Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

žmonės, bet dabar kožnas netikęs.

Išmetinėjo sau, kad neužmušė Bernardo; bet kad ir antrą kartą su juo pasitiktų, tai negalėtų to padaryt, ba vėl ranka sudrebėtų.

Sėdėdamas prie pačios, mislioje visus žudė, o kada į juos žiūrėjo, slobo226.

Kryžiokai, kaip tyčia, vilkino: kelias dienas gulėjo, nieko nepradėjo. Vieni giedojo šventas giesmes, kiti daineles linksmas. Žmonės drutvietėje norėjo užpult juos. Katras mato smertį akyse, tas nori greitai gyvastį pabaigt.

— Jie mus nori badu paimti! — tarė Vižūnas — reikia čėdyt maistą, o jeigu Didis Kunigas (Kęstutis) ateis į pagelbą ir iš užpakalio užklups?

Križiokai vežiojo sausas šakas ir smalą.

Vieną dieną prie pastatyto naujai kryžiaus apstojo aplinkui. Buvo matyt prie jo altorius. Tėvas Antoniušas mišias laikė. Margeris stovėdamas ant bokšto, jau norėjo kepurę nusiimti pagal senovės papratimą, bet vėl su piktumu užsismaukė net ant ausų.

Išgirdo balsą giesmės, kurios balsą gerai pažinojo ir ne vieną kartą bažnyčioje giedojo.

Išgirdo nuo žemės Baniutos dainelę.

Abi giesmės maišėsi jo širdyje, sukando dantis ir nuėjo nuo bokšto žemyn.

— Vyrai, ant pilies! — pašaukė.

Nesimilijo: Kryžiokai pradėjo šturmavot.

Aplinkui apsiaubė drūtvietę, kaip gyvu lenciūgu.

Ėjo dainuodami. Vieni nešė ant galvų sausas šakas, kiti ugnį, ir ne kurie buvo su kirviais.

Kas gyvas drūtvietėje ėmėsi prie darbo. Moterys nešė vandenį su kubilaičiais, vyrai akmenis, silpnesni tvėrėsi už saidoku227.

Vižūnas prisakė, kad kožnas tylėtų. Ne vienas neturėjo pradėt pakolei kryžiokai nepradės.

Tuojaus prie sienos girdėjo, kaip metė pagalius, dūmai pasirodė. Tuojaus nuo viršaus pradėjo byrėt akmenys kaip lietūs, o ant ugnies vanduo piltis. Valandėlę vokiečiai susilaikė; keli su riksmu nusirito.

Kiti šaukė, kad šturmavot ir vėl pradėjo spaustis.

Buvo tai pirma diena užpuolimo, bet iš karto smarkiai puolė, ba net iš dviejų pusių.

Maršalka stovėdamas iš tolo ant kalnelio su Brandeburčiku, su galva palingavęs tarė:

— Ne taip greitai juos įgalėsime.

Pradėjo laidyti ugnį, kuodus pakulų smaluotus.

Mislijo, kad užsiims trobas dovanai: ugnis kieto medžio nesiėmė.

Bet ir lietuvninkų strėlės ne daug jiems gelavo: ba buvo į geležį pasirėdę, akmenis navet atsimušė nuo jų.

Sienos, taipogi nedegė, ba buvo su moliu aplipintos. Ugnis sukurta, nesiėmė.

Užpuola tęsėsi iki pietų, saulė pradėjo kaitint, kryžiokų vaiskas pradėjo bėgt į Nemuną vandenį lakt, vyriausybė nuėjo į gryčias, o likę atsitraukė ir sugulė ant žemės.

Nieko nepadare.

Susirinko į Maršalkos būstinę svečiai. Vieniems norėjosi juoktis, kiti piko.

— Paimti paimsime — atsiliepė Kumtoras, kad ta šuninė būda mums geluoja, nes kaip ilgai čia stovėsime, tai negaliu pasakyt. Gal taip ilgai stovėsime ir tik vargo turėsime, kad neapsimokės ir jokios naudos neapturėsime.

— Kaip tai?! — sušuko Maršalka. — Ar tu nužinai, kad tai yra raktas Lietuvos, o kada paimsime, tai lietuviai taip pabūgs, kad be muštinių pasiduos.

Darykite rodą, idant kuo greičiausiai paimt! — tarė senas Zygfridas. — Ateis laikas lietingas, tada su ugnim nieko neveiksime, o su šturmu imti — daug iš mūsiškių pražus!

Nemūra atsiliepė, kad jie gerų ginklų neturi, o ir ką tury, tai nedaug, per ką nereikia bijoti suvis. Didelis skaičius ir negali būt, ba matyt ant drūtvietės, kad savyje talpint negali.

Bernardas, pašalije sededamas, tilėjo.

— Broli Bernardai — tarė Maršalka. — Tas tavo augintinis, jeigu jis nedavadžioje, tai turi rastis toj gūžtoj. Ta, kad mes galėtumėm parsikviest pas save, o pašnekėt su juo, idant pasiduotų, tai jam gyvastį dovanotumėm.

Zygfridas nusijuokė ir tarė:

— Aš pirmas liepčiau jį pakart. — Nes ko tai prižadėt galima, tiktai neištesėt, ba žodis duotas pagoniui neturi svarbumo. O vėl, buvo apkrikštytas, Tėvas Antoniušas išspaviedos, o paskui ant šakos. Dūšią išgelbėsime; tai svarbiausia.

Bernardas pakilo nuo kelmelio, ant kurio sėdėjo, bet nieko neatsakė.

— Broli Bernarde — paantrino Maršalka — kodėl nieko nesakai. Daug gyvasties užčėdintumėm.

— Galite bandyt — atsakė Bernardas — bet netikiu, idant jie pristotų. Nieko nemačys.

Bernardas nuėjo su balta karūna ir žalia šaka, kareivis prisiartino prie pilies, trūbindamas šaukė lietuviškai...

— Ar girdite!! Noriu su jumis kalbėt!

Kryžiokas stovėjo ir aukštyn žiūrėjo, laukdamas.

Niekas nepasirodė ir atsakymo negavo. Bernardas su kitu kryžioku jojo aplinkui tuščiai. Pasirodė ant galo aukštai prie tvoros Margeris su kardu rankoje.

Stojo priešais save.

Margeris ir Bernardas pasimieravo akimis. Margeris tylėjo.

— Pažįsti mūsų galybę — tarė Bernardas, žiūrėdamas aukštyn, — matote visi, kad esate apsiaubti aplinkui. Gaila man jūs; galite išlikt gyvais visi. Ant tuščio ginsitės.

Margeris truktelėjo pečiais ir tarė stačiai:

— Aš čia atėjau pas saviškius, idant su jais pražūt, o ne be jų gelbėtis.

— Esi krikščionis, ir nori galėtis su krikščioniais — tarė Bernardas.

— Aš jau nesmu krikščioniu! — pašaukė Margeris.

Tie žodžiai kryžiokams lūpas uždarė.

— Na, tai visi pražūsit — pašaukė Bernardas — nė vienas ne išeis gyvas.

— Mes visi esame gatavi! — atsake rūsčiai Margeris — nes kad ir pražūsime, tai ne iš jūsų rankų.

— Maršalka tau gyvastį dovanos! — pašaukė Bernardas.

Margeris piktai nusjuokė.

— Būki sveikas, Bernarde! — pašaukė. — Ne gerai būtumėte užauginę, idant savo brolius į nagus dėl jūs paduočiau; buk sveikas Bernarde.

Užpakalyje Margerio jau žmonės purijo, girdėdami vokišką kalbą.

— Kam čia tų prakeiktų šunų pasakos klusytis? Muštis ir numirti!

Ir Vižūnas rugojo Margerį:

— Kam kalbi su jais?

Kiti šaukė, idant į kryžiokus šautų.

— Nieko nuo jų nereikalaujame! Muštis, muštis ir pražūt.

Margeris atsitraukė nuo sienos drūtvietės. Davė ženklą su ranka, idant žmonės bėgtų prie sienų drūtvietės. Pradžia muštinių uždegė kraują kožname. Juo matė, kad neapsigins, tuo labiaus nepasidavė.

— Vyrai nepasiduokime. Ginkimės ir žūkime.

Visus apėmė kokia tai dvasia, vaikus, moteris ir senius. Kožnas griebė, ką galėjo pakelt ir norėjo bėgt ant neprietelio...

— Drūtvietėje dabar pasidarė krutėjimas ir riksmai, kurie iš tolo buvo girdėt.

Kada Bernardas sugrįžo, roda vainos, kuri jau žinojo, kad su niekuo sugrįžta, jau pastanavijo, ką padaryt su drūtviete.

O kad daugiaus buvo kryžiokų, kaip reikėjo, pastanavijo Didis Kumtoras, idant mainitųsi vaiskas ir be paliovos užpuldinėtų.

Dieną ir naktį ketino šturmavot. Kirsti sienas ir mėtyt ugnį iš visų šalių.

Tikėjosi tokiu spasabu greičiaus galą padaryt.

Prisakė ir šilas vokiškas padalino į dvi dalis, tuojaus mėtėsi prie sienų.

Lietuvninkai neapsileido, lygiais statėsi. Vokiečiai norėjo parodyt, kad jie ilgai negalės laikytis.

Kada kryžiokai persimainė, lietuvninkai prisileido suvis arti sienos ir sykiu pradėjo rist ant galvų kryžiokų didelius akmenis ir kaladas.

Kryžiokai nesitraukė, ba stovėjo vyriausybė ne per toli. Kryžiokų krūvos lavonų gulėjo, vienok kabinosi. Baisi muštinė prasidėjo.

Kryžiokams rodėsi, kad kaip iš visų šalių užklups, tai lietuvių tiek neužteks, o čia pamatė, kad kaip skruzdyno pilna.

Baisi ta vaina pradėta apie pietus, traukėsi iki nakties. Iš abiejų šalių puolė ne mažai žmonių. Pilėnuose, rodos stebuklingu spasabu svietas dauginosi. Kožnoj vietoj kur tik reikėjo buvo pilna.

Vėl persimainė kryžiokai, nauji vėl mėtėsi kaip padūkę.

Kolėčinti228 nuėjo aprišti ronas, negyvėlius nutraukė į pašalį; naktis užėjo. Sukūreno ugnis visoj pakalnėj. Muštinė nepasiliovė.

Vižūnas vienoj šalyje, Margeris kitoj šalyje davadžiojo.

Senis gavo į krūtinė dvi strėles, kurias su mėsom ištraukė, o ronas su moliu užlipino. Margeris buvo ronytas į galvą ir petį.

Baniuta stovėjo šalia jo su paklode, nuo kurios plėšė skareles ronas aprišti, pabalus, dantis sukandus, o kaip kada tvėrė akmenį ir vos galėdama rito ant galvų kryžiokų.

Reda viduryje kiemo, girdė žmones alum, ir varė prie sienų drūtvietės.

Būt ėjus ir ji pati, nes pritilpt negalėjo, kad ir negyvėlis negalėjo parpult, taip buvo susispaudę, o gyviems buvo gerai; ba už lavonų stovėdami išsisaugojo ne vienos strėlės.

Negirdėjo giedant gaidžių, nebuvo laiko pažiūrėt į žvaigždes, pakolei neužžibėjo aušrinė.

Užpuola nepasiliovė.

Užtrūbijo ant atmainos. Užstojo kiti.

Vyresnieji vakar stovėjo iš tolo, šiandien ir jie įsimaišė ir ėjo drauge su kitais.

Iki to laiko nieko nepadarė.

Pradėjo dienytis.

Niekas nepersimainė, tiktai iš abiejų šalių augo akvata.

Vižūnas, kuris stovėjo ant aukštumos žiūrėjo nusiminęs aplinkui, balo ir pradėjo bijot. Kryžiokai apspitę stovėjo apie drūtvietę, bet sienos ir balkai pradėjo braškėt aplinkui ir išrėdė, kad neužilgo grius.

Daugeliuose vietose kryžiokai su kirviais pakirto stulpus, keliose vietose apdaužė molius ir ugnį užkūreno, kuri pamažu gruzdėjo. Senis jau jautė, kad neužilgo kryžiokai įpuls į drūtvietę.

Tai buvo pirmutinė tvora, bet radosi dar viena, arčiau drūtvietės ir drūtesnė už pirmutinę.

Pirmutinės nebuvo galima apginti.

Pavakare, kada Kryžiokai persimainė, o pradėjo spaust sieną, ta virto ir Kryžiokai stūmėsi į vidų.

Akimierkoj mėtėsi lietuvninkai ant kryžiokų su kirviais ir bardyšiais ir trumpam laike padėjo jų kelis desetkus.

Vižūnas davė ženklą, idant visi skubintų už kitos užtvaros.

Muštinės turėjo būt valandoje pertrauktos.

Maršalka, kuris žiūrėjo į tai, pats nubėgo ant mūrų, idant užsiimtų tam sumišime ir kad galėtų įsmukt į vidurį paskui bėgančius lietuvninkus. Nes per negyvėlius ir degančius balkius, negalėjo perbėgt, ir pakolei kryžiokai pribėgo prie sienų, jau vartai buvo uždaryti ir užversti akmenimis.

Vokiečių labai daug puolė, kad jie patys tuo netikėjo.

Kryžiokai da labiaus užsidegė rūstybe ant lietuvninkų, kurie taip labai gynėsi.

Maršalka, nieko nežiūrėdamas, šaukė ir ragino, idant tuojaus užpuolinėt ir neduot pagonams apsimislyt.

Naktis tuom laik užėjo.

Vyduryje drūtvietės baisybė dėjosi. Žmonės buvo persimainę, taip, kad rodos neturi pilnos išminties. Vieni dainavo, verkdami, kiti juokėsi; visi kaip be proto. Veidai buvo persimainę, smerties nebijojo.

Tie, ką gulėjo ronyti, kaip galėdami silijosi atsikelt, kad muštų kryžioką; kruvio ir nejuto, kad už valandėlės pabaigs gyvastį.

Tie, kurie niekados nemėgo dainuot, dabar dainavo ir drąsiai stojo pirmi.

Vyrai, moterys, vaikai — visi stojo apgyinime. Kokia tai linksmybė ir rūstybė visus apėmė.

Tėvai žiūrėjo be ašarų ant užmuštų sūnu; motinos užmiršo apie savo vaikus.

Viduryje kruvinas stovėjo su kardu rankoje Margeris. Už jo stovėjo motina, kaip kitados, vyriškai pasirėdžius; šalia Baniuta su pabruviais ant galvos, o ant baltų marškinių raudonavo plėmai229 kraujo, veidas jos buvo rūstus.

Vižūnas su ranka malšino kraują, bėgantį iš savo ronų, yrėsi prie sienos drūtvietės.

Žmonės paskui jį, o kiti pirma yrėsi prie sienų drūtvietės su riksmu ir trukšmu. Margeris mostelėjo, idant susilaikytų.

— Da viena diena, o gal dvi — šaukė — ir tas sienas išvers. — Taip visi rėkė.

— Nes gyvų nepaims ir lobių negaus.

Parodė su ranka į vidurį kiemo.

— Kraukite laužą, laužą, tegul būna parengtas. Viską sudeginsim, nė skudurėlio nepaliksime, o kas liks gyvas, dabaigsime patys. Tegul randa lavonus ir pelenus.

Susisuko visi vienu įtaisu, kad taip.

Vižūno veidas išsipagadijo; iškėlė ranką ir pasmaukė:

— Vyrai ant vokiečių! Bobos ir vaikai ruoškite laužą!

Baniuta dirstelėjo su puikybe ant Margerio, griebė už kaklo ir pabučiavo.

Norėjo bėgti su kitais, bet Reda ją sulaike už rankos.

— Mudvi turime čia būt! Vandenį nešiot ir ronas raišiot!

Nes jau per triukšmą, negalima buvo nieko girdėt. Už sienos buvo girdėta giesmė kryžiokų, o čia, viduj, daina ir riksmas lietuvių.

Vokiečiai kabinosi ant sienų drūtvietės ir krito atgalios — žemyn nuo kucių, balkių ir akmenų.

Ant valandėlės sustojo, paskui vėla pradėjo.

Tame jau ant vidurio kiemo stovėjo sukrautas, didelis laužas. Moterys ir vaikai, ardė gryčias ir krovė į vieną krūvą.

Silpni gavo drūtumą. Moterys didžiausius balkius vilko.

Stebuklingu spasabu likos sukrautas didelis laužas.

Toliau pradėjo viską vilkt, kas ką turėjo: drabužius, ginklus, maistą, auksa, sidabrą, gintarą, skrandas ir vis ant laužo mėtė.

Juokėsi, žiūrėdami ant to viso turto, kurį ketino degt, idant neprieteliams netektų. Vaikai šokinėjo apie juos. Moterys, traukė nuo savęs karolius ir geresnius rūbus ir vis metė ant laužo.

Baniuta išnyko, nubėgo į būstinę, kurios tiktai viena siena stovėjo. Čia nebuvo kur pasislėpt. Skylę, kuria kelias po žeme ėjo, durys buvo išlaužtos, buvo atvira .

Sėdėjo ant trepų, rymodama mislijo.

— Jis man prisiekė ant saulės ir mėnulo — dalaikys. Jis man neduos į rankas neprietelių įsmukt, ant baisių gėdlyvų mūkų. Nes jo kardas atšięs; gal neturės su kuo.

Sudrebėjo. Išbėgo iš kavonės ir pamatė kardą Valgučio stovintį pašalyje, tą pagriebė, pabučiavo ir sopulingu džiaugsmu nubėgo.

Sudrebėjo. Išbėgo iš kavonės ir pamatė kardą Valgučio stovintį pašalyje tą pagriebė, pabučiavo sopulingu džiaugsmu, pabėgo.

Suieškojo būdę230 ir pradėjo galąsti,ba ne tiek buvo atšipęs, kiek aprūdijęs ir kruvinas. Po valandėlės žybėjo ardas, kad galėjo savo veidą pamatyt.

Pabučiavo kardą ir užgiedojo liūdną dainelę: