Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

visame reikia prie jų kaip prie vilkų kitrumu prisėlint. O kada užtinkame, tai užklumpam su perkūnais ant jų, deginant kaimus, užgrėbiam galvijus. Žudom žmones, deginam ugnim ir žudom kardu, ir greitai metamės atgalos, pakolei jųu daugiaus nesusirenka.

Tankiai mums už akių šitais užbėga, kada grįžtame su lobiu, tai tada su tuo skruzdynu turime ne mažai darbo.

Kada mes užklumpame ant mažo abazo211, tada kaip uodus išmušam: nes kada mus įgali, tada mūkas užduoda neišpasakytas. Ne vienas negauna ištrukt.

— Kartais — dadavė senas Zygfridas — jiems pasiseka įpult į mūsų žemę, tai pagonys daug piktybių pridirba.

— Gerausia — kalbėjo Maršalka — tada įeiti, kada nesitiki, ypač tenai, kur jų mažai randasi.

— Tai, vyruti, medžioklė — atsiliepė Brandenburčikas.

Juokėsi ne kurie.

— Tuo laiku mūsų ruoša — pertraukė Didis Vadas — dėl ko kito dabar atsiprovinės.

— Turime įgalėt vienam daikte, kuris mums yra didele perškada, o tai ant patis rubėžiaus. Tenai randasi labai drūta pilė. Turime ją sugriaut.

— Taip — dadavė Maršalka — turime paimti. Kitaip toliaus gilyn nepadabna leistis, turėdami juos užpakalyje; ba toje skylėje visados lietuvių pilna randasi, o taip smarkūs kaip žvėrys!!

— Iki to laiko — tarė vienas iš Kumtorų — tims Pilėnams nieko negalima buvo padaryt, ba aplinkui vanduo, kad negalima nė prieiti.

— Tam atsirado spasabas — tarė nusijuokęs Maršalka — aš misliju, kad tai bus geriausia.

— Kokis? — paklausė kunigaikštis Brunšvickas.

— Liepėme padaryt didelę valtį tam tyčia — kalbėjo Kumtoras su mandrybe. Ką aš kalbu valtį, laivą, taip kaip kokią drūtvietę. Žmonių daugelis tilps, o tada leisimės prie drūtvietės Pilėnų.

Grafas Namūra nusijuokęs tarė:

— Geras išmislas, jeigu vanduo atlaikys.

— Upė gili, o mūsų žmonės kur negilu tai numano! — atsakė Maršalka. — Viską aprokavome. Tokiais dalykais mums Pilėnai teks.

— Duok tai Dieve! — atsiduso Didis Vadas. Tai būt didelis daiktas mums, ba visa Lietuva mums tektų. Ti prakeikti Pilėnai iki to laiko mums buvo didele perškada.

— Na, taip — prakalbėjo Zygfridas — tai baisus lizdas.

Atsigręžė į stovintį tylintį Bernardą.

— Ar girdi, broli, ak tai to tavo pabėgėlio ti Pilėnai? Kas žino, ar jis tropijo į tenai?

— Netikiu — atsakė Bernardas, — kiba ji padūkus meilę tenai galėtų nunešt. Nežinau, ar laikais neliko per žvėris sudraskytas.

— Turėjo su savim jūsų augintinis — dadavė tyčiomis Kumtoras iš Bolgos — rodos seną buvauną tarną.

— Kam tas gyvulys įtikės — pašaukė Bernardas ir atsiduso.

Ta atsidusėjimą kokis tai iš jo neprietelių patėmijęs tarė:

— Kaip rodos, tai jūs vėlijot tims pagonims, kad jie galėtų pabėgt; ba labai didelį pririšimą turėjote prie savo augintinio.

Užkabintas Bernardas, su rūsčiu veidu atsigręžė į kalbantį.

— Aš to nesiginu ir nesiteisėsiu — atsakė.

— Gal pablūdau tame, bet geram tikėjime. Buvo kūdikiu, kuriuo pasitikėjau. Ir kad ne ta augintinė brolio Zygfrido, su kuria turėjo susinešt, iš to vaikino būt buvęs puikus zokoninkas ir kareivis.

— Jau tu pasiliautum su vertimu tų lietuvių — tarė Zygfridas su juoku — dabar turi pamokymą, broli Bernardai. Mušt juos ir pjaut! Tai geriausia roda.

— Ju kraujas at įgaivina dešimtoje pakaleinioje — patvirtino antras.

— Jeigu jis tenai gavosi į Pilėnus, pas motiną — suniurnėjo Maršalka — norint jų ne didelis skaitlis, vienok jis mus pažįsta, tai bus niekas iš to.

— Aš kitaip misliju — atsakė Bernardas.

— Pažįsta mus, kad jiems pasakys apie mus ir patys pasiduos. Aš esu tvirtas212.

— Judu mokate teisintis abudo — tarė Kumtoras. — Aš juos pažinau gerai, nes kada užsispirs, nieko nemačys; ginsis iki paskutinių, kaip jau žinoma, o norint iki vieno išžudyt. Ba tai iš paskutinių, — ant vien...

Potam susiglaudę po kelis į daiktą pradėjo šnabždėt tarp savęs. Pribušai vieno kuopo, Kumtorai vėl kalbėjo apie Pilėnus; Didis Vadas paklausė apie laivą.

— Na, kaip laivas?

— Jau taip kaip pabaigtas, — atsakė Kumtoras, kuriam buvo tas daiktas pavestas — kad tiktai dugną reikia išsmaluot213. Tiktai reikia pašapuot valgio žmonėms, kurie juo plauks; ba kada bus ant vandenio, o ilgai persitrauks, tada niekas.

— Ar taip? — tarė Maršalka — aš misliju, kad, kaip jie ta laivą pamatys, tai persigąs ir tuojaus išsiduos.

— Kaip aš misliju, — pertraukė Kumtoras — žinos jie apie viską prieš tai. Norint mes slėpėmės, jie vienok turi savo šnipukus, kurie jiems danešė.

Vėl nutilo.

— Apstosim visus Pilėnus, — atsiliepė Didis Vadas. Norint mums reikėtų kažin kiek kraujo praliet, Pilėnus turime paimti.

— Žinomas daiktas — tarė tvirtai Maršalka — pakolei Pilėnai stovi, mes ne žingsnio gilyn negalime padaryt.

— Jie apie tai žino tikrai — tarė Zygfridas — ir žinau, kad ginsis drūčiai.

— Tam mes pasirengėm — atsiliepė balsas iš kampo.

Baigė tą rodą, kad štai per duris įeina kryžiokas, su ginklais apsikabinęs, visas suniūręs ir apdulkėjęs.

Vienas iš Kumtorų pažino jį ir paregėjęs netikėtai įeinantį prišoko prie jo nespakainai.

Tas pribūšas vadinosi Hansas, buvo susiraukęs, o kada jį matė taip daug susirinkusių, nežinojo ką daryt, o atgalos eiti neišpuolė, — visi žiūrėjo į jį. Didis Vadas pažino, kad jis turi svarbų reikalą, paklausė:

— Na, kas per naujieną atneši?

— Dėl ko pamėtei savo sargvietę? — paklausė Kumtoras. — Aš tau liepiau stovėt ir dabot; kas liko tavo vietoj?

Hansas nieko neatsakė, tiktai su ranka mostelėjo ir tarė galiausiai: — Jau gana.

— Na kas pasidarė? Kas pasidarė? — pradėjo visi spaustis prie jo. Hansas tylėjo.

Kumtoras prisispyręs klausė.

— Na, ką aš tenai veiksiu ir ko tenai stovėt: — tarė Hansas — statką, ar tą laivą, kuris mums tiek darbo kaštavo, o da daugiaus pinigų...

Kumtoras ir visi suriko:

— Ar dingo?!

— Nedingo — atsakė Hansas iš piktumo sugniaužęs kumštį. — Taip, dingo.

Didis Vadas norėdamas aiškiai dažinot, prisakė, kad visi tylėtų, ir paskui tarė:

— Kalbėk, kaip buvo? Teisybę, be jokio melo. Turime žinot, kas yra kaltas.

Hansas šluostė prakaitą nuo kaktos.

— Niekas ne kaltas — atsakė užpykęs — ne aš, ne tie, kas su manimi buvo. Darykit su manim kaip jums pasidaboja. Stotkas buvo pabaigtas. Krovėme į jį, buvo įstumtas į vidurį upės, gerai plaukė ir būtumėm gavęsi drąsiai į Pilėnus; nes buvo mums prisakyta, kad pasiimtume ir maisto, — reikėjo laukt.

Tuo metu niekadėjai lietuviai dažinojo apie tai, numanė, kad tai ant jų skuros. Stovėjome viduryje upės, kad paslapčia kelios valtys prisėlino prie mūsų.

Niekas negalėjo nė tikėtis, nė permatyt, idant mus užkluptų.

Kada paklausė sargas, jaunas vaikinas iš vienos valties atsiliepė vokiškai. Paskui jį pažinau; buvo tai tas niekadėjas, jaunas Jurgis, kurį jus (atsigręžė į Bernardą) užauginote. Akimirkoj, vos mes susižiūrėt gavome, metė į mūsų laivą ugnį, kurią su savim atvežė ir tropijo ant pakulų ir smalos, ką turėjome dėl zoposo214. Tuojaus užsiėmė ugnis. Šokome visi, kiek tik mūs buvo, gesint, nes vos patys galėjome išsigelbėt. Keli šimtai lietuvių mus apspito.

Laivas degė; niekas jau negynė; vos patys gyvi išėjome.

Kryžiokas atsiduso.

— Metėmės į vandenį, o čia mus kaip šunis tie prakeikti laukiniai užklupo su peiliais ir kuciais. Ne daug mūs ištruko, laivas sudegė.

Visi nutilo, taip baisiai pervėrė juos ta naujiena.

Bernardas stovėjo su rankomis uždėtom ant krūtinės su nuleista galva, kaip kaltininkas.

— Nebūtų žinoję tie prakeikti lietuviai, — kalbėjo toliaus Hansas — kad ne tas pabėgėlis. Kad nebūtų vokiškai atsiliepęs, būtume neprisilaidę artyn. Ne tik tas vokiškai atsiliepė, bet ir dar du zdraicai ta pačia kalba kalbėjo. O stervos! Kada aš paklausiau, kas per vieni, atsakė: „Gut Freind”. Na, ką į tai galima buvo pamislyt?

Sužiūro visi į Bernardą stovintį kaip niekadėjas, — jis tylėjo. Svetimžemiai, kurie nesuprato vokiškai, liepė sau tlumočyt; prisipildė pilna gryčia riksmų, ba vieni į kitus garsiai kalbėjo. Vieni keršijo, kiti keikė. Didis Vadas su šaltu krauju mislijo, ką dabar išpuola padaryt. Jis tiktai vienas rodos ne daug tuo rūpinosi ir gailavo.

— Yra tai gaila — tarė į Maršalką — nėra ką, laivas būtų mums tikęs labai, vienok apsieisime ir be jo. Nėra ko vilkint. Jeigu tie laukiniai patėmys, kad mes pabūgome, ir pasiliovėme, tada jie mums viskame daės. Turime eiti į Pilėnus kiek mūs yra ir tą lizdą sugriaut. Ar daug jūs pražuvo? — paklausė.

Hansas atsakė pusbalsiu, kad zokoninkų ne labai daug pražuvo, o darbininkų be skaitliaus.

Brandeburčikas, kuris klausė jų kalbos, tarė drąsiai:

— Dėl Dievo! Kas tenai gali būt per drūtvietė tų laukinių, kad mes negalėtume paimti? Iš medinių šulų215? O gal plyšiai su moliu užlipinti! Jeigu iš trijų šulų vanduo, tai dasigriebsime į sausumą.

Kaip jie padarė su mūsų laivu, taip mes su jų drūtviete. Ne didelis daiktas įmest į ugnį ir stogus uždegt. Su žeme sulyginsime!

— Turime tą padaryt — tarė Didis Vadas — ir tai tuojaus, kad negautų jie susidrūtint.

— Eikime tuojaus! — atsiliepė Kumtorai.

Maršalka, tai išgirdęs dirstelėjo į juos.

— Na, tai ne turiu ką prisakinėt; rytoj ruošimės.

Visi iš stubos pradėjo išeiti, Didis Vadas nuėjo į savo stubas, visi išėjo, tiktai Bernardas likos stovintis kaip akmuo.

Hansas jau ir ketino eiti, bet Bernardas ji sulaikė.

Pasipažinojo jiedu su savim, bet nekalbėjo, ba nebuvo kada, Bernardas visada buvo užimtas reikalais, o Hansas nuolatos ant arklio ir nebuvo šnekus ir vienas kito ne labai užkentė.

Davėsi vienok susilaikyt ir sustojo.

Su gražumu, kad ir nuduotu, Bernardas, ėmė už rankos, tarė prašančiu balsu:

— Prašau tavęs, neatsakyk man to, ko klausiu. Ar teisybė? Ar pažinai, kad tai tas netikėlis mano augintinis?

Hansas atsakė su nenoru:

— Na taip, tikrai. Aš! Aš gal nepažinau; mažai jį mačiau. Kiti, kurie jį pažinojo, tai tikrai sakė; visi, o visi sako kad tai jis. Su juo atėjo tie užuolos, jis jais davedžiojo. Jis pirmas užpuolė mūsų laivą.

Bernardas dantimis sugriežė.

— Na, tai dabar! O kad jį Perkūna! Tai jis vienok gavosi į Pilėnus! — Aš nesuprantu, kaip ir kokiu dalyku gavosi į Pilėnus, taip tolimą ir klaidų kelią, dievaž, tai girinis paukštis.

— Ar tai dyvai? — tarė šidijančiai Hansas. — Aš girdėjau, kad, kaip bėgo, ėmė su savim kitą savo tarną, seną berną, kuris ilgai buvo šnipuku, o ir lietuvninkams tarnavo ir tai daugiaus ne kaip jums. Tas visus kelius žinojo.

Kada Hansas tai pasakė, pakėlė ranką ir tarė vėl:

— Negilukis tai yra kryžiokams, kad tiki tai laukiniais, o savo galybe netiki. Jūs mislijat, kad taip greitai galite prigaut lietuvninkus ir lenkus, oj, jūs! Jie daugiaus išmano kaip jūs. Viską tie kitrumu paimti paimti be muštinių. Na, na! Paimsite. Mūsų darbas yra muštis ir visus nugalėt, o čia tiktai per dienas gert ir liežuviu vajavot.

Bernardas nieko neatsakė, nes stovėjo kaip nusikaltėlis.

Hansas išėjo. Bernardas pats likosi ir mislijo. Jau rengėsi ir jis eiti, kad štai įeina Didis Vadas. Radęs jį dirstelėjo su gailesčiu į jį ir tarė:

— Niekas, broli! Turime pamokymą; nes tu pikto nenorėjai, nemislijai padaryt. Eiki ir Dievui, ta ką kenti, afieravok.

Tuos žodžus išgirdęs Bernardas, su nusižeminimu išėjo.

Drūtvietėje buvo visiems žinomi prisakymai.

Iš tos ruošos ant vainos su lietuvninkais kožnas džiaugėsi. Ne vienas nenorėjo likti ant sargos drūtvietėje, ba žinomas daiktas, kad kaip ištraukė į Lietuvą, tai kožnas atgijo ir visokių raškašių216 datyrė... Jau tiems žinoma, katras skaitė aprašymą Pojatos, ką tai kryžiokai dirbo Lietuvoje.

Ne dyvai, jog ant rytojaus buvo visi linksmi ir kada rengėsi ant lietuvninkų, tai mislijo, kad jau visus įgalėjo.

Tuojaus iš ryto, pasidalino Kumtorai su vaisku ir tie ketino prisakytoj vietoj sueiti į vieną kuopą.

Dėjo į vežimus visokius maistus. Ginklai likos padalinti, o taipogi drabužiai. Koridoriuose bėgiojo šen ir ten, o vis linksmi.

Bernardas, iki laiko sėdėjo savo stubutėje su tai misle, jog už korą bus drūtvietėje paliktų už savo nusidėjimą.

Kada taip sėdėjo nuliūdęs, įėjo Silvestras, špitolninkas. Tas tuojaus pažino ant jo veido, kad kenčia smutką. Prisiartino prie jo ir su gražumu tarė:

— Aš ateinu paklaust, ar ne imsite su savim, kokių gyduolių, ba žinoma ant vainos be to negalima apsieiti.

— Aš, brolau, mano rodos nekeliausiu ant vainos, — atsakė Bernardas. — Man nieko apie tai nesakė, prašytis nemisliju. O va, visi man iškalbta, kad užauginau neprietelį zokonui.

Dirstelėjo į SIlvestrą, kuris pečiais truktelėjo ir vietoje negalėdamas nustovėt su kojomis trypė.

— Gal jie turi teisybę, kad lietuvių vaikus žudyt, o ne augint! — tarė Bernardas žiūrėdamas į Silvestrą, — o galiausiai kas galėjo tikėtis, kad taip bus.

Silvestras žiūrėjo į jį su gailesčiu.

— Sako vėl visi, kad aš labai prisirišau prie savo augintinio. Teisybė, mano kaltė, bet tai buvo vaikiščius...

— Ne dabaigė.

— Aš pats jį mylėjau ir gailėjausi jo, kada sirgo — atsakė špitolninkas. — Mudu abu, broli Bernardai, netinkame prie kryžiokų. Gilutis mano, kad aš esmu prie špitolės...

— Gaila man to vaikino — baigė Bernardas — ba tikrai žinau kad pražus. Turi būt pas motiną Pilėnuose, kur dabar eina su visa sila. Pražus nabagėlis.

Durys atsidarė ir draugas Maršalkos įėjo pas juos du.

— Jus ir tūrite keliaut — tarė į Bernarda.

— Aš? — paklausė netikinčiai Bernardas — aš?

— Taip — paantrino ateivis, kuris kožną ragino. — Didis Vadas ir Maršalka sakė, kad jūs galite akvatyt mūsų vyrus ir jūs labai