Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖
Palangos Juzė – jest to piękna powieść, którą tworzą opowiadania krawca Juzė o pięknych ziemiach Auksztoci i Żmudzi.
Wróciwszy na ziemię ojczystą Juzė ze skrzypcami w ręku prawi o zwiedzonych miejscach i miejscowościach, zakątkach Litwy, ludziach, ich codzienności, kulturze i tradycjach. Utwór ów bez obaw można by nazwać pierwszym podręcznikiem o litewskiej geografii, kulturze, etnografii. Prócz różnego rodzaju obrzędów weselnych, w usta Juzė autor wkłada teksty zabaw i pieśni ludowych. 13 wieczorów – 13 pięknych, nastrojowych oraz nieco sentymentalnych opowiadań.
- Autor: Motiejus Valančius
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Motiejus Valančius
*
Čia man besant atėjo Sekminės: nekurie girdi šeimynystėj į bažnyčią par gaspadorius išsiųsti, nėjo į namus Dievo, bet pakliuvo į tinkamą karčemą, gėrė lig vakaro — vakarop susirinko ir kiti i vakaruškas, žydas rendorius206 lig laiku pasitaisęs, turi visko valgomo ir geriamo.
Ryto metą stipresni grižo namon ir neidami į bažnyčią miegojo par kiaurą dieną. Kiti ten pat pas karčemą miegodamis, sulaukė kitos vakaruškos. Vėl gėrė, vėl šoko. Taip šventino par tris dienas.
Tą aš regėdamas dideliai pasipiktinau, peikiau jų paprotį ir klausiau, dėl ko taip daro. Man atsakė: „Pri mūsų daug yra kalvinų, kurie neidami į kirkas207 taip elgias, ir mes sekam jų paveizdą208. Tariau: „Na, vaikai, o kad kalvinai eis į pragarą, jūs ar norėste drauge keliauti? Jej nenorėste, nenorėkit ir sekti jų blogą paveizdą.
*
Trečios švenčių dienos rytą, susiėjo pri Valiulio piemenys ir dabotojai arklų, meldė nu gaspadinės sviesto, sūrio, kiaušinių ir taip toliaus. Tų gavę nusinešė į krūmus, sukūrė ugnį, kepė kiaušinius, valgė ir gėrė nekurie dar arielką. Nuėjo pri jų kita jaunūmenė galvijų negananti, pavadino skripkorių ir šoko lig išvakarių. Man klausiant, dėl ko tai daro, atsakė: „Visoj Lietuvoj toks yra paprotys“.
*
Apsidirbęs pri Valiulio užėjau į Lesiškių uličią pas ūkininką Gasciūną, siuvau ir parleidau šventę Dievo kūno arba Vainikų. Ėjom į bažnyčią, nebteko laiko pramonėms.
Tujaus po šventės gimė Gasciūnui sūnus, kuri kūmas nuvežė į Biržę apkrikštydina. Tiems parvažiavus, stovėjo pakviesti svečiai, o bobutė capt capt atėmė jų kepures. Pagavo pagaliaus ir mana nors jau seniai buvau atėjęs pas Gasciūną. Susiedai atėj sveikino gimdytojus, žmonistas darė ir atnešė ką neką dovan. Paskiaus visi turėjom savo kepures nu bobutės išpirti; gavo senutė no i pusantrą rubliaus, bet kas iš to? Vakarop vyrai atvežė po duris grinčios medines eketes, padėjo ant jų truputį šiaudų, pavadino ant tais bobutę ir vežė patys be arklių ją į karčemą; kami ta turėjo pirkti arielkas ir alaus. Nupirkus vėl į eketes pavadinę parvežė namon.
*
Ar žinai, motinėle, šitai visuose Žemaičiuose einantis į stoną moteristės važiuo jauni į bažnyčią darbo dieną ant taščios, slubą imti: tą pat dieną spaviedojas, priim švenčiausi sakramentą, kunigas jus suvenčiavo ir grįžtt namon kami tėvai pagal išgalėjimą pakel parietką. O Lietuvoj jauni renkas imti šlubą paprastai šventą dieną, atvažiuo į bažnyčią po visam tąnkiai girti. Priėmę sakramentą, tujaus šmurkš, šmurkš sulend į karčemą. Ger, šok ir bjauriojas toj par tris dienas piktyn pakeleivingus, kurie apsistos pri karčemos. Žodžiu sakant tikra nelaimė Lietuvai su toms karčemomis, be kurių niekokie šventą darbą negal nudirbti. Juk ir vyskupas važinėdamos sakė, kad slubus imtų darbo dienomis, kad važiuodami priimtų šventą moteristės sakramentą, būtų negirti ir kad parietkas keltų namuose, ne karčemoj. Tečiaus ir jo nepaklause: rasi kumetnor susipras negerai darantys ir išsižada savo seną, bet negerą paprotį. Jog žydai savo veselias209 keldami nein pri katalikų; kodėl tad katalikai pri jų eiti turėtų?
*
Bet grįžkim pri savo šnekesio. Pasiuvęs ką reikiant pri Gosciūno išėjau į Rastauską arba Pabiržės parapiją, gavau darbą pas Slavinską Bajoriškių uličioj.
Prisiartina Šv. Jonas, žmonės subrazda. Vakarop pirm tos šventės mergaitės išėjusios į uličią aprinko vietą platemi kelėj, sutemus jaunųmenė toj vietoj susirinko Kopuloli, sukūrė ugnį ir parvedino skripkorių. Tam griežiant šoko susikibę dainuodamis daines, kurių negalėjau gauti. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to idant nebūtų žolėti rugiai ir javai. Vaikiukai ėmė su rankomis žemę iš kelio ir barstė i pievas idant jo kurmiai raugdami negadintų.
*
Kitos moteriškės tą pat naktį ėjo į upę ar į prūdą210, plovės pačios, mazgojo savo drobinius ir šukavos, o tai vis darė, kad tą metą vyrus gautų.
Mūsų senolių senoliai būdami dar pagonimis tikėjo: tą naktį plaunančios dievės Laumės, tų tai Laumių paprotį tebepildo mergelės aplei Biržę ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nu seno nebėra.
*
Čia žmonės tebtik į žavėjimus211: sako esant raganas, kurios gal kitus sužavėti į ligas įvesti, karvėms pieną atimti, avių vilnas nupešti ir taip toliaus. Aptartų raganomis vadinamų bobų, neužkint, o kartais ir iš savo uličių arba sodų išvaro. Todėl užvis senas drovis Šv. Joną naktį ir iš namo išlįsti, nes jei kas paregėtų anas vaikščiojant ar žoles kokias renkant; tujaus apskielbtų esant raganomis. Ir taip senos gadinės įsidėjimai212 čia dar užliko. Linkėtinass yra daiktas idant suvisu išgaištų, nes vargin bobutes be reikalo. Ragana niekuomet nebuvo. Žmonės įtariantys kitos žavietojais arba raganomis, be kokios teisybės plėš šlovę artimiems ir didžiai griešys. Jejgu raganas tariamosios sugebėtų ką pikto padaryti; visu pirma darytų savo neprieteliams, savo persrkiotojams, o tečiaus nieko nepadaro.
Žemaičiuose buvo pirm aštuonių dešimčių metų tie patys įsidėjimai, kuriuos kunigai iš kozelnyčių213 šaukdamis taip išnaikino, jog šiandien nieks nebetar ir nebėra negirdėti.
*
Aplej Biržes yra dabar bobelės214 sugebančios varduoti: gumbus215, skaudulius, lekančią ugnį antkričius ir taip toliaus. Bobelės tos vedžiodamos su pirštu apej gumbą šnek kažiką. Arba kažin kokias maldas met į vandenį, kurį paskiaus duod sergantiems gerti.
Prapuolus kokiam daiktui arba arklus pavogus, ein pri burtiniką, kuriam nuburus, vyrai aptartai jam į nagą ir karo.
Tų pačių parakvijų nekurie ūkininkai pradėdamis: arti, sėti, šieną, javus piaut, mėšlus vežt, pirmą kartą į ganyklas galvijus išgindamis; siunt vaiką pas susiedą kokį nor daiktą pažyčioti, idant su tuo daiktu ir laimė susiedo pri jo pareitų.
Par Kalėdų siaut vaikiukai į upę parnešti vandens viedrą216. Tam parnešus prausias ir lieptą vandeį vėl į upę nunešti. Aš vis tai girdėdamas tariau vienam išmintingam žmoguj: „Pasakyk man tėvai, dėl ko taip daug pri jūsų tebėra burtų, ir žmonių ir papročių pagoniškų?”. Tas man atsakė: „Dėl to,jogei arti yra Kuršas, sėdynė visokių nektikėjimų; jog ir mūsų bobelės ten mokos varduoti; 2) dar dėl to, jogei čiq daug yra kalvinų, kurių bambizai217 nepeik tų papročių; 3) Dėl to, jog ir mūsų katalikų kunigai nieko tami dalykuose lig šiolei nesakė.
Nu Gosciūno išėjęs, nuvykau į Šniūkščių uličią, pri ūkininko Drulio: gavau vėl darbą ir siuvau. Čia man besant atėjo šventas Petras, žmonės pirmą naktį kopuliojo218 it taip kaip švento Jono naktį ir sakė tą paprotį nu seno pri jų esant. Tiesą pasakius, nors mergelės mane vadino, aš tą paprotį už negerą skaitydamas; nenorėjau pri jo priderėti.
Parėjęs tiek parakvijų datyriau, jogei Lietuviai yra visur geri, visur stiprūs savo katalikų vieroj, visi teisingi, nes nė vienas užmokesčio man nenutraukė. Kiek reikalavau, tiek užmokėjo. Tečiaus ryžaus grįžt į savo pusę. Nu išmintingo Drulio išėjęs, atvykau į Kupiškių parapiją į Rokučio uličią pas ūkininką stiprų vadintą Šlapeliu. Man čia besiūvant, vieną vakarą kažikas brakš, brakš pradėjo į duris brazdinti. Vaikiukas išėjęs girkš atidarė, įėjo į grinčią jaunas žmogus, mažo augamo, veido padoraus, gerai apsidaręs, pasiskaitęs ir pasikirpęs. Įėjęs pasakė: „ Tegul būn pagarbintas Jėzus Kristus”. Šlapelis grinčioj pasitikęs, atsakė: „Ant amžių amžinųjų Amen. Tujaus svečias tarė: „Esmi sūnus ūkininko Dominykas Merkis iš Tumasanių uličios, vadinuos Stanislovas Račiūga“. Važinėdamas reikalais valsčiaus paklydau; ar nepriimtumėt, tėveli, manęs į naktinę? Šlapelis atsakė: „Na gerai gerai, galėsi pernakvoti”.
*
Duktė Domicėlė svečią pamačiusi, ki ki ki prasijuokė, tujaus spruko į šalutinę pas motinėlę ir tarė: „Įvažiavo kažikoks jaunas svetelis ir įsipraše į nakvynę; be ne pradės jis pirštis?”. Atsakė motina: „Et, alkanas kūma, apei duoną dumo”. Tuo tarpu išėjęs į grinčią pažiūrėjo ir liepė išvirti valgį dėl pavaišinimo svečio. Domicėlė išvirusi, pavaišino ir naleido svečią gulti. Ryto metą svečias pavalgęs pasakė — ačiū už nakvynę — ir išvažiavo.
*
Kieletui nedėlių praslinkus, tas pats Dominykas tyc atvažiavo dienos viduj pri Šlapelio su savo susiedu Jonu. Kurs sa gaspadoriais pasisisveikinęs, sėdo užstalėj, patiesė baltą skepetą, ištraukė iš ančio219 butelką220 vyno su stikleliais, prigožė ir sušuko: „Geras tėvai, sveiks, mums Domicėlės reiks. Ar atiduosi?”. Išgirdusi tuos žodžius duktė šmurkš spruko oran ir kaip pelelė po šluota pasislėpė. Tėvas stiklelį imdamas atsakė: „No gerai gerai rasi ir sutiksma, reik pačios duktės klausti, ar tink anai Dominykas? Vaikai paieškokit jos”. Atradus įėjo raudona kaip vėžyss išvirtas. Širdis jos timt timpt greitai mušė, kaip gaidys sparnus giedoti norėdamas. Tojaus tiems tarė: „Nu, vaikas mano, šis jaunikaitis nor tave imti už moterį, ar tink tau? Ar tekėsi už jo?”. Ta vietoj atsakymo pradėjo verkti. Prišoko beregint piršlys, padėjo ranką ant jos pečio ir tarė: „Nu ką, duktirėle, ar matai, vaikiną — jaunas gražus, koks paritus toks pastačius, iš pupų nevaromas, už kipšą gražesnis, arielkos negerąs, gaspadorius, turįs savo gerą gyvenimą, ko be nori? Ko bereik? Jug poną komarą sūnus ne atjos pri tavęs į zaletas221. Ar tekėsi?”. Ta žvilkterėjusi į Dominyką atsiliepė: „Kas ten žino, gal ir tekėsiu”.
Sušuko piršlys: „Nu gerai neveltuo pakėliau žygį, sueis į porą jaunūmenė. Tėvai nebreikalausiu užmokesčio už vyną išgertą, kad Domicėlė nenorėjusi būtų tikėti, reikalaučiau pinigo”. Po tų žmonystų Domicėlė atėmė nu stalo butelką su skepeta, o jaunasis su piršliu pernakvojo.
Ryto metą Šlapelis pakvietė du susiedus savo ir su tuodum drauge važiavo į Tamasancų uličią i Pražvalgas. Apžiūrėję Merkiso gyvenimą, kurs jams patiko. Paviešėj grižo namon. Vėl atvažiavo į Rakučių uličią piršlys ir Dominykas jau su didžiai arielkų. Atsivežė su sawim alaus verpelę, keles butelkas vyno ir arielkos. Piršlys padėjo verpelelę po stalu ties kojomis savo, o butelkas sustatė gret savęs ant suolų.
*
Tėvai priėmė piršlį ir ant jo užgėrė: piršlys iš savo butelkos pripilęs stiklą, gėrė ant tėvo ir motinos jaunosios. Tuokart Domicėlė aiškiai prižadėjo tekėti už Dominyko. Davė dovanas (gastinčių) piršliui ir motinai Dominyko, kurias piršlys žadėjo nuvežti į Tusancus.
*
Pabaigus tas apeigas piršlys paklausė motinos apej pasogą222 Domicėlės: tami dalykuose sutikus, motina atnešė Dominykui baltoj skepetoj įvyniotą žiedą jaunosios su žiupsniu rūyų ir tarės: „Šitai atnešu tamstai žiedą su rūtais, priimk tą daiktą kaipo davadą nekaltybės dukters mano, kurią auginau ir saugojau nu viso ”. Domicėlė paskiaus išėjo iš kamaros gražiai apsidariusi draogystėj trijų mergaičių ir sėdos gret Dominyko.
*
vis tai pabaigus dieveris su Dominyku išvažiavo i Kupiškę pas kleboną Kozmianą ažurašų arba užsakų223 paduoti.
Tiems išvažiavus piršlys paliko su bobomis, kurios jį žudydamos reikalavo idant gėrimų nepritruktų. Par nelaimę pritruko: bobos suriša su abrusu224 jo pilvą, atvežė eketes, apvertė ir svadino piršlį ketindamas jį vežti į karčemą, kad pirktų gėrimų. Ką tas regiedamas parnešina arielkos, alaus ir mydaus. Tuokart bobos gerdamos garbino piršlį ir dainiavo.
*
Paprastai čia ima šliūbą nedėlioj: todėl subatos vakarą paklausė Šlapelio, ar didžioj kruvoj daleis ryto atjoti. Tas atsakė: „Kiek nori duonelės Dievui dėkuj išteksma”. Nedėlioos rytą Merkis su piršliu ir draugais atjojo pas Šlapelį. Arklu galvas ir uodegas buvo papuoštos su žolelėms ir su kankalais. (Taip daro norint būtų žiema. Senoviai dar šaudė iš pištileto, bet šiandien to nebdaro.) Jaunosios tuokart nebuvo grinčioj bet kletėj, su keliomis mergelėms, visos apsigobusios su baltomis drobulėmis. Kaip tiktai jaunoj pamatė svečius į kiemą įjojant pradėjo atjoti ir miau miau miazgėti, paskiaus tarė:
— Negi kviestų šitų svetelių pilnas kiemas prijojo!
— Ko gi šitie sveteliai sujojo? Ar ugnelės imti, ar kelelio klausti?
— Yra mana sesulė ugnelės paduoti.
— Yra mana broliukas kkelelio parodyt.
— Negi aš kelisiu, Tėveli, kiemelo vartelius, maž ir šitie sveteliai būtų kitu keleliu nuvažiavę.
Piršlys su Dominyku ėjusiu nevaikščiojo vidu grinčios, bet pasieniais pakol užsiriedė už stalo ir sėdos vyriausioj vietoj, tai yra kerčioj ant kryžiuosolų. Tojaus Šlapelis prigožęs stiklą sušuko: „Sveikas piršleli!”. Išgėręs vėl pripylė ir davė piršliui. Tas išgėręs, pripylė stiklą su savo gėrimu, kurio cielą verpelę turėjo ir sušuko: „Sveikas, tėveli, sveika motinėle”. O išgėręs davė savojo vyno po stiklą tėvui ir motinai. Tuodom išgėrus piršlys su stikleliu ir butelka ėjo į klėtį.
*
Atradęs apsigobusias mergaites capt užgavo su pirštu vieną mergaitę ir tarė: „Sveika, martele!”. Bet nepapuolė ant jaunosios; užgauta mergaitė attjojo tarydama: „Aš dar nesuverpiau ir ne išadžiau drobelės, aš nesuklojau kraitelę, kubilaitis mana užrakintas bet tuščias! Tojaus išaudžiau drapanėlių, ai bėda man, bėda nieks manęs neriedat”. Trečia užgauta buvo jaunoj, bet ta branginos nenorėjo atsidengti, kad piršlys ėmė anai už ranką, ta traukė ir sakė:
Tojaus atėjo Šlapelis ėmė Domicėlei už rankų ir pragiedęs Marija būk pagarbinta. Su visomis mergaitėmis nuvedė į grinčią. Jaunoj nėjo vidu grinčios, bet pasieniais ir sėdos užstalėj, tečiaus ne ant tų suolų, ant kurių jaunasis sėdėjo. Tuokart dieveris ėmė torielką, padėjo ant jo rūtų vainikėlį, apdengė su baltu skepetu ir įdavė didžiajai pamergei. Arba pirmai draugei jaunosios, kuri priėmusi vainikėlį prisegė ant galvos jaunosios. Dar atsegusi savo vainiką, atidavė dieveriui.
Beregint išėjo motina jaunosios iš kamaros ir davė piršliui su visais draugais jaunosios gostinčią, arba baltą skepetą. O Dominykui įdavė taipogi baltą skepetą, kurioj buvo įviturtas žiupsnis rūtų. Be regint piršlys vienoj rankoj turėdamas torielką su balta skepeta apdengtą, antroj stiklelį sušuko: „Sveikas tėvai, sveika motin, sveikos seseserys ir broliai jaunosios.
Jaunasis taipogi antgėrė tėvą, motiną ir giminę jaunosios. Dar jaunąją ir kožnam iš jos giminaičių davė po šešias dešimtis skatikų, Domicėlė priėmusi tas dovanas sėdėjo už stalo ir atjojo tardama:
— Negi gerk, Motinyte, šitų svetelių alučio
— Pakaks mana jaunolitas, gaila ašarėlių
— Negi imk, motinyte šito vargelo dovanėlių
— Neparduok, motinyte, didžian vargelių mano jaunolitas,
— Negerkit, sesulės, ir
Uwagi (0)