Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖
Palangos Juzė – jest to piękna powieść, którą tworzą opowiadania krawca Juzė o pięknych ziemiach Auksztoci i Żmudzi.
Wróciwszy na ziemię ojczystą Juzė ze skrzypcami w ręku prawi o zwiedzonych miejscach i miejscowościach, zakątkach Litwy, ludziach, ich codzienności, kulturze i tradycjach. Utwór ów bez obaw można by nazwać pierwszym podręcznikiem o litewskiej geografii, kulturze, etnografii. Prócz różnego rodzaju obrzędów weselnych, w usta Juzė autor wkłada teksty zabaw i pieśni ludowych. 13 wieczorów – 13 pięknych, nastrojowych oraz nieco sentymentalnych opowiadań.
- Autor: Motiejus Valančius
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Motiejus Valančius
Piršlys: Kazimieru, Petronėle, dešimčia svečių ir piršliene vedinas; nuėjo į kleboniją užsirašyti. Jaunieji tuojau skubėjo bažnyčion spaviedotis. Po spaviednės atėjo Kanauninkas Kolenda duoti šliūbą. Jaunąją pri to nuvedė sesuo Veronika, o jaunąjį Piršlys su broliu. Šliubą duodant jaunoj raukės ir verkė, bet nenorėdama; dėl to maž tebuvo ašarų.
*
Po šliūbo grįžę gaspadon jaunieji užsikando, o parietka šoko. Išvažiavo namon ligi dalį šaudydamis ir dainiuodamis. Parvažiavus dukterį priėmė motina su duonos kepalu ir su druska. Tėvas priėmė žentą su izbonu alaus ir butelka orielkos. Dar duodamas sakė: „Tie, žentali mana, dovanos, kad tavo butai netruktų rūgštyno“. Jaunoji į trobą įeidama sakė: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus”. Jaunoj dar tarė: „Įėjau i trobą su duona ir su druska”. O jaunasis: „Įėjau su rūgščiu ir gėralu, kad Viešpats mano gyvenimą užlaikytų“. Abudu savo dovanas bakš padėjo ant stalo. Piršlys tuojaus ėmęs butelką, prigožė stiklą ir balsu tarė: „Po švento šliūbo atsigerkim gero gėrimo, sveikas tėvai”. Paskiaus gėrė visi geriantys pakarčiuo. Jaunūmenė vienok negėrė.
*
Namiškiai padengė stalą: piršlys jaunąją pasvadino užstalėj pačioj kertėj kaipo vyriausioj vietoj. Pusė valgė, moteriškės gėrė alų, o vyrai brauškė. Piršlys ragina svečius tarydamas: „Valgykit sveteliai, bet į kišenę nekiškit”. O piršlienė šiaip sakė:
— Sugavau varną * Iškepiau sparną * Nepadyvikit * Pasilikit * Sveteliai mano.” Večerę pavalgę dar šoko, o pavargę ėjo gulti. Kazimiero tečiaus su Petronėle neguldė.
*
Seredoj piršlienė pakėlė pietus visiems svečiams, po kurių jaunoj su vedliais ir pasekėjais išvažiavo į Kiempalus pri jaunojo. Kraitį iš klėčio nešti norint, Stasiulienė plekš sėdos ant skrynios, jaunasis turėjo tris rublius užmokėti pakol išgavo. Kraitį nešė keturi vyrai. Skrynia buvo gan didi, bet nepilna: todėl kad lengva nerodytumės, jaunoj lig laiku keletą akmenų įdėjo. Par nelaimę nešėjai kraitį risdami275 į ratus pakreipė skrynią, įdėti akmenys byldu byldu parietėjo. Pradėjo visi juoktis ir sakė, jug akmenų yra ir Kiempalus kam jus wežam. Tečiaus skrynios neatidarė. Nešėjai už savo darbą nieko negavo.
*
Susėdę į ratus vedliai: važiavo pirmu dainiuodamis. Pasekėjš dveji tik susirinko, tarp tu buvo ir seseris jaunosios: tie po viedlio važiavo. Nuvažiavo šie, jaunąją pri durų priėmė motina Kazimiero su duona ir su druska. Jaunąjį sutiks tėvas su alu ir orielka. Jaunoji įėjusi į trobą, padėjo tas ant stalo. Tuojaus piršlys Petronėlę su Kazimieru pasvadino užstalėj ir visi svečiai susėdo. Bet kaip tiktai skripkorius pradėj džirzginti sakušo večiai ir šoko. Vakarą gan melai pavalgė. Jauniems pataisė lovą klėtėj; nuvedė gulti tėvai su nekuriais vyriškiais ir su skripkoriu. Po valandėlės išėjo: uždarė duris su raktu, užrito tuos su ratais, rogėms, eketėms ir su visokiais baldais užkrovė.
*
Ryto metą piršlys, piršlienė ir skripkorius grįždami ėjo žadinti jaunųjų. Atkrovė užverstus daiktus, pažadino, į rėtį įdėję bliūdą vandens nunešė nusiprausti, o nusiplovus piršlienė atėmė nu jaunosios vainiką ir šmakš apmovė su parregima kepurėle. Ant galo nuvedusi į trobą, apmaturijo jos galvą su didžiu pirktiniu skepetu.
Tuojaus marti atidariusi savo kraitį, davė dovaną: uošvei stuomenį, marškinius ir sijoną; uošviui, piršliui ir skripkoriui po stuomenį. O broliams jaunojo po abrusą.
*
Visi svečiai išpažino piršlį už melagį, nes nematė to viso namuose Kazimiero, ką piršlys sakė; todėl kruvon susiėj, susitarė jį sūdyti už melagystes. Netruko tokių, kurie jo gynė, bet daugesni atsirado jį kaltinančių. Ant galo visii paskaitė už pakartiną. Raukės vargšas piršlelis: skundės mergelėms ir sakė: „Paliksit jūs be vyrų, nes piršlius karstant kas bedrįs jumis jaunikaitėms piršti?”. Tos dėl metimo užmetė už jį žodį, bet sūdžios to neklausė. Matydamas tai piršlys pajuodavo girdi iš baimės (susitiepė su pijšomis) ir vaipydamas lindo pri kožno — sa Dievu — sakyti. Bet kurio tiktai dasilytėjo tą suapšė, nes buvo su rankomis tri koi glostės; todėl visi nu jo tolinos. O ji tarė: „Visuomet taip nutink, nu nelaimingo žmogaus bėg šalin ir prieteliai”.
Beregint vaikiukai atvilko eketes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė po naujai padirbtas kartuves.
Tujaus išėjęs iš krovos vienas senas pilvočius, uždėjo ant savo ilgos nosies špikulus (okuliorius), parskleidė plačius lakštus popieriaus ir šiuos skaitė žodžius.
Dekretas garsingos pabaigos gyvenimo, nepaprasto melagio piršlio Vaištaro išduotas vardon Didžiojo Karaliaus Zygmunto trečiojo.
Metuosi šiuosi, tuosi, anuosi kada katės šunis pjovė, zuikis bugnąa mušė, meška trūbą putė, kad gelžensnapiai par mūsų žemę lėkė, šunys giedojo, gaidžiai lojo, arkliai su dantimis brazdino, stirna su pelėda šokinėjo, žuvys lakiojo, driežas į gegužę veizėjo, bobos veršius kirpo, mergaitės tekėti nenorėjo, vraikinkai jų nebmylėjo, kad su barankomis snigo, vaikai par kiauras naktis nemigo; tuokart vilkas tranksmą užgirdčs didžiai parsigando, nebveizėjo, kur veršiai, kur banda, o iš to stroko staigiai trėsė, betrėsdamas šoka par kiemą ir išspyrė vaikiuką. Tą žmonės praminė briedaičių, nes buvo taip spraunus kaip ėžys, taip sugrebans suktis kaip girno apatinysis akmuo. Tas derlingas ir guvus vaikiukas, capt nutvėrė vilkui trumpai už uodegą ir nepaleido. Vilkas trėsė par Kiempalų sodžių, nutruko jo uodega, o vaikiukas benc pavirto. Išaugo paskiaus į veltėdį, baisų melagį ir tarsi vagį; nes apgavo ir pavogė gyvą, gražią Petronėlę. Bet kaip apgavo ir pavogė? Šitai šiaip: pasišovęs girdi į piršlius, atvyko į Erdyškių sodžių ir pasakė: „Kazę Pacelių, esantį ponaičių Kiempalų sodžiaus, gyvenantį didžiam mūro dvare, kurio stogas esus276 klotas su lašinių paltėmis, langai deimantų, takai su sūriais išgrįsti, laiptai ir tiltai marmūro, nu daugybės dešrų aketės lužtant, šulinys sa medum ir pienu prigoštas, daržinės javų pripiltos, svirnai su šiaudais prikimšti, alaus ežerai, orielkos prūdai pilni, ir sviesta devyni tarpai žardų277 prižardyti. Arklių, bandos. avių ir kiaulių daugybė. Tą visą pameilusi Petronėlė, pažadėjo tekėti ir ištekėjo už Kazimiero, o mes visi čia atvykę randam gyvenimą paprastą žmogau, iš medžio padirbtą su šiaudais klotą, langus nekurius su lentelėms užtaisytus. Šitai tau penkios. Apgauti pamatę ryžomėss tokį piršlį melagį apsūdyti.
Zygmuntas III. Karalius par versolą278 išleista 1604. metuose įsakė tokius melagius apgaudinėtojus, ar: palaipinus į žardą su šunimis užpjudyti279; ar už karklynų pastatus su grybų kotais užmušti; ar palaipinus ant stogų drobinas280 atimti; ar pastačius ant liepto pastumti į upę be ramčio; ar tiesiau sakant pakarti ir priartinti pri dangaus.
Mes tada žemiaus su savo rankomis pasirašę, dabodamis tuos garsingus įstatymus, nusprendėm didį melagį Vaištarą pakarti.
Pakarę nemažą pelną gausim, nes iš karuonio281 makaulės bus liktarna282; iš akių spunkas, iš nosies šnipkas, iš dantų priekalai, iš liežuvio kilis, iš gerklės trūbos, iš stemplės virvė, iš pilvo bugnas, iš grobų vėdarai, dešros ir strūnos, iš šonkaulių eketės, iš plaučių dumplės, iš retkaulių kočėlai, iš stabukalių patrūbočiai, iš rankų grėbliai, iš letenų kaltuvės ir iš nagų guzikai.
Bet kam čiq ilgai tauzyti ir skaityti imkit, vaikiukai, ir tempkit po tų ištarmių savo rankas pridėję: Juzupas Margis, Kazimieras Dargis, Pilypas Pilvočius, Jonas Kapročios ir kiti.
Vaikiukams už piršlį capt capt sukibus marti šmurkš atskubėjusi smarkš užmetė ant kaklo piršlio abrusą ir par tai parodė dovanojanti piršliui visas melagystes. Sūdžios todėl paleido piršlį, bet idant ištarmę nepaliktų neišpildyta, pakorė lečiną283 it žmogus apdarytą. Linksmas piršlys šokinėjo ant vienų kojų, skripkoriai pagaliaus nečirškinant.
*
Pabaigę reikalą su piršliu, visi svečiai sėdo valgyti, pavalgę pilvais variniais išėjo į kijmą, tami dar šoko lig brėkštant; ant galo išvažiavo namon.
Aš par tą visą parietką buvau, trypiau ir šokau kiek tinkamas. Pats dar čirškinau, kitus šokti mokiau ir jaunosios apsiavau. Už tai davė man stiklo batus, sviesto brylų ir popieriaus šarką. Su ta drapana pasipuošęs išėjai oran, vos stojau ant akmenio, susikalė mano batai, dar koją pardūrė. Ispinda saulė, nutirpo mana britus, sutepė drapaną, nolijęs ištyžo mano švarkas. Taip tai baigės visi ant svieto užmokesčiai, visi nu vyresnybės duoti papuošimai. O žmonės tečiaus jais džiaugės it vaikai šukelę stiklo radę.
Atbuvęs parietką ir darbą pri Stasiulio pabaigęs, panorau aplankyti savo tėvynę Palangą; nes pasiilgaus jos. Parėjau keletą parakvijų niekami neužkliuvęs apsistojau pri turtingo žmogaus Jono Čudžio Kvėdainės parakvijoj. Kaip čia man klojės būti apsukysiu ateinantį vakarą; nugis eikim gulti. Tai man pasakius visi sukilo ir ėjo ilsėtis.
Kelis vakaras praleidęs namiškėj, vėl susirinko klausyti pasakų mano, o aš atsikrenkštęs šiaip pradėjau belsti.
Reik žinoti, jogei gyventojai parakvijų: Viduklės, Erdzvilkų, Raseinių, Girnkalio, Skirstimonio, Vėliūnos, Jurbarko ir Gaurės yra. Vos ne visi augaloti su plačiais pečiais, stipri ir derlingi it ąžuolai. Paprastai dėvi pilkas sermėgas siūtas su stačiomis apkaklemis, prišakėj be guziko su ablikais284 sukabinamas, užpakalėj didžiai rukšlotas285 arba kvalduotas. Vaikščio parsijuosę su briedžio diržais, prišaky yra žalvario pendentas. Aunas viem su batais šikšniniais, kiti su batais, kurių padai yra medžio, kiti su vyžinomis286 dar kiti su naginėmis. Žiemą dėvi kepures austas arba lenktinėles, vasara iš vilnų veltus brylus.
Moteriškosios ligi dalies pilkas dėvi rukšlotas sermėgas, vasarą striukės su trumpomis apej liemenį rukšlomis. Sijonus nešio diržus pačių austus. Skepetų pirktinių čia maž tėra. And pečių žyckuotus raiščius ir dangstos su drobulėmis. Vaikščio basos nu ankstyvo pavasario, rudenės laiku dėvi medžio klumpius, nuėjusios į miestelį apsiaun su kailio kurpėmis. Orielkos čia pirmu nieks negėrė, bet dabar (1864 m.) atarado par nelaimę daug gerančius.
*
Reik išpažinti, jog žmonės tos srijos yra labai geri, lipšni, žmoniški. Svečius priim su džiaugsmu. Jej kumet svečiams ivažiavus nuliūst, daro tai ne dėl to, kad svečių Dievas davė, bet dėl to, kad netur tų su kuo taip priimti, kaip norėtų. Išvažiuodamis svečiai jei nor užmokėti, ūkininkai pinigų nepriim, todėl ir aš čiq pakliuvęs gan ilgai trukau ir vos Verelės antros dukteries Stasiulio nevedžiau.
*
Ilgainiu pasilgaus jūsų: vien man rūpėjo, ar givi tebeste tėvai mano. Artinaus pri Palangos. Pakliuvau ant galo į Evėdainės parakviją pas turtingą żmogų Joną čudį; nes tas daugel tur dukterų. Čia gavęs darbą siuvau, subatų vakarais čriškinau su skripkomis; todėl didžii įtikau mergelėms.
Čudžio dukterys: Uršulė, Petronėlė, Teklė ir Marelė yra gražioss, man girdi patiko ir ketinau vesti visų vyresniąją Uršulę, bet nesitikėtai parvažiavo iš Kražių Domicėlė, kuri buvo atiduota į panų klliaštorių, dėl prasimokymo ko reikiant. Tą užvis pamėgau ir vest ryžaus. Mylėjau ją ir ana mani mylėjo. Bet senis tėvas vien sakė: „Et kas gal duoti dukterį kriaučeliui? Kami gyvens? Nejau vadžiosiąs su savim par svietą vaikščiodamas. Tą aš išsigirdęs lig laiko tylėjau.
Kažikumet apsidrąsines tariau Čudžiui: „Tėvai vedu su Domicėle mylėvos, ar leisi sueiti į porą?”. Tas atsakė: „Žinau judams norą, bet kur dėsi pačią? Jug tu vietos neturi, esi parėjūnu, nejau vadžiosi su savim moterį vaikščiodamas po žmonių?”. Tai aš išgirdęs brabrakš atidariau savo skrynelę, išėmiau buntą bomažkų287, dabar porą šimtų rublių sidabru rinkt pabėriau ant stalo ir sakiau tėvui: „Su tais pinigais aš galiu gyventi, yra čia daugiaus ne tūkstantis rublių. Aš orielkos negeriu, pinigų nekleidu, skatiką pri skatiko dėdamas, par keletą metų sudėjau tą naudą. Dabar patark man, ką turiu daryti? Kaip apsiversti?”. Tvui tai pamačius ir išgirdus akys prašvito; pakinkavęs galvą tarė: „Žinai ką žentai, čia mūsų susiedaus vienas ūkininkas parduod gražų butą, nor gauti aštuonis šimtus rublių, pirk nu jo, tuokart atiduosiu tau Domicėlę”.
*
Aš taip ir padariau: su tuo pačiu tėvu nueina ligauti ir suderėjau už septynis šimtus rublių. Paskiaus viską pagal įstatymą padaręs parsikėliau į gyvenimą. Pirkau gyvulius, įsikūriau ir vedžiau šen Domicėlę, tėvau par pasogą gan vedų sušelpė. Gyvenau nu dvejų metų padoriai, rugius vedams it kanapius, parstojau siūt, šitai jau ir sūnų turiau vaiką gražų ir sveiką.
Par parietką užlaikėm visas priimtas apeigas, buvo vedliai, pasekėjai, ūkvaizdžiai ir piršlys, kurį ant galo korėm. Tečiaus girdi išspruko ir lig šiolei tebgywen Zvingių parakvijoj, Pajūriškių sodžioj, vadinas Benediktas Pikelis.
*
Turiu dar pridurti, jogei par parietką šiokij buva juokavimai. Du vaikiukai ėmė ant savo sprando po vieną už save mažesnį vaikiuką. Tuodu aukštai sėdėdama braižės tarp savęs. Toks veikalas vadinas vanagėliu.
Viena mergelė apsikamšiusi, apsiviniojusi, tupės ir šoko Šarką. Kitas klausė: „Šarkele, kami buvai?”. Ši atsakė: „Turguje buvau”. Kitas: „Ką pirkai?”. Ši atsakė: „Šilkelius” ir taip toliaus.
Keturi vyrai siubuodamis į vieną ir antrą pusę Druską svėrė.
Paskiaus kieturi vyrai pasilenkę, tojaus kiti ant jų sasėdo ir jodė. Tokį veikalą vadina šokimu kazokų.
Vežė paštą šiaip: šeši vyrai ėmė vienas kitam už rankas. Sekmasis gulė ant jų sunertų rankų. Šeši siubuodamis jį kratė.
Brylus vėlė šiaip: sėdosn du vyrai, trečiasis ant lazdos turėjo brylą arba kepaliušį288. Siedantis norėjo pagauti brylą, nešantysis neleido ir mušė par kojas siedinčiųjų. Tuodu ištraukė šakalius, kuriuos už aulais turėjo, būtų tikrai susimušę, kad jų būtų neparskirus.
Su Cygonu šiaip bjauriojas: stoję dešimtis vyrų, vienuoliktasis susitepęs, parsijuosęs, makarą turėdamas rankose sakė: panie dzala, davai drala, rodė kojas su pirštais ir gainiojo su makaru kitus.
Veselę šiaip atbuvo: viena mergėlė su krasi nešina sušuko: „Veselia! Veselia!”. Tai pasakiusi sėdos trobos vidury. Tojaus augęs vyras atvedė pri jos jaunikaitį Juzę ir klausė — ar tink? Ta atsakė: „Netink, nes Juzė nemok poterių, nein į bažnyčią, ger orielką”. Vyrai atsakė: „Ne taip yra, apsirinki, Juzukas gerai moka ne vien poterius, bet išvis ir prisakymus. Mok skaityti, bažnyčioj buvo ir kas šventa diena gieda rožančius, orielkos niekuomet neger”. Atsakė mergelė: „Kad tamsta sakai teisybę, tad tink”. Tujaus Juzukui padavė rankas ir pradėjo visi šokti.
Paskiaus sėdos berniukas: atvedė jam mergelę ir klausė — ar tink? Tas atsakė: „Netink, nes nemok poterių, nesumano skaityti, bažnyčioj žvalgos ir daug šnek”. Atvedęs tarė:
Uwagi (0)