Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖
Palangos Juzė – jest to piękna powieść, którą tworzą opowiadania krawca Juzė o pięknych ziemiach Auksztoci i Żmudzi.
Wróciwszy na ziemię ojczystą Juzė ze skrzypcami w ręku prawi o zwiedzonych miejscach i miejscowościach, zakątkach Litwy, ludziach, ich codzienności, kulturze i tradycjach. Utwór ów bez obaw można by nazwać pierwszym podręcznikiem o litewskiej geografii, kulturze, etnografii. Prócz różnego rodzaju obrzędów weselnych, w usta Juzė autor wkłada teksty zabaw i pieśni ludowych. 13 wieczorów – 13 pięknych, nastrojowych oraz nieco sentymentalnych opowiadań.
- Autor: Motiejus Valančius
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Motiejus Valančius
O kad paršelį paskerdu * šiupinį tirštą išverdu * Dabar ant tų riebių pietų * Daugel ubagų pakviečiu.
Pavalgęs galiu atgulti * Ne rūp man arti nei kulti * Miegta kiek vien širdis vadin * O niekas manęs nežadin.
Teipo vis kan manij klojas * Mergės manimi dabojas * Žadu vesti sau pačią * Raudoną gražią Agatę.
Tegul didi ponai pučiaas * Ir žmonės turėtų batus * Aš norint esmi mažesnis * Tečiaus už juos laimingesnis. Amen.
Ta mana dainė ubagams nevisai tepatinka, todėl ir nenorėjo jos išmokti. Buvo ubagų i trys dešimtys, kuriuos visus gra Šenterienė išmeldė. Pratįsus mano kalbai, visi pradėjo snausti; todėl sakilę ėjom gulti.
Visa ta srija, prasidedant nu Ventos ir Dubisos lig Laivenos ir Mušos upių yra ligi bekokių kalnų. Žemė yra labai gera: tiktai lietuotu metu prapul rugiai ir javai; nes vanduo netur kur nutekėti. Žmones ar žemę su mažais žambais, eketes tur padirbtas iš paties tikt medžio be geležies; su kuriomis niekuomet negal juodžiame gerai išekėti. Šie visokius javus kviečiai arba purai čia užder. Ratus tar labai trumpus įnykus su kampu. Vienam žmogui atsisėdus antram nebėra kur sėsti.
Išmanė tokius ratus dėl atbuvimo lažo178, nes dabojo, kad arklų savo par dang nenuvargintų. Dabar lažo nebesant, reikėtų, kad imtumės proto ir dirbtų didžius su dišliu sa dam arklus traukiamu. Iškada179 paties žygio; nes į jų ratus tiek tegul įdėti, kiek geras vyras galėtų panešti. Ratu vienok su vienu dišleliu šalia prikergta180, su vienu arklu važiuojamų netur. Žiemos laiku važiuojąs su rogėmis, su viena šalia esančiu dišleliu.
*
Vyriškiai vasaros laiku dėvi brilas iš vilnų nuveltus. Žiemą tur kepures šiltas ar ausitas ar lenktinėles. Sermėgas tur rudas sa liemeniu ir su stačia apykakle siūtas. Žiemą kailinius velk po sermėgą. Moteriškės dėvi tokias pat ir taip pat siūtas sermėgas. Galvas apriš su skepetais, kariuos tikt antsklėst181 bet nevisur. Visi kojas auna su vyžomis. Yra dievobaimingi, geri, lėti, o tankiai ir turtingi. Vadinas, paprastai nu Šiaulių miesto Šiaulyčiais. Parakvijose artesnėse Dubisai ir Ventai grinyčios182 yra šviesos su langais tiktai be kamino. Parakvijose artesnėse Laivenai ir Mušai yra tamsiaus. Langeliai yra maži iš stiklo ar su lentelėms užstumamėms.
Žmonės tos srijos netur pirčių, o daugel vietose nė apie dėl įsiplaukimo, todėl yra juodi, sa prakaitais parmerkti. Mergaitės pagaliaus išein šieną griebti, su juodais neplautais marškiniais, bjauru ir veizėti. Linkiečiau šiaulitėms padirbti kožnai sodžius gražius su langais pirtis, ir eiti į tas bent nedėlioj kartą. Sakiau nekuriems tai, bet nepaklausė.
*
Dar negana buvo man kelionės. Pabaigęs darbą Pasvalėj nuėjau į Davienus, įlindau i koplyčią ir karštai pasimeldžiau prieš stebuklingą Kristų Jėzų tai stovintį. Išėjęs sutikau stiprų vyrą ir tariau: „Tėvai esmi kriaučius, bene turėtumi darbo?”. Tas atsakė: „Aš esmi Pyragis tos uličios ūkininkas, ejkš pri manęs rasi ir gausi darbą. Nuėjęs ėmiau mierą visų vyriausiai dukteriai ir siuvau jupilėlę.
*
Čia man besiuvant atvedė katalikai meškinikai dvi dideles meškas; vaikai su šunimis tujaus susirinko. Meškinikai putė trubą, šankina meškas, o paskiaus įdavė meškai savo kepurę, kuri su dviem kojom atėjusi, meldė nu Pyragio, grūdą duonos ir pinigų. Visa to po biškį meškinikai gavę; nešinos toliaus. Nekokių burtų nemislyti nemislijo daryti. Toks tai meškų vedžiojimas nieko pikta nedaro.
*
Vieną sabatos vakarą tariau vyresniajai dukteriai: „Ar žinai, kad artėj Užgavėnės, būt gerai pasilinksminti; aš moku griežti, paklausk motinėlės, ar leis? Duktė tojaus šoko pri motinos ir klausė. Ta atsakė: „Na gerai reik susiedų jaunūmenę pakviesti. Duktė beregint išsiuntė tarnaujančias mergaites. Tuo tarpu aš pradėjau džirzginti. Sustojo trys dakters ir šoka taip vadinamą šijną. Susirinko aštuoni vaikiukai ir šešios mergelės; „Klausiau, ką šoksit“. Atsakė Anginą. Man tą griežiant spardės visi kiek tinkami, vaikiukai vos grindų neišmušė su kulnėmis; nes visi buvo batuoti.
Pailsi sėdos: tuo tarpu viena mergelė atėjusi tarė: „Pagriežk mums Marcelės tancę šoksma be vyriškių. Man džirzginant šokinėjo šešios mergelės gan ilgai. Toms pailsus vienas vaikinas man tarė: „Kad mergelės šok vienas ir mes vieni pašoksma; pagriežk mums Spilgą. Man pradėjus tą džirzginti sustojo penki vaikiukai: vienas tos spilgos ieškojo, o keturi stovėjo. Ir taip pakarčiu šoka.
*
Tiems šokinėti apkiriejus183: sustojo trys mergelės, kurios už rankas susikibusios šoka taip vadinamą Žydelkėlę.
Apsistojus du vaikinus padėjo kryžiškai ant grindų du šakalius ir šoko tancę vadinamą Žyrklės.
Ant galo visi kartu sustoj šoka podušečką. Pailsus gera Pyragienė davė večerę ir išleido svečius namon.
Labai įtikau Dovėnų jaunūmenei, kuri manęs ir išlejsti nebnorėjo; tečiaus darbą pabaigęs keliavau toliaus. Užėjau į Remejkių uličią Vabalnikų parapijos, bet darbo negavęs, leidaus toliaus. Nutraukiau į Skapiškes parapiją ir ką siūti radau pas Svilą Kreipčių uličios gaspadorių.
*
Atvykau čia patemi įkaitimi Užgavėnių panedėlėj: tą dieną niekas nekliudė darbuotis, bet uterniki vos ne nu pat ryto pradėjom voliuotis. Graži Svilienė iškepė blynčius, valgėm; paskiaus davė šiupenį ir tą parėmėm. Pavalgius aš dzirzginau su skripičiomis, Petronėlė ir Mariona dukterys Svilos, tuojaus pradėjo čiupčioti ir šokti, pristoję sūnus Karolius. Beregint tarsi užuodusi uličias jaunūmenė padaugina kruvą šokančių. Pirma šoko Blusą, paskiaus Svirplį, dar paskiaus Valcių ir apvalecių.
*
Vakarop šunims didžiai loti pradėjus pamatėm būrį jaunikaičių su vaikais bevejantį Morę. Kurs tiktai vaikas pri Morės prisartina tas gavo benc par šoną su spragilu184. Išėjom tokių svečių sutikti, Svilas pamylėjo vadovus Morės ir išleido.
*
Tiems išvažiavus atvyko ožys su dideliais ragais, drauge su juomi buvo Giltinė apsivilkusi su išverstais kailiniais, plaukai jos buvo iš lino padirbti, burna uždengta su kutkailu, skilės akims paliktas, barzda baisi iš arklio uodegos, uostai iš paršo šerių su dervu pri lūpų priklijuoti ir ilga uodega iš virvės. Toms grinčioj besisukant kištįkišo ilgą savo snapą Gervė ir kivikš cypti pradėjo. Vaikai grobstė gervei už snapą ir ki, ki, ki juokės. Ką aš regėdamas pradėjau griežti. Tuojaus gervė snapą savo brukš, brukš, babakš, babakš puošdama įniko šokti, ožys taipogi pakeperst strastrapi ėmė šokinėti, o giltinė su savo draugais šokdama dainavo „Ej opsa, opsa, opsa: krisi nešokantis žiopsa”. Oj, ipsa, ipsa, ipsa; visi nešokantys vipsa. Taip lig pusnakties bjauri gyvuliai voliavę185 išėjo i prišinikę, pamėtė apdarus, pavirto į žmones ir sugrįžo į grinčią. Ant galo riebiai pavalgė, klukš, klukš alaus atsigėrė; grižo namon.
Ryto metą šeimyna Svilas kėlė neišmiegosi. Viena mergelė Skapiškės bažnyčioj buvusi, parnešė pelenų šventų žiupsnį, su kuriais gaspadorius apsūdė visų galvas. Sulig tuo kartu ne vien žmonės, bet ir mano skripkas lig Velykų tylėjo .
Pas gerą Svitą besidarbuojant, pakvietė mane į Skapiškės miestelį drūtas ūkininkas Venclavas, pri kurio gan ilgai siuvau.
Čia man bebūnant meškininkai katalikai atvedė vieną didžią, antrą mažą mešką: bet jogei buvo gavėnia, todėl meškų netancina. Tiktai su savo patrūbočiais187 pagiedojo giesmę Atmink krikščionis, ką Jėzus kentėjo, gavo dovanas ir išsivedė toliaus.
Nu Venclava išėjęs traukiau lig Rokiškės ir gavau darbą pri ūkininko Mickaus. Viskas klojos: bet gavėnia girdi įkyrėjo, nesgi žmonės Rokiškės negaudami žuvies, par visą gavėnią valgo: pupines, žirnienes, bulvines ir grucę188. Visus tus viralus balten su pienu kanapių.
*
Verd bulves apvales, kurias valgo su druska, arba dažą189 silkių saldžią jej tos gauna. Kartais buvęs nuluptas ir sugraižytas į ritinėlius, ded į katilaitį, įmet apsčiai druskas su cybulėms190, apoč su bliūdu ir šutin be vandens. Taip virtas bulves yra gardesnės. Verd taipogi žiūrę191, kopūstus sa grybais džiūvusiais ar su žirniais ir batvinius su pupomis. Nekurios geros gaspadinės, tur slėktas rudmieses: kitos perk silkes ir aliejų iš kanapių ar iš siemenų spaustą. Tą virin su cybulėms, pil po truputį į valgius ir tuo paskanin. Tokį aliejų valgo taipogi su duona: kartais iškep pampuškas aliejuje, bet ta neduod šeimynai; nes jau skaitos už brangų valgį. Sukruša kanapius, kiep su tais kepaišius. Verd taipogi košes iš miltų, kuriuos valgo ar su aliejum, ar su kanapių pienu. Kartais duonos mažus kukulėlius iškepusios, pjaun pusiau, apsuda su druska ir su kvynais192, paskiaus vėl kiš į pečių ir sudžioięn. Tie sakoriai193 yra gardus užvis su du valgant; bet reik turėt gerus dantis. Regėjau vieną senį kurs triaukš, triaukš tokiu sukorius bevalgydamas, prarijo savo du dantis. Likusį šmotelį brinkt pamatė ant stalo ir tarė: „Kad jūs prapultumėt, aš ir liežuvį savo prarysiu, ne vien dantis.
*
Jej kuomet gyventojai prigaun žuvies iš kur arba perk silkių; tada jau yra Velykos. Pieno, o labiau dar miesos gavėnioj nieks nerėgi. Vaikai pagaliaus bent šešių, septynių metų amžiaus savo turintys; nebnor su pienu valgyti. Nė ligonių negal priversti idant įžagtų194. Toks tai pasninkas man įkyrėjo, nes čia Palangoj ir Klaipėdoj, kaip žinot, žuvis Stintinės užvis man tinka.
*
Rokiškėj būdamas vaikščiojau į bažnyčią užvis šventomis dienomis, ėjau pagaliaus ir spaviednes195 obet klebonas didžiai nu žmonių mylimas Viktoras Rasteika, baisiai man galvą ištrinka. Paėjau girdi sušiles it pirtyj buvęs. Kad anam šalt būtų! Prisiartina verbų nedėlia, eidami į bažnyčią prisirinkom: kadagio, bruknio, žalių laumės šluotų, ažuolų šakų su pernykščiais lapais, blendžių ir karklo šakelių su avelėms. Tas visas pašventinom. Vaikai paprastai turėjo tikt žilviečius196. Po mišių išėjom į šventorių: vaikai girdi kits kitam šmiaukš, šmiaukš par nugaras čaižydami sakė:
— Ne aš mušu, rikštė muš * Patol muš, kol suluš * Už nedėlios didi diena * Palinksmins, kožną viena.
Būk toks pat, kaip buvęs * Būk sveikas, kaip žuvis.
Ar visur toks yra paprotys, nežinau.
*
Didžiosios nedėlios seredoj197, ketvergoj198 ir petnyčioj199, kunigai gied ar kalb ilgus poterius bažnyčiose, kuriuos pabaigia, benc, benc muš su knygomis į klaupkas200 ir ein namon. Vaikai tai žinodami lig laiko gaun lentelę, su skyle dėl įverimo virvės reikalinga; ant lentelės išrašo su kreida ar su anglim silkę; vienas velk tą lentelę apsukuo bažnyčios, seredoj tikt vieną kartą, o kiti čakš, čiaukš plak su žilvičiais201 silkę kaipo jau nebreikalingą. Ketvergą velk da kartą plakdami, o petnyčioj tris kartus. Bet ir tą paprotį nevisur teužlaikę.
*
Dar po užgavimo varpų, vaikai o kartais ir paaugę tarnai bažnyčios parein namus sa klegetkomis: tas klaklakš, klaklakš brazdindmis ar dzir dzir tarškindamis, meld dovanų; gaun pinigų, kiaušių ar pyragų Velykoms.
Didžiojoj sobatoj Mickienė kepė pyragus, miesą ir dažė kiaušinius. Vaikai laižydami veizėjo į tuos skaninius; tečiaus ragauti nedrįso.
Pabaigęs darbą kad ketinau iš Rokiškės išeiti; Mickus nenorėjo man ažmokėti. Vos par didį vargą kiek tiek išgavau ir išėjau par šventes į Panedėlio parapiją pas ūkininką Rymkūną. Čia radau jaunūmenės šiokį paprotį. Nu ryto girdi užvis vaikiukai, vaikščiodami su vandeniu laistė rankas gaspadorių ir už tai reikalavo velykaičių. Ir be to šlokš, šlokš šlakstė vandenį ant mergaičių, o sušlapinę ki, ki, ki juokės, nes tos kaipo šventa diena padoriai apsidariusios čežėjo202.
Rymkūną aplankė Krasauskiai ir kiti susiedai. Jaunūmenė dirbo supines ir supavos. Trečią dieną šventindami linksminos. Šeimyna su vaikais iškasėsi duobelę ritinėjo kiaušinius: kurio kiaušinis ritėdamas užgavo kitą duobelėj esantį, tujaus vaikiukas ritines atimdavo.
Ketvirtą dar dieną ledų dienų vadindamis nedirba darbo; todėl suėj į grinčią šiaip rovė ridiką. Daugėm pablaku susėduss, vienas lazdu jodamas išėjo iš kamaros, sakė „girkš”. Kitas klausė: „Kas čia varsto dvaro vartus?”. Raitorius203 atsakė: „Aš, ponaitis kiburkštaitis”. Kitas: „O ko rejkalausi?”. Raitorius: „Ponia užsigeidė Rimo ridiką, atėjau rauti“. Kitas: „Išraukis tinkamai”. Raitorius ėjo pas vieną siedantį, su abiem rankom padavė savo ramentą, ta įsikibo, raitorius traukė, kiti sėdantys neleido, tečiaus pastatė ir vedė į kamarą ar kertę. Paskiaus vėl atjodavo, reikalavo, ridiką rovė ir taip toliaus.
Aš regėdamas nekuriems jau tą veikalą įkyrėjus brakš atidariau savo skrynelę išėmiau skripičias ir dzen, dzen pradėjau tempti stygas. Tojaus jaunūmenės akys prašvito: visų pirma pradėjo šokti Avietėlę, paskiaus Blezdingėlę dar paskiaus Lenciūgėlį, dešimtis porų sustojosi, davė garo kiek tinkama. Pirštai girdi mano suskaud be griežiant, pats pagaliaus čirškindamas op, op šokti pradėjau. Apsistojus kažikas tarė: „Pašokim dar Dują” ir pradėjo kraipytis. Vyriškiai šoka Kepurniką ant pabaigos Miželį. Velyvas tapo laikas: Rymkūnienė ėjusi atsiliepė: „Gana vaikai, gana voliuotis! Duosiu jums valgyti, pavalgę eikit gulti. Tatai nušilot kaip roną pjovę, o grinčią pridulkinot kaip jaun linus minant”. Aš tai išgirdęs lioviaus griežti, pavalgėm ir sugulėm.
Šventėms praėjus siuvau gan ilgai; tuo tarpu girdėdamas šiokius tokius dalykus apie Biržus, užsigeidžiau ten eiti, o darbą pabaigęs ir išėjau.
*
Nuvykau į Biržių parapiją į uličią Kutėlų, pas Justiną Valiulį, gavau darbą ir vėl siuvau. Vieną subatos vakarą gaspadoriaus pasiklausęs, pradėjau griežti. Šeimyna pirma šoko Žalnieriuką. Paskiaus patys tikt vyriškiai trypė Smertetį, toj yra vienam gulint kiti apsukę šoko ir kėlė gulintį.
Mergaičių neinant šokimas vaikiukų buvo it putra be druskos, todėl išsimanė traukti Vilko uodegą. Sūnus Valiulio Jonas kaipo stiprus: pasilenkė ir įsikibo su abiem rankom į kėdelę. Justinas antrus sūnus sėdo jam ant sprando: Petris pro apačią įdavė jam kartelę. Jurė Petris ir duktė Uršulė kibo už antro galo kartalės ir traukė. Šilingas Jonas tečiaus ėjo. Visi neveikė jo noturėti. Bet Justinui brukš kartelę paleidus, visi traukiantis bubt, bubt išvirto, Jurė dar kaukš įdaužės galvą taip, jog švistt jam žižilpos204 iš akių iššoko, pagaliaus kartelė trakš sulūžo. Keldamos Jurė ir galvą kasydamas tarė: „Šitai tau penkis, kad tu prapultumi ir vilku nebuvęs, nutruko uodega ir galvą man sumušė. To neveizėdamas antrą kartą sutaisė vilko uodegą, o Jonas daėjo pri stalo. Taip besibjaurodamas gan nužuvo205 ir
Uwagi (0)