Iš daktaro pasakojimų - Šatrijos Ragana (gdzie mozna czytac ksiazki online txt) 📖

Ar žinote, ką man primena visados toks romus žiemos vakaras? Vieną atsitikimą, kurs ir dabar, metams praslinkus, visus mano nervus sujudina.

Buvo taip. Atsitiko man važiuoti prie ligonio gana toli, už kokių 3 mylių. Stovėjo žiemos metas, prieš pat Kalėdas. Kol atleidau laukiančius pacientus, pradėjo temti, ir išvažiavau pabrėkšnyje. Malonus buvo važiavimas, nes nors šaltis stipriai spaudė, oras buvo romus1, be jokio vėjo; sniego daug, kelias kietas ir dailus, kaip skobnis2, arkliai puikūs. Važiuoju sau, lokenas3 užsivilkęs ir gėriuosi. Veizdžiu4, eina keliu vaikų būrys, vis maži dar berniukai; kiekvienas nešasi po knygų ryšelį, o vienas, gudresnis, įsidėjęs jas į maišelį, pasikabino ant pečių, kad rankas nešaltų. Nosis ir ausys raudonos lyg slyvos, didžios pirštinės ant rankų. Susipratau, jog tai „studentai”, paleisti ant švenčių5 iš miestelio mokyklos, grįžta namon.

O jūs, „mokslo kankiniai”, tariau sau, ne vienas iš jūsų pasirgs per šventes, tą kelionę atlikęs — ir liepiau vežėjui sustoti.

— Sveiki, vyrai! Kur gi taip keliaujate? — sušukau.

Būrelyje pakilo sumišimas? Kai kurie vaikai žiūrėjo į mane išsižioję, kiti kumščiojo kits kitam į šoną.

Ant galo6 vienas atsakė:

— Einame namon, ant Kalėdų!7

— Jei norite, galiu keletą pavėžėti; kuriam toliau, sėskitės!

Bet neatsirado norinčiųjų: vieniems buvo arti namai, kitiems tuojau reikėjo iš vieškelio suktis, dar kiti, rasit, ir nedrįso. Tik vienas atsiliepė.

— Man toli... Dar gera mylia vieškeliu...

— Tai eikš ir sėskis!

Atsidėjęs pažiūrėjau į mano kelionės draugą: buvo tai kokių dešimties metų berniukas, su pilka veltine kepure, giliai užmauta ant kaktos; ant kaklo turėjo raudoną juostą, užtrauktą ant ausų; trumpoki, seni kailiniukai, užlopyti naujais lopais, raudonmargės kelinaitės8, įkištos į sukrypusius batus, ant rankų pilkos kumstinės pirštines — tai visas jo apdaras. Rankose turėjo ryšelį. Padedamas jam įsėsti į šlajas9, visų pirma pastebėjau didžias, labai didžias ir labai juodas akis; žiūrėjo jos iš apskrito, sveiko, paraudonavusio veidelio per daug jau rimtai ir svajingai.

Padėjau ryšelį po kojomis, užklojau vaiką kailine gūnia10, vis galvodamas, kaip čia prašnekinus tą „studentą”, raudonmargėms kelinaitėms ir poeto akimis. Bet mano rūpestis pasirodė nereikalingas; nelaukdamas prašnekinimo, jisai pats tarė:

— O-o, kaip aš greit būsiu namie! Greičiau už Kaziuką ir Jurgį! Kaip patrakę bėga arkliai!

— Ar toli gyveni? Kurioje vietoje?

— Kunigiškiuose. Mylia bus vieškeliu, paskui jau tuojau ir namai.

— Tai ilgą kelionę turi i mokyklą. Ar nebijai eiti naktį pats vienas?

— Ne, nebijau! Kas man ką padarys? Žmonės sako, esą visokių baidyklių, bet aš manau, jog tatai vieni prasimanymai. Dėl ko aš niekados jokios baidyklės nesu matęs?! Bobos tik vaikus baugina ir gana! Pasakose, tikrai, daug yra visokių baidyklių, visi jas mato... Bet pasakose ir varnos šneka, ir medžiai... O juk tai ne teisybė... Kaip gal paukštis šnekėti?!

— Sakyk tiktai, koks tu gudrus!

— E, aš nebijau nieko! Kad ir būtų baidyklių, nebijočiau. Mamaitė sako, kiekvienas vaikas turįs savo Aniolą11 Sargą, ir aš turiu, tai jis mane apgintų nuo baidyklių. Juk negal būti, kad baidyklės daugiau sveikatos turėtų už patį Aniolą!

— Žinoma, žinoma!

— Taip norėčiau pamatyti nors syki tą Aniolą! Einu kartais, ir pamažu, šmukšt! Ir pažvelgiu į šalį, ar nepamatysiu nors sparnų galo...

— Ir ar nesi matęs nė sykį?

— Ne! Tik šventiejei žmonės tegal pamatyti aniolus... Aš negaliu! bet vis tiek, aš žinau, kad ne vienas eina. Jis mane saugoja nuo pikto. Aš juk nevaikščioju dažnai, tik ant Kalėdų, ant Velykų, ant Užgavėnių... Esu mieste ten pat, kratėvoje pas dėdienės.

— Ar gerai ten tau? Ar linksma?

— Nieko sau, bet ilgu12 vienam... Namie geriau! Norėjau, kad Elzytė kartu su manimi mokytųs, bet tėvelis sako: „Bobai, sako, mokslas nereikalingas”.

— Kas ji tokia, ar tavo seselė?

— Ar Elzytė?

— Taip.

— Žinoma, sesuo. Už mane maželesnė. Bet kad ir boba, o dėl to taip nori mokytis! Aš ją labai myliu, jokio berniuko taip nemylėčiau. Aš ją mokau... Ne rusiškai, kam jai bobai, bet lietuviškai.

— Tai tu ir lietuviškai moki skaityti?

— O kaipgi! Mamaitė seniai išmokė... Kokią knygą paimu, tokią skaitau. O rašyti lietuviškai niekas manęs nemokė, o aš dėl to rašau! Pats išmokau! Dėdė tik vieną sykį raides parodė, ir gana.

Elzytė jau paskaito abėcėlę, dabar aš jai rašyti parodysiu. Kaip pramoks, parsiųsiu jai laišką namon...

— O daugiau seserų ir brolių ar turi?

— Yra dar Levukas... Et, kas iš jo! Mažas dar, kvailas visiškai.

— Tai tu gudragalvius temyli, matai koks!

— Myliu ir Levuką... Bet kad jis toks, tik rėkia, verkia... Tokie nuobodūs tie maži vaikai!

Sutemo visiškai. Jau išvažiuojant man iš Užvenčio, snigo retais, mažučiais trupinėliais; dabar dangus apsiūkė dar daugiau ir trupinėliai persimainė į gerus „ubago kąsnius”. Dideli, minkšti sniego gabalėliai krito tankiai, tyloms, lengvutėliai, apklodami mus tarsi kokiu baltų gulbių plunksnų apdangalu. Tyla viešpatavo visur, tik laibas mano „studento” balselis skambėjo ir skambėjo be paliovos, lyg sidabrinis varpelis, lyg vieversio daina.

— Tai, kad stebėsis namie, mane pamatę! Kalbėjo jis vėl. Nė laukte šiandien manęs nelaukia. Tėvelis žadėjo rytoj atvažiuoti į turgų ir mane parsivežti namon. Bet jau šiandien učitelis13 mus paleido... Taip ilgu laukti dar lyg rytojaus, ėmiau ir išėjau pėsčias. Nė mamaitė, nė Elzytė ir manyte nemano, kad šį vakar pareisiu. Sėdi sau visi, mamaitė verpia, Elzytė skaito... Rasi, su Levuku ką prasimano, o aš šmakšt, ir įeinu!

Prasijuokė linksmai.

— Tai tavęs labai laukia namie?

— Aija! Mamaitė jau rytojui tikriausiai taiso bulbių14 kankolus15... O rasi, ir ragaišius16 kepa. Vis tai manęs laukdama.

Jie mane labai myli!...

— O ką gi dirbsi namie?

— O, turiu daug darbo! Ledžingoms17 ant tvenkinio važinėsiuos, pasidirbau puikias ledžingas... Bet tai atsilsėdamas. O taip — turiu popieriaus, rašysiu sau lietuviškai, kad mamaitė ir Elzytė suprastų. Mamaitė man pirko knygikę su dainomis nuo pauperio, aš jas perrašysiu į sąsiuvinį... Taip malonu rašyti iš knygos! Paskui pasiskaitysiva su Elzytė, mamaitė pasiklausys... O, kiek tai bus darbo! Juk aš dar taip greit nemoku rašyti, kaip mūsų učitelis kad rašo! Pamažėliais18 sau, pamažėliais... Ir kokių ten gražių yra dainelių, ak tu, Dieve, kad tamsta žinotumei! Bet tamsta juk mokytas esi, tai viską žinai?

— Rasit ir žinau; ar neatmeni bent vienos?

— Vieną, rodos, truputį... Atmenu... Palūkėk, kaip šia: „Karvelėli-pauk6tužėli, kodėl tu burkuoji, ar vargelius, ar kryželius tu savo rokuoji?”...19 O toliau nebeatmenu...

— Aš pabaigsiu.

Ir variau toliau Vienužinskio dainelę. Mano berniukas įsmeigė į mane akis ir visas pavirto klausymu.

— Prašom pasakyti dar sykį! — tarė man pabaigus. — Prašom pasakyti!

— O kitos ar nenori pasiklausyti? Ta dar gražesnė... Ir ėmiau sakyti:

— „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka”...

Nežinau, ar viską suprato mano klausytojas, bet taip jam eilės tos patiko, jog net kalbėjęs nustojo, tik šnibždėjo kaž ką patyliais. Pasilenkęs supratau, jog atkartoja paskutines eiles: „Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės!”

— A, Jerguteliau, kaip gražu! Prašom pasakyti dar.

Atkartojau dar sykį ir dar sykį.

— O kas tai buvo toks, tas Vytautas Didysis?

— Tai buvo Lietuvos karalius; seniai, seniai, kol lietuviai buvo tvirti, kol daug žemės turėjo.

— O kas dabar yra mūsų karalium?

Turbūt, tas pats, kurs pas mus kliasoje20 ant sienos kybo? Učitelis sako, jisai ėsąs mūsų ciecorius21. Bet juk jis rusas... Ar ir Vytautas buvo rusas?...

— Ne, jis buvo lietuvis, kaip tu ir aš. Bet dabar nebeturime savo lietuviško karaliaus.

— Nebeturime! O dėl ko?

— Daug kalbėti, vaikeli! Nėra dabar laiko. Ar žinai ką? Pagrįžęs į mokyklą, ateik pas mane; aš tau tada apipasakosiu, ką tik norėsi, ir dainų daug pasakysiu ir duosiu paskaityti. Ar ateisi?

Mano filiosofas ėmė iš džiaugsmo šlajose šokinėti.

— Ateisiu, at! Tuojau pagrįžęs! Tamsta man ir apie Vytautą pasakysi? Koks tamsta esi laimingas, kad viską žinai! Aš taip norėčiau viską žinoti. O mums učitelis niekados nieko nesako nė apie Vytautą, nė apie lietuvių karalius. Vis tik apie rusus ir apie rusus!

Biedna22 maža dvaselė jautė jau didžią skriaudą, kurią turėjo kentėti, ir reikalavo savo tiesų. Valandėlę viešpatavo tylėjimas, paskui vėl plonutis balselis atsiliepė nedrąsiai:

— Norėjau tamstos vieno daikto paklausti....

— Klausk, meldžiamasis!

— Kaip tai yra?... Učitelis mūsų klausinėja, kas męs esame, ir reikia atsakyti: „Ja ruskij!”. Jis taip liepia. Bet juk tai netiesa, juk mes katalikai, lietuviai, o ne rusai! Juk jei būtume rusai, tai rusiškai kalbėtume, į cerkvę eitume... Kam jis mokina meluoti? Aš atsakiau jam vieną kartą, jog esu katalikas lietuvis, o jis mane už tai į kerčią23 pastatė... Ant visos gadynos!24 — plonutis balselis sudrebėjo. — Bet aš ir antrą syki nepasakysiu, kad esu ruskis! Kaip galima taip meluoti?! Verčiau dar kerčioje pastovėsiu... Nenumirsiu!

— Vyras iš tavęs, mano vaikine! Negalima meluoti! Matau, labai mėgsti mokytis; kuo gi norėtumei būti, ant ko mokytis?25

Valandėlę pagalvojęs, tarė:

— Žinau... Norėčiau būti daktaru, kaip tamsta.

— O dėl ko? Ar tau taip tinka26 kitus gydyti?

— Taip jau... Pernai susirgo Paliulių Magdė; gerklę jai labai skaudėjo ir taip buvo užėmę, jog nieko negalėjo praryti, nė kalbėti, vis smaugė ją ir smaugė. Kriokė per kiaurą naktį... Aš su mamyte ėjau aplankyti. O, kaip gaila jos buvo! Ir ant rytojaus numirė. O kad būčiau išgydęs... Nebūtų tiek kentėjus ir, rasit, mirti nebūtų reikėję... Ir senei Bagdonienei išgydyčiau ranką, kad verpti galėtų... Ir Urbonui akis, kad nereikėtų jam duoneliauti27... E, visus išgydyčiau!

— Taip! O kitu kuo nors ar negeriaus būtų palikus? Na, o kunigu ar nenorėtumei, ką?

Vaikas pakraipė galvą ir pagalvojęs tarė:

— Ir kunigu norėčiau... Kunigu