Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

klauso. Tikisi tenai rast tą piktą vaikį.

Ragikas išėjo.

Bernardas pasijudino, dairydamasis po gryčiutę. Seniai jo neragino vainai. Reikėjo dabar pasirinkti sau žmonių, arklius ir tarnus, laiko mažai buvo. Ant rytojaus anksti po mišių ketino visi traukt.

Vežimus su maistu jau išsiuntė pirma.

Didis Vadas likdavo Malborke; davadžiojo visada Maršalka ir paskirtas Kumtoras. Vyriausybė kita turėjo traukt.

Nuo seniai taip su didele sila netraukė, kaip dabar.

Žinojo, kad jiems lietuvninkai atsispirs ir daug darbo turės.

Su didele paroda,217 ištraukė pirmutinis pulkas iš Malborko su dainomis ir linksmybe. Gyventojai miesto stovėjo prie bromų miesto, žiūrėjo į traukiantį vaiską. Kožnas kareivis kryžiokiškas turėjo apie save visokių tarnų. Visi buvo apzbrainintais218. Keli kunigai su kryžiais rankoje jojo drauge.

Paskiausiai kitų vyresnių kareivių jojo Bernardas. Vienoj rankoj laikė ražančių, kuriuo kiti nesirūpino.

Tas pulkas kryžiokų, rodos, traukė į kokią medžioklę, ba ir visokie šunys paskui bėgo.

Norint prova zokono buvo aštri, vienok ne Maršalka, ne Didis Kumtoras to neužlaikė. Kada kur sustojo pailsėti, tada visko turėjo, ko tik dūšia reikalavo.

Buvo gražus laikas, baimės jokios neturėjo, kožnas buvo linksmas.

Kada prie Lietuvos rubėžiaus artinosi, kožnas ką tik iš skuros ne išsinėrė. Nusiųsti šnipukai sugrįžo su danešimu, kad Pilėnuos nesitiki suvis užpuolos ir kad visur tika.

Paskutinę dieną pastanavijo pasiskubint ir tuojaus, kada persikels per Nemuną, užpult, kad lietuvninkai neturėtų laiko stot apginti.

Taip sutarė.

Kada pavakare stojo prie krašto Nemuno, tuojaus pradėjo galingiausius vyrus pervežinėt su valtimis.

Rodos, kad viskas ėjo pagal jų norą. Drūtvietėje buvo tika, kad rodos gyvos dvasios nebuvo. Jokio lietuvninko ant pilies nebuvo matyt, nė ant medinio bokšto.

Juodos sienos paniūrai išrodė, tiktai mėlynas dūmelis spakainai ėjo aukštyn. Žinojo nuo šnipukų, kad dalis gyventojų radosi kitoj pusėj. Tuojaus pulkai kryžiokų užpuolė ant tu namelių, tikėdamiesi, kad visus suims ir apie viską dažinos.

Nes tos visos trobelės stovėjo tuščios ir atviros.

Gyvos dvasios ne buvo.

Labai nusiminė, kada, landžiodami po kampus jokių daiktų nė padarų nerado. Visi turėjo laiką prasišalint ir viską paimt su savim.

Dabar suprato, kad lietuvninkai apie jų užpuolą žinojo, o kuo jie netikėjo.

Tuojaus vyresnieji užėmė kožnas sau po gryčiukę. Kiti vėl aplinkui drūtvietės landė žiūrėdami vietos per kurią galėtų gautis į vidurį drūtvietės.

Tika prieš tai juokėsi iš Pilėnų drūtvietės, dabar pamatė, kad tokia nebuvo kaip mislijo.

Pilė buvo aukšta ir nebuvo galima prisiartint.

Maršalka, apžiūrėjęs aplinkui Pilėnus, o pamatęs, kad jeigu su šturmu ir ugnim negalima paimti, tai stovės iki to laiko, pakolei iš bado nepasiduos.

Tuo laiku buvo drūtvietėje tika suvis, ir rodos, kaip tos gryčiukės buvo tuščios taip ir tenais tas pats.

Ženklo gyvasties nebuvo matyt.

Drąsesni kryžiokai nelaukdami, pakolei kiti per Nemuną persikels, pradėjo ant pilių kabintis...

Riksmas jų nieką iš drūtvietės neiššaukė.. Jokios perškados neturėjo dasisiekt iki sienų aukštų stulpų. Kada rengėsi ant užtvaros kabintis, tuojaus kaip lietūs pradėjo birėt akmenys iš laidinių, taip tiesiog, kad kryžiokai, kurie buvo arčiausiai, pradėjo pult žemyn.

Lietuvių už užtvaros gimžėjo kaip skruzdžių.

Nebuvo jų matyt, o akmenis be paliovos puolė. Keli gulėjo užmušti ir labai daug ronytų; o Maršalka iš tolo žiūrėdamas, šaukė, kad atsitrauktų.

Už valandėlės nebuvo nė vieno prie užtvaros.

Dabar pasirodė, kad tai kietas kąsnis.

Visas abazas apsistojo apie drūtvietę taip, kad nė vienas negalėtų išeiti iš drūtvietės nei įeiti. Prie Maršalkos budos įsmeigė karūną. Gyventojai Pilėnų suprato, kad kryžiokai su visa sila užpuolė Pilėnus.

Jau tą dieną nieko nepradėjo.

Ant aukštų sienų drutvietės, pradėjo rodytis šešėliai, kurie patika vaikščiojo į visas šalis. Jau ir bokšte pasirodė keli žmonės. Ne poilgam lietuviui, kaip ant juoko Maršalkai, iškišo ant smaigo dvikartę su anglim užmarginta.

Kryžiokai pradėjo šėtoniškai juoktis.

— Tai surūgus boba, — šaukė Zygfridas — andaroką savo pakalino! Na palauk tu ragana!

Ant rytojaus sušaukė Maršalka vyriausybę rodai: ką ir nuo ko pradėt.

Norint apžiūrėjo aplinkui visą drūtvietę, niekur nerado tokios vietos, kad būt galima gautis į vidų. Paukštis vienas gali įlėkti.

— Na na, badas į rankas paduos — tarė Maršalka.

— Na taip — atsakė Didis Kumtoras, — nes jeigu mus tikėjosi, kaip pasirodo, tai jie viso pilni; bado jie daug gali nukęst, ir jie taip mus ilgai laikys, kad kaip su muiu turėsime atsitraukt. Minėsite mano žodį.

Kunigaikštis Brunšvickas ir grafas Namūras apie tai nenorėjo nė klausyt. Jų noru buvo, kad gvoltu kabintis ant pilies, stulpus kirst ir degint.

Didis Maršalka, norėjo ant rytojaus smaluotas pakulas su ugnim laidyt ant stogų; o kiti davynėjo rodą kad iš dviejų pusių užklupt, tada lietuvninkai neturės tiek vyrų, kad gintųsi iš dviejų pusių.

Bernardas apsirinko vietą su dviem draugais pašalyje, netoli pilies, prastą gryčiutę, kuri, kaip rodos nuo seno tuščia stovėjo. Aplinkui augo karklai ir ne per toli stovėjo keli vežimai.

Kada užėjo naktis, po ilgai besiedai, ką Maršalka dėl vyresniųjų išprovijo, visi nuėjo į savo gryčiutes. Norint šydijo iš lietuvių, vienok pastatė sargus.

Naktis buvo tika; žmonės kelionėj nuvargę. Sargai slankiojo kokią adiną, žiovaudami. Galiausiai kur kas galėjo, sėdo, ir kur sėdo, užmigo. Bernardas negalėjo užmigt, norint prie jo du draugai kriokė kaip užmušti. Mislijo...

Iš viso pulko gal jis vienas nemiegojo. Aplinkui buvo tika, kaip ant kapinių.

Tame gana arti jo būdos išgirdo Bernardas ką tokį einantį pamažu ir šnabždėjimą. Turėjo tai būt sargai, ba kas galėtų išdrįst po abazą slankiot?

Tame palengvėle atsidaro durys ir Bernardas paregėjo stovintį žmogų žiūrintį į vidų. Pasikrutino iš vietos.

Tamsuma nedavė pažint to žmogaus. Matė tiktai, kad laikė rankoje trumpą kardą. Mislijo apie neprietelius, kurių turėjo nemažai tarp kryžiokų. Tvėrė už kardo šalia savęs gulintį ir nelaukdamas drąsiai šoko prie ateivio, jog tas neturėjo laiko pabėgt. Pažino tuojaus, kada prisiartino...

Jurgis stovėjo priešais jį.

Bernardo iškelta ranka susilaikė. Vaikinas turėjo laiko prasišalint. Pažino ir jis Bernardą ir kardas, kurį norėjo smeigt į krūtinę, likos sulaikytas.

Abudu jokio riksmo neišdavė. Bernardas atsikvotėjęs norėjo pagriebt vaikiną, nes tas kaip vingilis ištruko. Reikėjo šaukt sargus ir suimti tą drąsuolį; pats nežinojo, kas su juo pasidarė. Jurgis iš tolo stovėjo, gatavas kožną kartą pabėgt.

Bernardas pamislijęs tarė pusiau balsu:

— Pasiūteli, ar tau gyvastis nemiela?

Jurgis atbulas truputį pasitraukė. Šoko Bernardas, kad pagriebtų, bet kada atbėgo į tą vietą, kur Jurgis stovėjo, jau jo nebuvo. Keli dideli akmenys gulėjo. Iš tolo girdėjo, rodos, kad sargai artinasi.

Bernardas stovėjo valandėlę, nežinodamas, ką pradėt; pagailo jam, bet galiausiai pradėjo šaukt sargus.

Šaukimas jo vidurnaktį visą abazą sujudino. Drūtvietėje pasirodė keli žiburėliai.

Iš gryčių r būdų išbėginėjo pusnuogiai, susnūdę ir išsigandę; tvėrėsi už ginklų; bėgiojo į visas šalis apie drūtvietę. Ne vienas ant pradžios negalėjo suprast, kas pasidarė, vienok buvo visi išsiganę, daugelis pyko, ba nemislijo, idant ta baimė paeitų nuo lietuvninkų.

O kad nuo tos šalies pasidarė sumišimas, kur Bernardas stovėjo su savo draugais, subėgo visi prie jo ir klausinėjo, kas čia pasidarė.

Pasirodymas vaikino buvo stebuklingas taip, kad Bernardas negalėjo išmanyt to visko ir nuėjo pats pas Maršalką, kurį rado gryčioje labai užsirūstinusį, kuriam miegą pertraukė.

— Tą reikia pamokyt, kad tik ergelo padarė! — šaukė Maršalka.

— Aš tai padariau — tarė Bernardas.

— Tu? Tai negali būt! Kaip buvo?

— Kokis tai žmogus užklupo mane, su apnuogintu kardu — atsakė Bernardas.

— Kiba sapnavai!

— Aš ji kuo nenutvėriau.

Maršalka persižegnojo.

— Tai kiba katras iš mūsiškių apsigėręs!

— Ne, tai buvo lietuvninkas. Prisiartinęs; ne tik pažinau ant drabužio, bet ir ant veido. Buvo tai mano augintinis.

Maršalka pašoko iš vietos.

— Kokiu spasabu galėjo gautis į abazą! — suriko.

— Tai da didesni dyvai, kur galėjo taip greitai pabėgt, taip kaip į žemę įlindo — tarė Bernardas.

— Tai niekas; — dadavė — svarbus tai yra dalykas, o baisus. Jie turi spasabą ant mus užklupinėti.

Reikia apšnipinėt aplinkui gerai.

Maršalka sėdo užsimislijęs, o paskui tarė:

— Na, ko gali tikėtis nuo tu laukinių?

— Aš misliju, kad jie palaikė tą gryčiutę už jus ir norėjo vadui gyvastį atimti. Pažinęs mane vaikinas, pabėgo; būčiau pagriebęs, bet pabėgo, ba apsukresnis.

Pradėjo dienytis.

Maršalka nenorėjo miego; jis, Kumtoras ir da keli kryžiokai ėjo tuojaus apie gryčiutę, kurioje talpinosi Bernardas.

Rodė jiems Bernardas, kur Jurgis išnyko, kaip jam rodėsi, kad į žemę įsmuko. Čia gulėjo keli akmenys samanomis apaugę ir niekur žemė nebuvo sujudinta. Visi nutarė, kad turėjo slūgte nuslūgt prie vartų drūtvietės.

Vienok iš prisakymo Maršalkos pradėjo su spatais219 žemę aplinkui kast. Kumtoras liepė akmenis iš vietos nurist ir po vienu rado skylę, kuri ėjo gilyn į žemę. O kad buvo žemė tam daikte minkšta, tai viduryje buvo išgrįsta su medžiais.

Kryžiokai labai nudžiugo iš to atradimo. Nė vienas nedrįso eiti į vidų. Iš drūtvietės aiškiai buvo matyt, kas čia žemai darosi, ir Maršalkas buvo tvirtas, kad ta skylė bus tuojaus užversta.

Buvo labai nusiminę kryžiokai iš kitrybės lietuvninkų.

Tuojaus pradėjo aplinkui su spatais kasinėt ir ieškot; bet nieko daugiaus neužtiko.

Visas rytas perėjo ant ruošimo. Kitaip negalėjo Pilėnų paimti, kaip su ugnim, pradėjo vilkt iš girios sausas šakas, pasišapavo smalos, pradėjo dirbt ilgas kopėčias; ir visokius reikalingus daiktus.

Ant drūtvietės ir dabar buvo tika. Laikas nuo laiko buvo matyt ant volų perslenkantį lietuvninką su kuciu.

Tas lietuvių tikumas pripildė baime kryžiokus. Nė vienas neturėjo akvatos užpuolinėt ir tą dieną gėrėjo ant ieškoimo daikto, kuriuo galėtų geriausiai įeiti.

Vyresnieji per visą dieną gėrė. Prastesni nusidavė gilyn ir net vakare sugrįžo su ne dideliu laimu, ba užtiko vieną stubelę, kurią iš nežinių užklupo. Seną moteriškę ir dvi jaunas merginas užmušė ant daikto, o vyrą surištą parsigabeno, idant iš jo ką iškvost.

Pirmutinis tai buvo nevalnikas, ir ne dyvai, kad visi subėgo žiūrėt kaip į vilką.

Sukruvintas, purvinas, skabrus, nedidelis, vidutinių metų, o kad ir buvo baisiai sumuštas, neišdavė jokio dėjavimo nė skaudėjimo. Su primirktom akimi ir lūpomis kruvinomis, visą sudraskytą ir suterliotą mėtė ir stumdė kaip kokią kaladę, ir tas mažiausio balso neišdavė...

Norėjo jį priverst, kad kalbėtų, nieko nepamačijo. Būt ne vienas mislijęs, kad jau negyvas, bet iš ronų sunkėsi kraujas ir kaip kada akis atidarė, gyvastis klabino.

Rodėsi kryžiokams, kad nuo jo dažinos apie skaičių lietuvninkų drūtvietėje; prižadėjo, kad gyvastį dovanos, bet nieko nedažinojo.

Metė į į pašalį surištą, idant pasibaigtų. Vos kvėpuojantį užtiko nabagėlį kingas Antoniušas.

Buvo tai vienas iš visų geriausias, ir dideli dyvai, kas jį patraukė prie kryžiokų. Turėjo labai gerą širdį.

Būt seniai pamėtęs kryžiokus, bet matė, kad ne vieną kartą mirštantis, ypač vainos laike, reikalavo dvasiškos pagelbos, o tos neturėjo, jis vienas visus apžiūrėjo.

Ne vieną kartą nukentė visokias šydervystes, vienok į tai nežiūrėjo, pildė savo pavynastes220, ką jam sumenė221 liepė.

Pamatęs žmogų mirštantį, atėjo prie jo, kaip tas pabažnas Samaritonas, sėdo prie jo ant žemės, o kad nedrįso atrišti virvių, prie sukepusių lūpų pridėjo kruzelį su vandeniu, ronas nuo veido ir krūtinės pradėjo mazgot.

Tada mirštantis žmogus atidarė akis, dirstelėjo į jį, pradėjo trauktis, rodos norėjo kunigo ranką nustumt.

Kunigas Antoniušas jau mokėjo truputį lietuviškai, ba pagriebtus lietuvninkus vainos metu mokino katekizmo.

Iš tiko pasilenkęs prie jo pradėjo jam šnabždėt žodžius patikos.

Ant tos kalbos atidarė mirštantis akis. Atsiduso klausantis, vos dagirdėtu balsu tarė:

— Kam man ilgini gyvastį?! — Duok man greičiau numirt, o jai turi milaširdystę, tai dabaik mane. Duok su kuolu per krūtinę; neduoki man kentėti.

— Aš tau gal gyvastį užlaikysiu, o jeigu dočėsną222 neduosiu, amžiną tau atidarysiu, jeigu atsidursi prie tikro Dievo — tarė kunigas. — Nelaimė, kad tave patiko gali būt tau giliuku, jeigu prisiversi prie Dievvo.

Lietuvninkas susiraukė, galvą atkreipė, tylėjo.

Kunigas Antoniušas įpylėjam lašą vyno į lūpas, ką prie savęs turėjo: pradėjo atsigaivaliuot.

Kunigas pradėjo kalbėti ir privadžioti apie tikrą Dievą, apie Jo Sūnų, apie Dangų, kad kožnas gali apturėt, jeigu tiktai trokšta.

Lietuvninkas ilgai tylėjo; galiausiai, kada jam nubodo ta pasaka tarė surūgęs:

— Jūsų Dangaus nenoriu, tenai saviškių nerasiu; tenai nė vieno nėra, kaip tik neprieteliai. Duok man numirti.

Kunigas į jo kalbą nežiūrėjo ir nuolatos sėdėjo prie surišto. Užėjo čia ji Maršalka, kuris nedoriai su koja paspyrė gulintį, peikdamas kunigą, kad tuščiai laiką gaišina.

Kunigas pradėjo prašyt, idant dovanotų gyvastį.

— Taip, dovanot, kad nueitų į girią ir duotų žinią kitiems — tarė Maršalka šaltai — pažįstame tą netikusią veislę. Būčiau liepęs pačėdyt tą laukinį, kad būtų apie viską pasakęs; vienok, kad ir gavo į kailį, lūpų nepražodino.

Lietuvis, rodos tą kalbą suprato, akis atidarė. Žibėjo jose piktybė.

— Bandyki tu klaust jo, kunige: gal išgalėsi iš jo; — atsiliepė Maršalka — tu jų tą šėtonišką kalbą supranti, ba į jokią kalbą nepanaši.

Kunigas Antoniušas prisiartino prie vos gyvo gulinčio.

— Jeigu nori būt gyvas! — tarė — pasakyk, ko tavęs klaus.

— O kas mam iš gyvasties? — atsakė nevalnikas ir prikimusiu balsu nusijuokė.

Kunigas, rodos to negirdėjo, vėl paklausė:

— Sakyk viską! Gelbėk gyvastį! Ar daug yra drūtvietėje žmonių? Ar ilgam turės maisto? Ar mes juos įgalėsime?

Girdėdamas lietuvninkas susiraukė, o tuojaus tarė:

— Ar daug tenai yra? Jų niekas nerokavo; maisto turi daugiaus kaip reikia; o būkite tvirti, kad nė vieno gyvo nepaimsite! Ir jeigu drūtvietę paimsite, tai tiktai krūvą anglių ir pelenų. Visi pražus, jūs daugelis pranyks, tokiu prakeiktu!.. Kad jūs skradžiai žemė nueitumėt!.. Kad jus visus perkūnai išmuštų, vokiški šunys!

Kriuktelėjo, akis išsivertė, kraujas per burną išėjo — numirė.