Iš daktaro pasakojimų - Šatrijos Ragana (gdzie mozna czytac ksiazki online txt) 📖

— Kaip aš galiu viltis, kad manęs išklausytų Viešpats Dievas! Savo Motinos nepasigailėjo, kur gi manęs, menkos moteriškės, nuodėmingos, pasigailės! Ar aš verta, kad manęs išklausytų! Sv. Panelė kentėjo, visi šventiejai kentėjo — ko gi aš benoriu nekentėti!

Ir pasilenkus prie pat žemės, mušėsi į krūtinę iš visų spėkų, atmindama savo nuodėmes ir melsdama Dievo mielaširdybės116.

Tai vėl atmindavo Viešpaties begalinį gerumą ir vilties kibirkštėlė užsidegdavo jos sopulingoje117 širdyje.

— Ponas Dievas mielaširdingas — šnibždėjo — susimylės118 ant manęs, susimylės ant mano Domelio!

Prisimeldus, pasidarė jai daug lengviau širdyje. Buvo jai taip, kaip vaikui, kurs išpasakojo tėvui visus savo prašymus. Gal tėvas juos išpildys, gal ne — bet vaikas žino, jog padarys taip kaip reikia, nes tėvas juk geriau žino, kas vaikui naudinga.

*

Praėjo ruduo su savo purvynais, miglomis ir lietumis — balta deimantais žibanti žiema, išplėtė savo viešpatavimą ant žemės. Ta žiema buvo sunkiausia Urbonienės gyvenime. Laiškas atsiųstas kartu su laišku pas ponaitę, buvo paskutinis jos džiaugsmas. Nuo to laiko Domukas visiškai nutilo. Negavus nuo jo žinios vieną savaitę, Urbonienė dar nelabai tesirūpino; antrą savaitę pradėjo nerimastauti ir kasdien bėgioti i dvarą klausdama, ar nėra laiško. Bet ponaitė visados liūdnai atsakydavo: „Nėra nieko”!

Vargšė moteriškė vis ilgiau klūpodavo rytą vakarą savo kamarėlėje, kalbėdama rožančių už savo Domuką; kelias pėtnyčias119 buvo nuėjus į bažnyčią, nepaisydama kojų sopėjimo: viską pavedė Dievui beprašydama Jo malonės ir susimylėjimo.

Niekas negelbėjo; laiško nebuvo ir nebuvo.

Tada pasiliovė ji klausinėjus ponaitės ir nė laukte nebelaukė. Galutinai ėmė tikėti, jog Domukas nebegyvas. Vakare atsiklaupus jau nebeprašė Dievo, kaip visados, kad sūnus sveikas sugrįžtų, tik prašnibždėjo drebančiomis lūpomis „amžiną atilsi” už jo vėlę. Ir tuojau pat, tarsi persigandus pati tų baisių žodžių, puolė kniūpščia ant žemės. Ašaros netekėjo iš jos akių, tiek jų išliejo paskutiniame laike, jog, matyt „pritrūko galiausiai”; tik juto, kad krūtinę kažikas taip spaudžia, taip spaudžia, kaip geležinėmis rankomis.

Tai jau ir nėra mano Domelio! Tai jau ir nėra! Šnibždėjo be paliovos. Kaip jaunas ąžuolėlis pakirstas, kaip tik jaunas ąžuolėlis! Toks tvirtas, sveikas. Paėmė, išvežė iš tėviškės, išvarė į pasaulio galą ir nustūmė i mirtį... O, Jėzau! Juk jis dar mažne vaikas, juk dar nieko nebuvo gyvenęs ant žemės... Juk man buvo jisai už viską brangiausias! Kas davė žmonėms valią taip valdyti kito žmogaus gyvybę?!

Ar tas karas taps laimėtas, ar kas džiaugsis — vis tiek, ji neteko to, kurį užvis120 mylėjo. Domelis nebeatgys... Pražuvo jisai, nabagėlis. Ir kam? Už ką? Dėl ko?

Nemokėdama visiškai galvoti apie tokius dalykus, negalėdama išrišti121 tų klausimų, ji betgi jautė didelę, neapsakomai, neatlyginamai didelę skriaudą, jai padarytą.

Per visą dieną nė ant valandėlės negalėjo ji atkreipti minčių nuo sūnaus. Dirbo savo darbus, bruzdėjo po trobą, ėjo dienas į dvarą, bet viską davė be nuovokos, kaip mašina. Rankos dirbo, bet mintis buvo toli nuo to darbo; jos lėkė vis ir lėkė tenai, į tolimą Mandžiūriją, į tą baisų kraštą, prarijusi jos Domuką. Rodos, neskaudėtų taip širdis, kad jisai būtų numiręs čia tarp savųjų, kad ji būtų jį numarinus, akeles jam užspaudus, aprėdžius, paskutinį kartelį pabučiavus... Kad būtų palaidojus ji pašvęstoje žemelėj, šalip tėvo, kad galėtų jo kapą žaliomis rūtelėmis apsodinti... Ir pamintijus, jog jos nabagėlis gal visai neužkastas guli kur nors lauke, jog varnai gal kapoja jam akis — vietos sau rasti negalėjo iš skausmo.

Taip kentėdama dieną, ir naktimis nevisados terasdavo atilsį. Tankiai atbusdavo staiga: rodėsi jai, jog girdėjo Domuko balsą, šaukianti ją. Atsisėsdavo lovoje, žegnojosi ir šnibždėjo poterius. Truputį išsigandus mintijo, ar Domukas buvo išpažinties priėjęs prieš mirdamas. Žinojo, jog yra kare kunigų, gal ir buvo neseniai.

— Dieve, Dieve, dovanok jam griekus122! — šnibždėjo. Toks jaunas, kaip tik pakirstas ąžuolėlis!...

Ir tvirtai apsižadėdavo užpirkti mišias už jo vėlę.

Bet širdies gilumoje, toli, ant pat dugno, rusėjo maža vilties kibirkštėlė, jog Domukas gal dar ir gyvas. Visgi dar neturėjo pilnos žinios jo mirties. Ponaitė skaitė laikraščius vis ieškodama jo pavardės ar tarp užmuštųjų, ar tarp sužeistųjų. Bet niekur nerasdavo. Ir kiekvieną sykį Urbonienei atėjus ir užklausus, ramino ją ir guosdavo sakydama, jog dar nėra ko nusiminti, jog Domukas gal dar yra pakliuvęs pas japonus į nelaisvę, ar gal tik tai sužeistas. Tie žodžiai lyg kokia gyvybė liejosi į moteriškės širdį; vilties kibirkštėlė pradėdavo degti stipriaus, o kalbant rožančių vakare, išbalusios lūpos nebegalėjo pratarti maldos už Domuko vėlę, bet skaudžiu, paeinančiu iš pat širdies dugno balsu, šnibždėjo:

— O Jėzau, Jėzau! Duok, kad Domelis būtų pas japonus! Sugrąžink jį, o Jėzau!

Taip be paliovos būdama tarp vilties ir nusiminimo, Urbonienė labai paseno ir persimainė.

Tarsi ne kelios savaitės, bet keli metai nuo to paskutiniojo laiško buvo sukakę. Veidas suliesėjo, lūpos išbalo, akys įdubo, o plaukai lygšiol dar truputį težili, visiškai pabalo.

Pradėjo ji dabar labai teirautis, kaip eina karas: kaip kas yra Mandžiūrijoje, ką japonai daro su belaisviais, kas ir kaip prižiūri ligonius. Girdėjo ji, kad yra vienas miestas, japonų apsiaustas, kur labai baisu dabar būti, ir kartais mintijo su didele baime.

— Kad tik mano Domelio jie į tą „Opertūrą”123 nebūtų nuvarę!

Apie karą težinojo tiek, kiek jai ponaitė sakė, ar nuo kitų išgirsdavo. Lietuviškų laikraščių nebuvo dar tada Rusijoje. Tankiai, matydama, kada ponaitė skaitė, labai gailėjosi, kad ji pati negali taip perskaityti visas žinias apie karą.

O nabagė! Turėtų greičiau džiaugtis, nes perskaičius apie visas to karo baisybes, nebemiegotų nė tiek, kiek dabar miegodavo.

*

Buvo pavakarys. Saulei nusileidžiant pasikėlė vėjas, ir ėmė snigti. Snaiguolės, vėjo pučiamos, lakstė ir mišo tarp savęs. Urbonienei ką tik vakarienę užkaitus, atsivėrė duris ir į trobą įbėgo ponaitė. Urbonienė nesuskubo nė išreikšti savo nusistebėjimo, matydama ją atėjus tokioje pūgoje, nes ponaitė tuojau sušuko.

— Urboniene, yra laiškas nuo Domuko.

Moteriškei šaukštas iškrito iš rankos.

— Ar nuo Domelio? — paklausė, pati nežinodama, ką sakanti.

— Nuo Domelio! Ką tik atnešė iš Varnių. Atbėgau tuojau perskaityti.

Urbonienei tarsi kas staigu kojas pakirto, atsisėdo į suolelį.

O ponaitė atsistojus prie lango pradėjo laišką skaityti. Trumpas jis buvo ir ne Domuko rašytas: visų pirma atsiprašė motinos taip ilgai nerašęs, bet jokiu būdu negalėjęs parašyti, nes tapęs sunkiai sužeistas ir visą mėnesį išbuvęs gyvatos ir mirties tarpe. Peršovė jam ranką ir koją. Dabar tebegulįs ligonbutyje124 ir dar gerą valandą, turbūt, pagulėsiąs, kol išgysiąs. Bet jau daug geresnis esąs.

Iš tos didžios laimės, kad sūnus gyvas, Urbonienė visai neatminė, kad jis sergąs.

Puolė bučiuoti ponaitei rankas ir juokdamosi ir verkdama kartu kalbėjo:

— Ponaityte, Ponas Jėzus susimylėjo! Mano Domelis gyvas!

Norėjo ji su visais pasidalinti savo laime, šaukti, kad visas pasaulis girdėtų tą linksmą naujieną. Nors lauke buvo pūga, nuėjo į netoli stovinčią kitų kumečių trobą ir ten kalbėjo visą vakarą apie Domuką. Tik paskui, vakare, apsistojo ilgiau ant minties, jog jisai nors gyvas, bet labai sergąs. Vienok labai nesisielojo: visgi buvo jau geresnis, jau galėjo parašyti, nors ir ne savo ranka.

— By tik gyvas būtų, by tik gyvas!

Už savaitės atėjo vėl laiškas, jau paties Domuko ranka rašytas. Nedaug prirašė, ranka, matyt, drebėjo, bet visgi buvo ženklas, jog eina jis geryn. Pranešė jisai, jog už keleto dienu išsiųs jį į Maskvos ligonbutį ir ten dar pabus keletą savaičių, o paskui grįšiąs namon.

Urbonienė savo amžiuje niekam nieko nebuvo pavydėjusi. Dabar pirmą sykį tas jausmas lyg žaltys įsislenkė į jos širdį: pradėjo pavydėti turtų ponams.

— Mano Dievuliau, mintijo — kodėl aš tokia biedna! Kad turėčiau pinigų, tuojau važiuočiau į tą Maskvą; prižiūrėčiau Domelį, sėdėčiau prie jo, to mano nabagėlio. Ar ten jis aprūpintas, ar ten jis apveizdėtas, kaip reikia!

Stengėsi įsivaizdinti, kaip jisai dabar išrodo125. Turbūt menkas, liesas, išbalęs... Žinoma, tokį laiką išgulėjęs. O dar kasžin kokia ta jo koja? Gal raišas sugrįš, nabagas... By tik sugrįžtų, by tik sugrįžtų!

— Aš jau jį čia penėsiu, veizdėsiu, lepinsiu. Lyg vasaros teilsisi, o šienapjūtei atėjus, galės į dvarą dienas eiti. Vėl rugius pjaunant, mergos dejuos, kad didelius pradalgius ima ir nėviena nenorės paskui jo rišti.

Ir linksmai nusišypsojo atsiminus, koksai darbininkas jos sūnus.

— Visus tuos metus neleisiu niekur tar nauti! Jau kaip nors pragyvensime. Aš už tai nė vienos dienon nepraleisiu, vis eisiu ir eisiu į dvarą.

Gavus laišką, kuriame Domukas rašė neužilgu parvažiuosiąs, Urbonienė tuojau pradėjo rūpintis jo maistu. Ėmė valgyti mažne visai juodą putrą, iš viso savo vienutinės karvės pieno dirbdama sūrius ir sviestą, kad Domelis turėtų ką užkąsti sugrįžęs.

Pagalios126, vieną utaminką atėjo laiškas iš Maskvos, kuriame Domukas tikrai rašė, kurią dieną atvažiuos į Kuršėnus. Išgirdus tą linksmą žinią, Urbonienė nusprendė eiti į geležinkelio stotį jo pasitikti. Ponaitė atminė jai, jog lyg Kuršėnų yra septynios jungės (arba mylios), jog turi nesveikas kojas. Bet moteriškė nieko nebojo, tardama:

— Niekas, ponaityte, nueisiu! Rytoj anksti išeisiu, lyg vakaro būsiu Kuršėnuose, ten pernakvosiu, į bažnyčią nueisiu, o juk ketverge po pietų jau Domelis parvažiuos!

Greit parbėgo namon: pusė dienos tepasiliko, o ji tiek darbo turėjo. Tuojau užmaišė ragaišių127, kuriems miltus seniai turėjo prisitaisius, padarė varškę ir ėmė sukti kastinį, tardama, kaip nusidžiaugs Domukas, radęs tokiu skanumų. Pasivalgys šviežio ragaišio su kastiniu pusryčiui, o pietums išvirs ji varškiečių... Kaip jisai juos visados mėgdavo!

Jai besukaut kastinį, ibėgo dvaro tarnaitė, šaukdama ją pas ponaitę. Paprašius marčios pasukti tuo tarpu kastinį, nuėjo Urbonienė ir išgirdo nuo ponaitės, jog ponas duodas jai arklį važiuoti į Kuršėnus. Iš to džiaugsmo Urbonienė linkėjo ponaitei gyvai į dangų įeiti, kad nė mirti nereikėtų.

Pritaisius pavaišinimus sūnui, ėmė ji rėdyti128 savo mažą trobelę, kaip tik prieš Velykas: iššlavė švaritelaičiai, smiltimis išbarstė: stalą balta staltiese uždengė. Į savo lovą atnešė Domuko patalynes, užklojo ją baltoms drobulėmis, kad būtų jam minkšta ir balta gulėti. O sau pasiklojo prie už-ubio (užkakalio) ant lentų. Taip viską pritaisius, išvažiavo.

*

Kuršėnuose stotyje žmonių būrelis laukia traukinio. Pasilieka dar apie pusvalaudį lyg jam ateisiant, ir jie visi tebesėdi šiltuose stoties kambariuose. Tik Urbonienė jau stovi lauke pas bėgius. Kada išgirdus varpelį, paklausė kažiko, kam tai skambiną ir gavo atsakymą, jog tai reiškia, kad traukinys jau išėjo i Šiaulių, tuojau skubiai nuėjo laukti traukinio.

— Kas čia gal žinoti — mintijo — kiek čia ta mašina eis; sako, baisiai greit lekianti, paskui dar nebesuskubsiu129 išeiti!

Atsistojus prie vogzalo sienos, su ryšeliu rankoje, laukia. Jau saulė nusileido, pradeda temti, bet dar viskas aiškiai matyti. Geležinkelis grynai130 nušluotas, tiesus, platus, išsitiesė lyg kaspinas tarp snieguotų laukų.

— Ir ko tie žmonės nepramano! — mintija Urbonienė. Kad dar Pon-Džius nenubaudžia!

Nori, mat, už patį Dievą būti gudresni! Negana arklių, prasimanė visokias mašinas.

Bet ji iš savo šalies už tatai nepyko; priešingai, buvo labai dėkinga tiems galviams, kurie „mašinas pramanė”. Nes kad taip reiktų važiuoti arkliais, kada besugrįžtų jos Domelis is tokios tolybės! Neilgai temintijo apie.. „mašiną”: vieną teatminė dabar, vieną težinojo — Domelis grįžta!

Štai ir sulaukė tos linksmos valandos, ir pamatys tuojau Domelį Argi tikėjosi tos laimės sulaukti? Juk jau ir „amžiną atilsį” už jį kalbėjo... Dievas susimylėjo, išklausė jos maldavimų, pažvevlgė į jos kruvinas ašaras. Kas tos ašaros dabar! Jau nebeatmena jų, tokia dabar laiminga, tokia laiminga! Domelis grįžta! Trejus metus nematė jo... Uostai131 tur būti išaugo ilgi, dideli, pilnas vyras jau jos sūnus!

Staigu išgirdo tolybėje ūžimą, kurs kaskart augo. Netrukus pasirodė trys didelės, apskritos, ugninės akys ir vis artinosi. Žmonės išėjo į peroną. Urbonienei širdis ėmė stebėtinai plakti, lyg kad būtų ji bėgus gerą gabalą. Traukinys, lyg koks baisus slibinas (siaubūnas), apie kurį pasakos pasakoja, su spindinčiomis ugnies akimis, mėčiodamas kibirkštis iš nasrų, ūždamas, knarkdamas, dūsaudamas, apsistojo prieš vogzalą132.

Urbonienė visa persimainė į žiūrėjimą. Jos akys bėgo nuo vieno vagono į antrą veizdėdamos, kuriame pasirodys Domukas. Išlipo ponas su ponia, išlipo keli žydai, moteriškė su vaiku — Domuko nebuvo.

— Turbūt neparvažiavo — šnibždėjo — turbūt nėra... Ir ką aš čia dabar darysiu?!

Bet kas ten?! Po dešinės, paskutiniame vagone pasirodė du kareiviai... Gal jis...

Bet ne, tai ne Domukas! Vienas apkabinęs antrąjį, padeda jam lipti žemyn... Matyt, tas vargšas ar be kojos, ar sergąs... O gal anam vagone visi kareiviai važiuoja...

Urbonienė ėjo arčiau, vis žiūrėdama kareivius.

Ak vargšas tasai! Kojos nuo kelio nėra, viena rankove jo šinelio133 kybo tuščia... Bėdinas134! O koks išbalęs... O liesumas!.

Staigu krūptelėjo ir apsistojo.

O Jėzau! Kaip jis panašus...

— Matuše! — sušuko kareivis.

Ir akies mirksnyje pajuto šimtus, tūkstančius bučiavimų ir karštų ašarų upes ant savo rankų.

— Matai, matušėlė, koksai aš... Matai! Nepažinai manęs... Matai, koksai aš!

Ji kaip karščiuose, drebančiomis lūpomis šnibžda be paliovos:

— O Jėzau, o Jėzau... Domeli, Jėzau!...

Spaudžia rankomis jo pasilenkusią galvą ir žiūri, žiūri iškėstomis nuo išgąsčio akimis: žiūri į jo nukirptą lyg kelio koją, i pagalį į jos vietą pridėtą; žiūri į kybančią šinelio rankovę, į jo veidą be kraujo lašo. Sudžiūvusį, susiraukusį, kaip pas senio, į įdubusias akis. Argi tai jos Domelis?! A Jėzau!! Juk jis išvažiavo toks raudonas, tvirtas... Juk jo akys tokios buvo žibančios ir linksmos!

Ne, tai sapnai... Guli ji namie ir sapnuoja. Ak, koks baisus sapnas! Greičiau, greičiau reikia pabusti!

— Matušėle, matušėle — šnibžda Domukas ir karštos jo ašaros vis plaukia ant storų, juodų Urbonienės rankų.