Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖

Šitai užgimė naujas tarnas Dievo * Kurs bus patieku153 motinos ir tėvo. * Bažnyčia Dievo priėmė už sūnų * Apiplaudama pri krikštą jo kūną.

Nebus stipresnio už jį kataliko * Nes visus darbus piktoje paliko. * Nors gyvenimą vos tiktai pradėjo * Tečiaus padoriai, elgtis pri* žadėjo.

Stovės pri žodžio, galim tam tikėti * Papiktinimų negalės regėti, * Nes ėvai vaiko yra dori žmonės *Išmokys sūnų Viešpaties malonės.

Draugi sa tėvais ir mes pasidžiaukim * Nes jauno žmogaus pasaulėj sulaukėm. Amen.

Tą giesmelę giedant Dzekonas girdi neišaukąs kar, kar, kar niuniavo; bet aš giedojau aiškiesniai nekaip gaidys kakariko. Žmonės iš manęs tarsi tyčiodamies sakė: „Jau tik, meistreli, galėtumei gerai šaukoti rožančiu bažnyčioj ar pri jos durų su ubagais. Aš tokį taboką šniukš užduotas154 prasijuokiau ir nosį suraukiau it naginę. Susipratau manęs paprotį ivedąs, kurs ne visiems tepatinka.

Dzekonas pavalgęs pietus pradėjo taisytis važiuoti: visi svečiai subruzdo ir išleida kaipo didžiausį svečią už vartų.

*

Atsiliepė Elzbietė: „Bet apsakyk veikalus žmonių tos srijos155 kurią parėjai.

Atsakiau: „Gerai, matušėle, tojaus pabrukš, nežinau tiktai, ar viską sugriebsiu, atminsiu ir apsakysiu. Parakvijose: Telšių, Luokės, Triškių, Tyrkšlių, Užventės, Šaukėnų, Viekšnių ir Kurtuvėnų; tur žemę gerą vadinamą juodžemiu. Smilčių yra parakvijose: Luokės, Tyrklių ir Kurtuvėnų; balų yra parakvijose: Triškių, Raudienų ir Viekšnių. Medžio užvis tur parakvijos: Triškių, Tyrkšlių ir Kurtuvėnų. Žmonės ar žemę su žambiais156 mažais negerais, naujų visoj Europoj ivestų nepriėm. Eketės tur medžio su gelžies157 virbalais. Ar ir akėjo ne vien vyrai, bet ir moteriškės. Rugius, javus ir šieną pjaun su dalgiais pačiais tikt vyriški. Su pjautuvais pjaun tiktai pupas. Vyrai daros su sermėgomis myli158, su liemeniu siūtomis. Moteriškės riedos papročiu žemaičių su striukėmis, sijonais ir kvartugais marginiais pačių austais.

Vyriški Viekšnio, Lackavo ir Laizavos parakvijų įsimanė siūdinti sermėgas išeigas, su apykaklėmis, karvošiais ir kišenėms bliso159.

Kojos aun visose minavotose160 parakvijose su naginėmis, turtingi tiktai batus nešioja. Eidami į bažnyčią apsidaro gražesniai ir nešas moteriškės kurpes, o vyriškiai batus. Su tais apsiaon atein į miestelį. Po visam vėl išsiaun.

Čėdij161 paprastai: kopūstus, botvynius ir roputines, bulvių šie daug. Valgo džiuvusią mėsą, kiaulių daug laiko. Pasnikas stipriai užlaiko. Žuvies negaudamis, perk silkes. Vieroj162 kataliko yra stipri. Žmonių nekatalikų čia nėra. Žydus tiktai visur įvysa163.

Pirma viskupui ir kunigams draudžiant visi buvo blaivi, arielkos164 nė ragauti neragavo, nugis jau (1862 m.) atsirado ir gerančių.

Žmonės karališkiais vadinami, užvis parakvijos Viekšnio ir Triškių didžiuojas, tankiai kišas į nesavo reikalus, geb provotis165, nesuprant gautos valnasties166 ir tarės viską galintys daryti.

*

Bet jau grįškiem vėl pri Butkaus. Krikštynoms ir mana darbams pasibaigus gavau užmokestį. Butkaus sūnus Izydorius palidėjo mane lig Kuršėnų, ėjau kiaurai par Šiaulius i Ligumų parakviją ir paklovao į Stačiūnų sodžių pas Antoną Zaječkauskį. Čia pat gavau darbą, siuvau par keletą nedėlių.

Besidarbuojant sunkiai susirgo artimas susiedas Jonas, žmogus padoriai gyvenęs pusamžis, turįs moterį ir vaikus. Jo pati parvežė kunigą iš Stačiūnų Baranauską ir daktarą iš Šiaulių, bet tas nieką nemačijo167. Ligoniui kaskarts silpnyn einant, viena davatkėlė skaitė Pravadniką. Sergąs nedaug tegirdėjo, nes jau žmonių nebepažina. Kartais oj, oj, oj, oj aitojo, kartais kniost tarsi pakirda, ir trakt, trakt rankas traukė. Kad gėrė klukš, klukš vanduo tarsi i kubilaitį krenta. Kartais tarsi puokus su dam pirštam nu savęs lasė. Dar namų šunyss par visą ligos laiką vau, vau kaukė. Vis tai reiškė artimą smertį168: kaipogi ir numirė.

Vos tai išgirdau, dinkt atėjo man į galvą pasakyti pamokslą kūnuj išnešant. Išsiklausinėjau apie numirėlės darbus ir briešt, briešt surašiaus, ką sakysis. Išnešinoms kūno atėjus, aš tyc ten besąs... Grabą išleidęs bempt įdėjus, aš stipt į tas įšokęs, persižegnojau ir šiaip prabilau.

Geriems žmonėms smertis daiktu geru * Ir galu žmoguj vargų ir ašarų * Akisu Dievo pastatys * Kur Dievą garbins ir matys.

Šitai tarėm ir pakastuvės, numirė geras Jonas. Smertis jo, pargandino169 mumis visus; nes atsitinka nelaiku, vos pusei ąmžiaus. Gailės jo moters, gailės vaikai našlaičiais palikti, gailės ir visi sosiedai. Dėl ko tai gailės? Dėl to, jogei moteriai buvo geru vyru, su kuriu niekuomet nebarės; gailės vaikai, nes dėl jų buvo maloniu tėvu; gailės sosiedai, nes buvo padoriu ūkininku, lipšniu170 susiedu ir išmintingu žmogumi. Gailės dar dėl to, jogei nūstodami Jono, pritruks gero paveizdo dėl savęs. Pasakykit patys čia susirinkę į laidotuves, klausytojai, amžinatilsi Jonas ar įvedė kurį iš jūsų į karčemą ir apgirdijo? Ar namuose savo čiastavojo171 kurį lig girtybės? Ar pasavino bent mažiausią svetimą daiktą? Ar leidžia galvijus savo i svetimą rėžį172? Ar pažyčiojęs173 nu ko pinigus neatidavė? Ar algą šeiminystėms susuko ar nutraukė? Nieko to nedarė, nes buvo geru kataliku. Arkliai jo į Šiaulių turgų nuvažiavus neskambino su dantimis lig išvakariui, nes arielkos negerdamas, vos pabaigęs mieste reikalus grižo namon. Neužkliuvo jo kumelės nė prie vienos karčemos; nes ta nedora namų nelankė. Kurs pavargelis į jo namus atėjęs, negavo duonos abrakėlės ar sujos miltų? Kuomet Jonas rinkliavą ir padotką neužmokėjo, kuomet su kuo provojęs? Žodžiu sakant, gyveno amžinatilsį Jonas kaip prider gyventi geram katalikui. Tokiam tai žmogui, kaip sako giesmė muša smertis yra daiktu geru, galu vargų ir ašarų. Toks stosis akivaizdoj Viešpaties ir džiaugsis Jį regėdamas.

Teisingai tadgi jo visi gailėdamos su atduksia sakom: „Amžinatilsį jo dušelei”.

Nors kaip žinom numirė Jonas su kunigu ir sa šventais sakramentais: tečiaus idant darbai jo kaipo žmogaus nekliudytų dušelei įeiti į amžiną atilsį, nor jums, geri susiedėliai, paskutinį kartą pasakyti su Dievu. Iš tos priežasties šitai par lupas mana sako: „Visu pirma sudievu tau, gera moters mana, su kuria dešimtį gyvendamas metų, laimę ir nelaimę dalijaus. Su Dievu jums, vaikai, kuriuos mylėjau ir norėjau išauginti į gerus žmones. Sudievu tau šėimynėle mana, kuri ištikimai man tarnavai. Su Dievu jums, susiedai, su kuriais be barnių gyvenau, o jej kurį kaip užrūstinau, meldžiu jūsų dovinokit; nes ir aš mirdamas nė ant vieno nepykau.

Jej kuomet galvijai mano, iššoko man nenorint i jūsų rėžį, atleiskit; nes ir jūsų gyvuliai į mano javus ir pievas įbrido. Šitai paskutinį kartą sakau jums su Dievu. Jūs manęs sugrįžtant nebsulauksit, bet aš jūsų ateinant sulauksiu. Miriau pusiai dienų mano, ir jums taip gal atsitikti; todėl gyvenkit pagal įstatymus švenčiausios vieros katalikų; nors jumis kaip Šv. Lauryną, kurį čia Stačiūnuose garbinam ugnim kepta, nepameskit vieros. Nes atstodamis nu katalikų, būste tikrai prakeiktais. Taip saugodamos viso pikto, pakliūste i dangų ir su manim pasiregėste, ką duok Viešpatie. Amen.

Kalbą pabaigęs šmukšt nuslinkau nu šlėdžių ir palikau visus beverkiančius. Rejkėjo jau vežti kūną: bet šitai naujia kliūtis. Du gražių arklių pakinkytų, girdi žvilkt, žvilkt apsižvalgė, knarkt knarkt knarkčiojo, ausis šast šast skiautė ir nėjo nė iš vietos. Važnyčia su votegu plaukš, tiaukš tiaukščiojo, švikšt čakšt anuodum par šonus uždrožė; arkliai šokinėjo, bet nė trupučio netraukė. Aš tai regėdamas klausiau: „Kieno tuodu arkliai?”. Važnyčia atsakė: „Mirusiojo Jono”. Dar aš: „Be ne mylėjo jis didžiai arklius??. Važnyčia atsakė: „Oj mylėjo”. Tariau: „Šitai yr priežastis, arkliai ji užuodę nenor savo gero gaspadoriaus išvežti. Kinkykit laukon, sulaužys dyšlių ir įkinkykit svetimus arklius”. Vos tai padarė, beregint išvažiavo, o giedotojai šaukė: „Susimilk ant mūsų Dieve maloningas”. Numirėlį išvežus namai paliks tušti ir nuliūdę, ko aš nenorėdamas regėti, grįžau pri Zaječkauskio ir dirbau savo darbą, pabaigęs gavau pinigų ir kioblinau toliaus.

*

Iš Stačiūnų sodžiaus išėjęs sijkiau Pakruojo parapijos ir pakliuvau į Narkūniškių uličią, bet čia darbo nedasiklausęs keliavau į Pasvalio miestelį, pas ūkininką Šenterį, kurs reikalavo kriaučiaus. Dvejetui dienų praslinkus mano gaspadorius pakėlė atminimus, nes jo motina tami laiki buvo mirusi. Šenteris su sūnumi Kazimieru ir su visa gimine į bažnyčią ėjo, aš taipogi niešinaus. Kunigai giedojo ekzekvijos, bet aš matydamas kleboną Lileikį neįšaukant, prikibau ir drauge giedojau. Kad pasimeldėm namon sugrįžom, Šenteris davė gerus pietus.

Tujaus kami nebuvo pradėjo eiti pas Šenterį miestelio ubagai: viena spitra174 kitą vienakį vedė; antras klišis175 kluklupt, kiuklupt raišdamas vilkos, trečias neregąs virves turėdamas keliavo, ketvirtam su kaltūnais aptekusiam greitai einant, kaltūnai ant glvų it virvgaliai vadaliojas, penktas vienkojis su dam kriukium beidamas, šiukšt paslido, babakš išvirto ir takš į klaną įkrito. Sveikesni vienok ubagai up, up, sakydami pakėlė ir pastatė ant vienos kojos it žąsiną žiemos laiku. Kita boba su trimis vaikais vedina plušėjo. Visi plėkš plėkš* sudeda ant pamatų ir pradėjo giedoti be kokį sutikimą. Vienas miau miau it katinas miauzgėjo, kitas ve, ve it veršis rėkė, trečias boa, boa it jautukas baubė, dar kitas kiar, kiar it viščiukas kiarkčiojo, dar kitas ga, ga it žąsinas krikštavo. Aš tai girdėdamas nebišturėjau, išėjęs tariau: „Meldami, taip giedodami namiškius išbaidyste. Palukėkit truputį aš jums pagiedosiu naują ubagų dainę. Visiems nutilus šiaip sukūriau.