Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖
Palangos Juzė – jest to piękna powieść, którą tworzą opowiadania krawca Juzė o pięknych ziemiach Auksztoci i Żmudzi.
Wróciwszy na ziemię ojczystą Juzė ze skrzypcami w ręku prawi o zwiedzonych miejscach i miejscowościach, zakątkach Litwy, ludziach, ich codzienności, kulturze i tradycjach. Utwór ów bez obaw można by nazwać pierwszym podręcznikiem o litewskiej geografii, kulturze, etnografii. Prócz różnego rodzaju obrzędów weselnych, w usta Juzė autor wkłada teksty zabaw i pieśni ludowych. 13 wieczorów – 13 pięknych, nastrojowych oraz nieco sentymentalnych opowiadań.
- Autor: Motiejus Valančius
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Palangos Juzė - Motiejus Valančius (czytanie książek online za darmo txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Motiejus Valančius
— Negerkit, broliukai, šitų svietelių alučio, Negi priimkit visi dovanėlių nuog šitų svetelių.
Atbuvusis tas apeigas visi sėdo į stalą ir valgė: tiktai jaunasis su jaunąja nieko neragavo, nes norėjo ant tusčios priimti sakramentą moterystės. Užkandai pasibaigus, jaunoji puolė po kojom motinos ir sakė:
— Blagaslovik225 pirmiausia mane, miela motinyte.
— Blagaslovik, Tėveli, mano augintojėli.
— Blagaslovikit, sesulės, su kuriomis aš žalias rūteles nešiojau.
— Blasgaslovikit, broliukai, kurie šitai dienelei šitam pulkelį būsit.
Suskingi, motinyte, žalių rūtų kvietkelį, kurių ošiai jaunytė par savo jaunas* dieneles gražiai nešojau.
— Blagaslovikit, visi susiedai ir susiedėlės. Biagaslovikit, visas sesules, su kuriomis ošiai žalias rūteles nešiojau.
Taip vaitodama perprašė visus parietkoj buvusius, o sėsdama vežimon dar atnliepė pri motinos tarydama:
— Išeik, motinyte, vidurį dienelės viduriu kiemelo, pasižiūrėk, rūtų daržely kada nuvis žalios rūtelės, rūtelių daržely, tada nuvis rūrų vainikėlis ant mano galvelės.
*
Tai pasakiusi sėdo į ratus drauge su viena didžiųjų mergų. Sėdo taipogi visi svečiai, dainiavo ir linksmi važiavo į Kupiškę. Piršlys paliko namie su bobomis. Domicėlė ejdama pri šliūbą apsivilko sa gražiais žilais baronais arba kailiniais: ant galvų turėjo rūtų vainiką ir gražų kasniką arba platų spindantį galioną226, apsastytą su plačiais kaspinais, kurių galai ant peties tinteliojo. Pri šliūbą vedė viena svočia vadinama bažnytine, kuri šliūbą duodant bažnyčioj su kepure apsimovusi stovėjo. Šliubą davė pats klebonas Kuzminskas.
*
Po šliūb namon grįžtant prikibo antra svočia vadinama Nuleidėja ir neatstojo patol, pakol jaunoj neišvažiavo pri vyro. Jaunoj grįždama namon sėdėjo su ta pačia drauge, su kuria išvažiavo. Dar turėjo priduotus taip vadinamus Mytulus kurie dabojo idant Domicėlė nepabėgtų. Kiti jaunikaičiai neapvežėję mytulų227 Žodžiais, nekartą joms prikirsdavo, duodavo vietoj valgių: spalus, bulvių nuolupas, riešuto kiautus ir taip toliaus.
Namon parvažiavusius Dominyko su Domicėlės tėvai pas slenkstį priėmė su duona ir druska linkėdami jauniems visa ko gera.
Domicėlė tečiaus nesėsdama iš ratų pradėjo verkti tarydama: „Išeik, miela motinyte, paklausk manęs jaunolytės, kur aš par šią dienelę uliavojau? Motinyte, mana mieloji, prapuldžiau ošiai žalias rūteles par šią dienelę. Nusipirkau sau didį vargelį, gailias ašarėles visam amželiui. Suspausk. mana motinėle, svoriu galvelę, ar ne sugrįš mano jaunolytės, jaunos dienelės.
Taip atjodama išsirito iš ratų, tėvai priėmę vedė grinčian. Čion mergaitės sutiko ją dainuodamos šiaip:
Buvo pri Šlapelio. Uterniki Domicėlė dar kaip mergaitė aprėdyta, digt, digt kažkur išspruko. Po valandos atrado ję tėvas svirne, suėjo tenai ir svečiai. Tėvas ėmės už rankų Domicėlei ir pragiedo Iš verksmo stojos linksmybė visi svečiai jam pritarė ir vedė į grinčią. Įvedę pasvadino už stalelių padengtų pas lovą. Tujaus stipt stipt atėjo giminaitis ar dieveris jaunoji su poduška ir su torielka nešinas. Ant poduškos pasvadino jaunąją, o torielka, tarkš padėjo ant stalo ir greta pats sėdos.
*
Taip pasvadinta Domicėlė pradėjo atjoti sakydama: „Vaduokit mane iš vargelio! Vaduokit”.
„Vadaok mane, Tėveli ir miela motinyte, vaduokit broliukai, vaduokit sesulės nors žaliom rūtelėm, ar neišvaduosta šiam vakarelį manęs jaunolytės iš užu balto stalelio iš gailių ašarėlių”.
Tai girdėdamas tėvas su gimine brinkt, brinkt meta pinigus i torielką. Kožnam duodančiam jaunoj sakoa — ačiū — ir lenk galvą.
Tuo tarpu dieveris jaunoje strapt stojęs, visiems pasiklonijo, o tėvo paklausė, ar leis nuimti vainikėlį ir uždėti nuometą. Tiems leidžiant čikš atsegė kasniką, vainikėlį norint nusegti, neleido apsukuo stovinčios mergelės. Jaunoj paregėjusi trečią svočią arba piršlelį ateinantį su nuometa sakė:
„Ateina in ažumarių Laumelė su didžiu lauželiu, nusvars mana galvelę, kaip daržy kopūstėlį”.
Dieveris su balta drebule apsisiautęs tykojo pagauti vainikėlį, jaunoj gynės ir kitos mergaitės dainuodamos nedaleido to padaryti. Dieveris tečiaus pagavo, o trečioj svočia arba piršlienė, gaubine vadinama uždėjo ant galvos nuometą. (Nometu vadinas tarsi iš rieto pašaly pataisyta, su baltu aptraukta drobė, kurios galai ant pečių moteriškų tinteli228.)
Uždėjus nuometą jaunajai dieveris bėrė pinigus į torielką ir sušuko jau mūsų marti pirkta. Visi atsiliepė — garbė Dievui! Tegul ilgai patenka! Senovėj po apmartavimo229 tujaus pakš pakš šaudė, šiandien to nebdaro. Iš šalies tėvų ir iš šalies jaunojo metė pinigus į torielką, tarsi ligdamis, kam teks marti. Ant galo atėjęs Mytulis įbėrė į torielką iš samčio kelis skatikus, kuriuos jaunoj tuojaus laukan išmetė. Sulig tuo kartu Domicėlė paliko jau paskaitytų užpirktų par Dominyką.
Tujaus Gaubėje ėmė už ranką Domicėlę pastatė, nuvedė į užstalę ir vėl pasvadino gret Stanislovą. Vakare tėvai davė valgyti svočiai Gaubėjai: tai bevalgant susirinkusios mergelės dainavo nuliūdusias daines, par kurias labai barė gaubienę. Išgirdęs tai jaunojo dieveris pačenstavojo jas ir davė pyrago. Tuokart pagerintas pradėjo dainėse savo girti svočią Gaubėją.
*
Uterniką vakarą Domicėlė tarsi vien buvo nuliūdusi, kitos mergelės jos gailėjos ir pagailėj dainavo šiais žodziais:
„Tatai sesele, tatai prapuolei * Tatai pijokas pijokas * Tatai prageria žirgelį * Tatai prageria žirgo balnelį * Tatai prageria žirgą kamanėles. * Tatai pragersgi, pragersgi ir jaunas dieneles * Tatai pragersgi, pragersgi aukštus kraitelius * Tatai pragersgi, pragersgi žalias rūtelias.
*
Lojsio gojlo, sesele Domicėle, ne gailėk tu verki — ne liudziej230 tu sėdi. * Lojsio gojlo, ne pravirdi Tėvelio nei mielos motutės * Lojsio gojlo kas taugi pagrožo baltas nuometėlis, ar tau gi nebuoda rūtų vainikėlis. * Lojsio gojlo kukuosi, sesele, par visų vekelių kaip pilka gegutėlė. * Šauksi savo Tėvelį par cielus metelius * Šauksi močiule par cielų viekielių *Lojsio gojlo kas taugi pagrožo * Sėdi kaip apuokas, žiūri kaip pelėda * Tai tavo sesutė tai tavo rinktinė * Sulig slenksčio aukštumų * Sulig piesto drutumų. * Tai tavo sesulė rinktinė.
*
Paskiaus atsisukusios ant Stanislavo dainavo:
Oj dangai, daugel mūsų broliukų * Ne visi jaunikaičiai * vienas broliukas rytų šaleliai * Antras vakarėliuos * A šis trečiasai mūsų broliukas laukoj šienelį pjauna * Niekaip jis pjauna kaip gailiai verkia ant dalgelės rimuodamas * šyt ir ateina jauna seselė, par laukus dobilėlius. • Oj tu broliukai - oj tu jaunas, ko taip gailiai verki? * Ar tave gaili pieno dalgelės ar laukas dobilėlių. * Nė mane gaili pieno dalgelis nė laukas dobilėlių. • Tiktai to gaili brolių pulkelio, juodbierėlio žirgelio.
Oi daugel daugel mūsų seselių * Ne visos vainikuotos * viena seselė rytų šaliai • Antroji vakarėlių * O ši trečioji mūsų seselė * Lankoj šenelį griebia * Niekaip ji griebia, kaip gailiai verkia * Ant greblelio rimuojant * šyt ir ateina jaunas broliukas * Par laukus dobilėlių * Ko tu, sesele, ko tu jaunoji * Taip gailiai verki? * Ar tave gaili eglės greblelio * Ar lankos dobilėlių * Nė mane gaili eglės greblelio * Nė lankos dobilėlių * Tikt man tegaili seselių pulkelio * Rūtelių vainikėlio.
Par visą parietką jaunasis sa jaunąja tarsi nesutiko, tarsi vienas ant antro rūstavo. Neapykanta pasididino, kad Gaubėja apmuturiojo231 galvą jaunos sa nuometa. Tuokart Stanislovą jauni svečiai pradėjo barti už tai, jog jiems išplešė jauną mergelę. Tam teisinantis visa bėda krito ant svočios Gaubės. Todėl mergaitės susiėjusios šiaip dainiavo:
Kuo svočiula vesavo * Nuometeliu ne savo * Par susiedi žyčiojai * susiedėliai skloniojais.
Kuo svočiula vesavo * Bo žedeliais ne savo * Par kromniku žyčiojai * Kromnikėliui skloniojais.
Kuo svočiula vesavo * Zuponėliu ne savo * Par čigonus žyčiojai * čygonėliui skloniojais. * Eilele skloniojais.
Kuo svočiula vesavo * Burlačėliais ne savo * Par šiaučiuką žyčiojai * Šiučiukėliui skloniojais. * Eilele skloniojais.
*
Losj tatato. prašė svočiulė, pelėdos galveles * Nors šiai dienelei pasipurinėti * Loj tatato prašė svočiulė vanago akio * Nors šiai dienelei pasižvalginėti.
Loj tatato prašė svočiulė vanago nagelio * Nors tai dienelei pasikrapštinėti * Loj tatato prašė svočiulė meškos kojelių * Nors tai dienelei pasilarvinėti.
Loj tatato *Atiduok svočiule peledai galvelę *Gana šiai dienelei pasipurtinėjai ir taip toliaus.
Išvedėm mes tas svočias loj išvedėm *Pririšom prie tvorelių loj pririšom Svočia musi tu dar korovai. * Ažu tai anai dėkavojo.
Dėkui tau svočele ažu rugių duoną už kviečių ragaišį
Duok Dieve svočiulei dviejais, trejais arti, ketvierais akėt, anuodu kaupelį niekados nenusiimti.
Anos šalies svočiulė, tatai bagota visa auksinuota, visa sidabruota.
*
Uterniką vakarą jaunoj pradėjo taisytis važiuoti į Tumasančius pas vyrą. Šmakš, šmakš sudėjo visus savo daiktus, drapanas, skepetas į skrynes ir kubilaičius vadinamus kraičiai. Tuo tarpu motina plekš atsisėdoa ant vienos skrynios ir neleido vežti. Ką paregėjęs vienas mytulis davė Šlapelenei auksiną ir išpirko.232 Beregi ant vaikiukų Kraičiavežiai sušoko ir nešė skrynias į vežimus. Už tai gavo po abrusą, kuriuos pri arklų pririšo. Jaunoj matydama kraitį nešant šiaipp atjojo :
Neskirgi, motinite mana, kraitelių svietimon šalelėn išvežti!
Neprastovėjo mano kraiteliai tėvelio svirnely. Pasistovėjo mana kraiteliai tėvelio gražios svirnelos. Nežinaugi ošiai, jaunolyte, kokiam svirnely mano kraiteliai stovės?
Paskiaus Domicėlė žegnojos su visais, tėvams babakš puolė po kojų ir sakė:
— Tėveli mano, parodyk mielasai mangi kielelį, katru kieleliu ošiai važiuosiu, ar ant didžio vargelio? Sudieu, mana Tėveli ir miela motinyte. Sudieu sesele mana jaunolėle, palieku tau žalias rūtelias ir vainikėlį, mokėk seselė gražiai niešioti par mielu motinytei.
Išvažiuodama pasveikino savo darželį šiais žodžiais:
— Rūtelės mano mielosios, darželi mana gražusis, negi skinsiu ošiai jūsų, negi belunkisiu daugiau. Sudieu visom seselėm ir žaliom rūtelėm.”
Draugės palydėjo jaunąją į kiemą ir šiaip dainiavo:
— Sesutėle sesuo jaunoji, pražudei vainikėlį. Vainikėlis jaunų dienelių llengva tavo galvelė. *Nuometėlis vargių dienelių siūruosi kaip nindrelę233.
Oj, dukrele ko padumojai, vainikėlį prauliuojai * Atsiskyrei nuog motinėlės, ir nuog visų sesulių * Kelkit, kelkit dieverėliai, mano aukštus kraitelius.
Lija letelis, pučia vėjelis, mana aukštus kraitelius. * Kelkit kelkit dieverėliai, mana aukštus kraitelius * Šešurėli senas tėveli, priimk ma kraitelius.
Šitai išeina šešurėlis, kaip ir tikras tėvelis * Sveika giva mūsų martele, ne buvusi viešnelė * čia nie praminti tavo takeliai ne* kalbėti žodeliai.
Šešureli, senas tėveli, priimk mane jaunolytę.
Atsiskyriau nuog tėtušėlio ir mielos motinytės.
Atsiskyriau nuog broliužėlio ir no visų sesulių.
Atsiskyriau nuo darželio ir žaliųjų rūtelių.
Nebeskinsiu žalių rūtelių, nebepinsiu vainikėlio.
Prapuolė mana jaunos dienelės ir rūtų vainikėlis.
*
Kraitį išvežus sėdo į ratus ir jaunoj: dvi dalys svečių drauge važiavo. Vienoj svočia Gaubėja, antroj svočia Nuleidėja. Nauja vieta nu kutelių buvo atsčiai234, todėl vos seredos rytą parietka parvažiavo į TTumasančius. Parvažiavusi atrado vartus nevien uždarytus, bet ir užrištus. Jaunoj turėjo duoti juostelę pakol tas atrišo ir atkėlė. Į svirną, koriame turėjo būti kraitis, taipogi reikėjo įsipirkti.
*
Jaunajai iš rato įsilipus Stanislovas su savais tėvais sutikęs ją kieme ir tojaus antgėrė su stikleliu vyno. Beregint susiėjo visos uličios vaikai, kuriems jaunoj taipogi davė juostas. Par kiaurą dieną jauna pora vaikščiojo pri susiedų ir visur buvo žmoniškai priimta. Jej tas apeigas būtų neužlaikiusi, paskians jaunoj būtų negalėjusi nueiti pri susiedą nė ugnies paimtis. Vakarą davė svečiams valgyti jaunaisis. Po to valgė mergaitės dainiavo bardamos piršlius ir svočias. Brėkštant svečiai važiavo namon. Keletą dienų praleidęs Dominykas su savo moterim važiavo pas Šlapelį. Ir taip parietka pasibaigė. Tiek apeigų par parietkas Lietuvoj užlaikomų nekožnas tegal atminti;todėl parietkai susitaisant, jaunasis paprastai paskir žmogų gerai tas apeigas žinantį, kurs ir visu kuo rieda.
Taip ilgai man bepasakojant, pradėjo klausytojai garr, garr knarkti, ką aš regėdamas cipt tyliai užgesinau žvakę ir ėjau gulti. Pakirdi kažikuomet namiškiai ligi dali suguli. Tikiu ir skaitytojus knarksint. Todėl tegul skaito negalintys kitaip užmigti.
Domicėlei ištekėjus ir aš nuėjau į Raguvos parakviją. Siuvau Užuprūdzių, Rukiškės, Zyliškių ir Bajoriškių uličiose. Tuo tarpu ponios bepradėjo bažnyčioje kažikokias ten giesmes giedoti, kurių vyresnybė neužkenčia. Ponai apsidarė juodai. Vis tai rodė juodą debesį neliaimių antslenkant, ką aš nors jaunas matydamas tylėjau it žuvis vandeny ir tiesiomis ėjau siūti pri plikių235 žmonių, kad manęs bajorai nerastų ir neįtrauktų į savo draugystę.
*
Pasibaigė 1862 metai. Žmonės pradėjo pasakoti Žaliojoj girioj apie Korsakiškių susirinkus daug jaunūmenės po valdą kažikokio Lutkevičiaus. Įvairi garsmai236, pašnekesiai gadina žmones. Kas dieną galėjom girdėti už lankos susimušus su maskoliais, čia sugavus į kalinį išvežus, čia kurį pakorus. Vis tai girdant šiurpulys ėmė, baugu buvo ir klausytis. Aš nuėjęs į karalų uličią pas Joną Karalų; ilgai tylomis siuvau. Ir į bažnyčią girdi nugąstavom beiti, kad sukilėliai į vargus neįtrauktų.
Naujiems žalnieriams pradėjus Karalo uličioj jautotis, aš šmakš ištvilinau į Šaduvos parakviją į Gelbogalo sodžių ir gavau darbą pri gero žmogaus Ludviko Milanauskio. Apsiuvau jo sūną Mikolą ir dukterį Karolinką, kuri buvo man giltiniop patikusi, bet ar tuokart galėjo kas mislyti apie moterystę? Smertis kožnam buvo ant nosies, todėl apie tą ir mislijom. Kas galėjo numanyti, kuri pusė kuomet atėjusi, kokius padarys ermiderius? Juk tai tankiai nedrįsom ir grinčioj nakvoti. Aš girdi luobo nuėjęs į daržinę įsikasęs į šieną miegoti .
*
Čia jausdamas pavojų išsprukau į Šydlavos parakviją, parbuvau daugiaus nė mėnesį Aukštinėss sodžiuj pas išmintingą ūkininką Joną Laurinaitį. Paskiaus nutekau į Bogusaičio sodžių pas ūkininką Lengaudą. Tituvėnų miškuose musiėms su maskoliais kariaujant ir audrą vertant aš pašmurkš pakrypau į Betigalos parakviją į Bernotų sodžių, kami pas Aleksių Mociulį darbavaus. Tas išmintingas žmogus pats mane slėpė.
Čia pasiuvęs ką reikiant išdurinau į Raseinių parakviją į Giedraičių sodžių pas Petrą Klikną. Jo pati Ona diewobaiminga moteriškė apginė mane nu žmonių, kurie norėjo, kad eičiau drauge sa Vojtku mušti lenką.
Vieną šventą vakarą namiškėms mergelėms susirinkus i trobą, aš padainiavau šokių dainelę.
Uwagi (0)