būtinai nė lenkiškai, nė maskoliškai, tečiaus supratau reikiant stotis, kaipogi ir apsistojau. Paskiaus vėl maskoliškai tarė: „Koho tibi toks?”. Aš atsakiau — nusuprantu. „Al kuoda ti toks? Aš atsakiau: „Neturiu kuoda ir nesmi nu skuodo”. Paputžandis: „Mauš ti byloti?”. Aš atsakiau: „Nemoku maskoliškai byloti”. Negalėdamas sa manim surokuoti važiavo šalin ir mojavo su ranka sakydamas: „Smotri, smotri jau tave i karčėmoj najdu”. To žodžio nesupratęs, kumbrinau į Zarienus. Į karčemą įlindęs klausiau vokiškai žydų, kas čia važiavo? Tie atsakė važiavus maskolių asesoriui115.
*
Įėjęs į bažnyčią radau daug žmonių begiedančių žemaitiškai. Sumą laikė klebonas Každailevičius, pamokslą sakė Peliksas Jonavičius. Bet didžią atmainą regėjau čia apdaruose. Vyriški girdi apsivilkę su sermėgomis gelambės ar pačių austomis, dažytomis juodai. Kiti dar su pilkomis, kurių tečiaus siūlės uždengtos buvo su baltomis pinomis116. Moteriškės mažne visos apsidariusios su išilginiais, ant galvų pirktiniai skepetai antdengti, kitos dar su briliais117. Antklasto118 ant pečių neregėjau.
Išėjęs iš bažnyčios pakalbinau vieną vyrą (bajorą Neverdauskį) ir klausiau, dėl ko čia tokia atmaina apdaruose? Esmi atėjūnas, norėčiau žinoti. Atsakė: „Ar nežinai, mūsų parakvijoj kur kalnelis, čia dvarelis. Vos ne visi žmonės, kuriuos bažnyčioj regėjai, yra tai bajorai ar pusponiai. Turtingo pono neturim. No to prisistebėjai ir antojej daros bajoriškai.
*
Dar klausiau: „Ar visur taip yra kalnuota žemė, kaip čia regiu?”. Atsakė: „Kalnai prasided Kalvarijos, baigias Girdiškės parapioj. Užgul daug vietos. Aukščiausios jo viršūnės vadinas: Gilvičių kalnas Kurtuvėnų parapioj, Žąsino kalnas Janapolėj, Šatrios Luokės, Moteraitis Pavandeny, Girgstutas Varnių, Medžiogalis Kaltynnėnų ir Aukštogiris Laukuvos parapioj. Dar Kalnai: Šatrija, Girgzdota ir Medžiogalis; senovėj vadinos kalnais šventais, nes ant jų mūsų senoliai pagonis dievaičiams savo apieras119 degina. Yra ir daugiaus tokių senovės bažnyčių pilimis vadinamų, nes juos tikrai mūsų probočiai supylė, kurių čia negaliu išskaityti120.
Kalnai, kuriuos pirmo išskaičiau, parjuos Žemaičių žemę, kurią statė narsiausi žalnieriai didiems Letuvos konigaikščiams Kęstučiui ir Vytautui. Pasakiau ponui už apsakytus dalykus — ačiū — ir ėjau į karčemą. Kami pavalgęs išsiklausiau ant Luokės kelio ir kabakš, kabakš ėjau.
*
Keliaudamas par pušyną įlipau į Žąsino kalnus: apsižvalgęs regėjau Janapolę, Pavandenę, Luokes ir bokštus Varnių bažnyčios. Buvo pašalusi; aš bežiopsodamas su savo klumpiais šlukšt paslydau, zlakt išvirtau, tabalai, tabalai, byr, byr nu skardo ritėjau, medeliai girdi rietant trakš trakš lužo. Mano klumpiai nusmūko nu kojų brabrakš brabrakš kažikur ritėjo, brilus sklost nulėkė į gilumą daubos. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties neparvėrė. Rasi būčiau ir smertiop užsimušęs, nes ir čionai traškėjo, kad ritėdamas būtų capt nenusitvėręs augantį alksnį — vos gilmėj pakalnės ai ai stenėdamas ir atjodamas capt atsikėliau. Atsikėlęs tariau: „Kad tu prapultum ir kalnų nebuvęs! Kad tu būtumei seniai nugriuvęs! Voz be surankiojau savo klumpius su brila, kabakš kabakš kabinaus i kalną ir par upę Virvetą parėjęs radau sodelį ir įėjau pri žmogaus vadinamo Karitonas. Tam guodžiaus tarydamas: „Ar žinai ką, tėvai? Didžiai susikūliau kalnusi jūsų, ar negalėčiau ko gauti pavalgyti už pinigus? Esmi kraučius iš Palangos”. Ūkininkas atsakė: „Kas čia teiks terliotis dėl tavęs, čia ne karčema”. „Silpną man daros, ar neduotum ką gerti?”. Karitonas atsiliepė: „Marike, duok tam parejūnui gerti”. Ta plumpt įmerkė puodelį į viedrą,121, pasiėmė vandens ir bakš padėjo ant stalo, be kokio stiklo. Aš su abiem rankom paėmęs atsigėriau, padėjau dvetą skatikų, pasakiau — sudievu — ir išejau i Luokę.
Čiae pas Jeku pavalgian ir parnakvojau, o ryto metą nuvykau į Šaukėnų parapiją i Žygaičiu sodą pas gerą ūkininką Joną Motuzą, prieš pat Kalėdas. Gavau darbą ir siuvau.
*
Užėjo kūčios, nu ryto parbuvom alkani; vakarop dukterys Elzė, Apolonia ir Petronelė apskleidė stalą pirma su šienu, paskiaus sa drobule ir padėjo torielkas122. Motuzienė atnešė ant baltų torielkų aplotkas123, surijo šeimyna. Motuzas laužė su visais tarydamas: „Ačiu Dievuliui sulaukėm sveiki kūčių, rasi Viešpats daleiss ir kitų sulaukti”. Ėmęs šmotelį aplotkas atsakydavo: „Duok tai Viešpatie, duok tai Viešpatie”. Tuo tarpu dukterys padėjo ant stalo virtas pupas, žirnius ir kviečius sa saldžia sriuba, ant kurios dar takšojo šmoteliai aplotkos. Tojaus visi parsižegnojom, sukalbėjom poterius ir pradėjom pat pat lesti grūdus. Dabar Motazienė atnešina kopūstų sa žirniais virtų. Gurkš, gurkš prikimšom pilvus kaip reksčius124. Pavalgę sukalbėjom Tėve mūsų, bempt, bempt sugulėm ir puškavom.
*
Bemiegtant girkš atsidarė durys. Kažikas įėjęs tarė: „Na vaikai miegat, o ar nežinot, kad šią naktį bus Bernelių mišios, reiks keliauti į Šakėnus? Tai išgirdęs žvilkt pažvelgiau, pamatęs namo gaspadinę strapt stojaus ir sakiau: „Gerai, motinėle, tojaus visi stirsime ir melsimės atsispirdami. Motuzienė prasijuokė ir tarė: „Privalgę vaikęliai stirinkit. Negi veltno taučijau125, beregint pataukš išėjom su visą šeimyna. Naktį šventorei susiėjo no dešimtis vyriškių i vieną kruvą. Aš pajutau kažiką čiupnojant mano kišenę, capt už ranką nutvėriau, veiziu kami nebuvęs žydas, nieko nelaukdamas plaukš jam par ausį, takš par antrą, tirinkt trečią kartą, žydas bene pavirto. Kiti vaikiukai bakš bakš sudavė jam su batų kulnėmis; žydas tečiaus tylėjo it nebilys, o išsprukęs iš mūsų rankų pabėgo.
Pradėjo varpai dzen dzen skambinti; išgirdę šmukš sulindom visi į bažnyčią. Mišias laikė pats labai geras ir nu parapijonų126 milymas klebonas Juzupas Januškevičius. Po tų mišių laukėm sumos, žirniai mūsų pilvuose nuseka. Po visam švikštu švikšdami šarpawom namon. Vos į kiemą įėjom pakvipo mums lašiniai: visiems sugrįžus padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanią šiupenę127. Paršo uodega biškį apkrimsta kišojo vidury bliūdo, ką aš regėdamas tariau: „,Dėl ko tai pats papuošimas bliūdo uodega neciela128? Atsakė tatai šunys bjaurybės apkrimto.
*
Gaspadinę su gaspadorium pasvadinom užstalėj pačioj kerčioj, kaipo vyriausioj vietoj. Motuzienei teko pirmas dalykas su uodega. Valgant trakš trakš už ausimis traškėjo. Visų snukiai riebūs paliko, galėjom eiti šeimynas samdyti. Pavalgę atsigėrėm gero alaus ir kaipo naktį ne miegoj klekst klekst sugulėm, kelėmės ateinantį rytą.
Atsiliepė Elzbietė: „Nu ir mes kelkimės, nes par daug ilgai šneki. Atsakiau: „Teisybė, motinėle, bet matai — žmonės parejūnai gieb daug meluoti, pri kurių ir aš prideru.
Nors įkyrėjau matutei aš savo pasakomis, tečiaus vėl vakarui atėjus namiškiai susėdo, o aš šiai prabilau.
Antrą Kalėdų šventės dieną vieną vėl ėjom į Varputėnų bažnytėlę, išklausėm mišelių, o grįžę pavalgėm juodų vėdarų su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių ir tuos paėmėm. Po valgių tarė gaspadinė: „Jūs papietavę tuojaus eitat gulti, gana to, pogiedosma bernelius. Tuojaus Elzikė paėmusi Kantyčkas pradėjo sukurti, mes balsu pritarėm ir šaukėm: „Bernelit gimė Betlijoj”. Visus bernelius išgiedojom. Sukilę ėjom kaukš kaukš ritine mušti, o temstant sugrįžom i trobą.
Nieko netrukas pradėjo loti šunys ir kažikas brakšt brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: „Kas čia?”. Atsakė: „Mes susiedai blukvilkiai129, argi rodą130 bernelį giedoti?”. Šis atsakė: „Roda, roda“. Tujaus įėjo keturi vyrai, trys jauni o vienas senas žilas, pagiedojo Stveikas Jėzau mažiasis ir tarė senis: „Sosiedai, atėjom pas tamstą ne gerti ne valgyti, bet tamstą pasveikinti. Esi stiprus ūkininkas, geras sosiedas, dievobaimingas žmogus, dar mana vaikui kūmas131: tarp mūsų plikių gali vadintis karalium, kaipo tarp aklų vienakis. Milym tamstą, nekartą susišelpiam132, todėl sulauki tos didžios šventes sveikinam tamstą drauge su gera moterim ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats ilgai užlaiko dėl mūsų laimės. Motuzas pasakė jiems ačiū ir pasvadino. Tulid vėl činkt činkt i langą kiti blukvilkiai atėjo. Priimti pagiedojo paprastą giesmelę ir susėdo.
*
Motuzas atnešina cynos izboną133 alaus, ir padėdina su skleinyčiomis134 ant stalo, seniai alų plempė, o jaunūmenė pradėjo žiužį135 nešti. Sustoję į rinkę136, vienas apsukuo skriedamas kam norint įbrukdavo žiužį: tas beregint čakš čakš muši gret stovintį ir gynė apsukuo rinkę. Muštasis žiužį įgavęs vėl pabrukš kitam įdavė, o tas šalip stovintį taip pat šmiaukš, šmiaukš raižė. Ir taip toliaus. Pavargę susėdom.
Be puškuojant tariau: „Nu dabar tu, Peliksi, būsi vilku, o Izydorius te gana aveles. Tujaus Peliksą kaip vilką įstumė į kertį ir su krieslais užstatė it su tvora užtvėrė. Izydorius jiems ilgą ramentą sustatė dešimtį berniukų su mergelėmis ir sakė: „Ganau ganau aveles, vilką su ramentu nubadysiu, su šuneliais apsiundisiu. O tuo tarpu lig vakaro nebliks nė vienos, lig ryto nė pėdos”. Beregint žirkt atsisukęs tarė: „O tu, vilke, ko čia stipsai?”. Vilkas: „Ko tu nori, ar aš dėl tavęs avių su ožiais nė į apluoką negaliu veizėti? Tu dabok savo avių — ne manęs”. Piemuo: „Ar tau ne gėda, bjaurybe, būti par visą amžių kraugeriu? Dėl ko žmonės ir mano aveles be to apsieina?”. Vilkas: „Jei taip tu su savo avelėms benesi už mane geresnis? Kas prarys: jaučius, paršus, paukščius, žuvis ir tas pats avis jej ne žmonės? O tavo avys kiek tūkstančių gyvų vabalėlių ant lapų esančių sugromul. Tečiaus anos geras, o aš vieną papjovęs didesnis esmi kaltinikas. Taip tavo sūdas teisingas, kaip Šilalės asesoriaus, kurs išmuše žydą už tai, jog is skolos praše.
Piemuo vėl sakė: „Ganau ganau aveles”, bet iššokusi iš kamaros i trobą mergelė tarė: „Motinėle, tavęs reikalau ir žad duoti sermėgelę”. Vos piemenį paėjus, vilkas capt vieną avelę užtvėre ir pasivedė. Piemuo sugrįžęs nebranda aveles, verkė ir sakė: „Ai ai kami mana avelė?”. Vilkas atsakė: „Paskriejo gerti”. Mergelė antrą kartą iššokusi tarė: „Motinėle, tavęs reikalau ir žad duoti terbelę”. Piemenį paėjus vilkas kitą pagavo avelę. Taip visas išgaudė.
Ant galo visi sušoko ant vilko čiupt gerai nutvėrė, brukš patraukė, benc išvertė ir takš takš mušti pradėjo. Vilkas girdi pirmu cipt cipt cipt, paskiau vau, vau kaukė, ant galo strapt stojęs ir tabolai tabolai pabėgo, nė uodegos nebepalikęs.
Mums besivolioujant atėjo velyvas laikas: pavalgėm, pasimeldėm ir dūrinom gulti. Ryto metą aš anksti kėlęs iškroviau savo daiktus ir pradėjau siūti. Bet gaspadorius kėlęs tarė: „Ką tai, meistreli, dirbi? Mes Kalėdų ir Velykų trečią dieną švenčiam; negalėsi šiandien siūti. Atsakiau: „Kas bus, tėveli, ar galiu aš par tris dienas nieką nedirbdamas jūsų duoną valgyti?”. Motuzas tarė: „O kur dings meistras šventėms užėjus”. Atsakiau: „Nu gerai aš už darbą nieką neimsiu”. Tą dieną į bažnyčią nėjom, giedojom bernelius ir šenečia stumdėmės. Po pietų tariau gaspadinei: „Motinėle, ar neleistumi mums pašokti. Aš turiu skripičias”. Ta atsakė: „Nu gerai spardikytės ir mano dukteris to gieid be galo”.
*
Daugiaus nieko nebsakydamas išsiėmiau te skripičias ir pradėjau dzir dzir griežti. Beregint sustoję šeimyna Motuzų, o aš tariau: „Nu šokit šesnytį”. Vaikiukai byldu byldu spardės šokdamis, mergaitės tūpt tūpt tuptojo. Tiems bešokant keturios susiedų mergelės tarsi užuodusios atėjo. Pradėjau čirškinti Dūriną, visos kerčioje sustojo šoko ir sukos kaip reikiant. Po geros valandos aš grieždamas ir pats šokdamas sušukau: „Žyds degė degutą”, tojaus visi dainuodami pradėjo suktis. Kad nupluko susėdom.
Velyvam laikui atėjus, pavalgėm pasimeldėm ir sugulėm. Svetimi išvaikščiojo. Mergaitėms dideliai137 įtikau, geidė, kad nuo jų niekuomet neišejčiau.
*
Šventėms praslinkus siuvau atsispirdamas. Darbą pabaigęs taisiaus138 eiti toliaus be užmokiesčio. Motuzas vienok įspaudė man rublį į ranką. Nuėjau i Kurtuvėnų parapią i Užkalnės sodą pri Antono Povilaičio.
Čia darbą gavęs siuvau be atlydos139. Tiktai šventei Trijų Karalių atėjus sugrižęs iš bažnyčios, ryžaus pabraiti. Susėdo pablaku140 Povilaičio vaikai: Adomas, Mykolas, Antanas; dukterys: Teklė, Elzė ir Agatė. Man pirmam kliuvo Šešką gaudyti: Adomas čakš suriežė man gerai par nugarą, bet spėriai sugavęs žiužį sėdaus ir kitų nugaras tvinkt dailinau.
*
Sukilus gaudėm lapę, kuri bavo viena mergelė. Aš trobos asloj stojęs tariau: „Žinot ką susėdo, par nelaimę, įjunko141 pri mūsų lapė: išpjovė žąsis ir vištas; reikėtų ją sugrobti”. Mikolas klausė: „Kokia yra lapė?”. Atsakiau: „Lapė yra nedidi, tur tėvo snapą, akis plačias, ausis stačias, dantis it vargonus, bet landžius it yla, nagus iškumpusius, uodegą ilgą it šluotą. Vienok kartais apsidaro it mergelė. Mikolas atsiliepė: „Aš tokią regėjau šmižinėjant trobos kertėj, užstalėj. Ej nu pabrukš gaudikim!”. Lape šmurkš po lova. Visi sušuko še še mes regėjom, lyskit po įtiestuvę142. Palindusiem čakš įkando. Tai ai ai sušuko! Ir sakė — ej, štiš tu laukan. Kitam lendant sprakt įspyrė į galvą — tas capt sugrobė lapei už uodegą, bet ta ištraukusi blikš pasirodė po stalu. Apnikta purst, braižė it katė, sugauta klapst klapst su dantimis brazdina smeigės kamštį ir tarsi apmirė. Visi ki ki ki juokės. Bet lapė staiga atgijusi, strup stojos ir pataukš pro duris išspruko.
*
Visiems beilsuojant, aš atsiliepiau: „Paklausykit, susiedai mano dainelės, parašytos metais 1832”. Visi atsakė: „Nu gerai gerai klausom”.
Palik sveika mylimoj, pabučiuok ant kelio * Joju greitai su kaimynais, mušti neprietelio, *Nes jau atein tikri Lankai po valdi Gielgudo * Nebišeisma iš Žemaičių, jau mes gyvo Gudo.
Tai ištaręs juodą arklį, pentinais suspyrė * O mergaitė nors verkdama jo drąsumą gyrė * Jok sveiks tarė jaunikaiti, duok Gudams pažinti * Jog Žemaičiai ne duos veltno savo žemės minti.
Jaunikaitis dar du kartu ant jos žvilkterėjo * O mergaitė jau daugiesni, ano nebregėjo * Jodamas greitai su draugais, par kalnus par krūmus * Povandenėj gird šaudymą išvyst jau ir dūmus.
Kaip tikt anus Šymanauskis, atjojant pamatė * Prijėmė visus meilingai ir i karę
Uwagi (0)