Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

XI

Ant ryto jaus po tai nakčiai, kada Margeris sėlino prie Vaideliotkų būstinės, motina jo iš ryto liepė ruoštis savo žmonėms grįžti atgalios. Kai tik jo neparegėjo grįžtatį su Rimu, jau pradėjo sukilinėt žmones, arklius girdė, ugnis pradėjo sukurt, ir Reda pati, apsirėdžius išėjo iš savo būdos, idant ragintų, kad pasiskubintų. Rimas kimšėjo į sėdintį Margerį, kad laikas rengtis į kelionę. Margeris, rodos, to negirdėjo, ba nė nesikrutino.

Su nuleista galva ant rankos rymojo, susiraukęs, nesijudino suvis. Šventas, kuris daugiaus turėjo drąsos už jį, traukė už skverno sermėgos.

— Kunigyti — tarė linksmai — laikas ruoštis. Motina tavęs laukia ir dairosi. Na!

Margeris nė nedirstelėjo į jį.

Iš tolo Reda tėmijo į savo sūnų, negalėjo išprast, kas jam darosi, pradėjo artintis prie jo. Įlipino akis į jį; jis nė nedirstelėjo į ją; veidas buvo persimainęs.

— Na, laikas į kelionę! — pašaukė jį.

Tylėjo, nežiūrėjo į ją. Pripratus Reda, kad jos visi klausytų, apkaito, balsas jos stojosi aštrus.

— Kelk! Arkliai bus tuojaus paruošti; keliaujam.

Margeris dabar tik pamažu galvą pakėlė ir drąsiai atsakė:

— Aš iš čia nesijudinsiu.

Valandėlę Reda iš piktumo žodžio negalėjo prakalbėt, norint ant savo sūnaus.

— Kas tai yra? — pašaukė. — Tu?!

Margeris, nesijudino iš vietos, tylėjo, žiūrėjo į kitą šalį. Žmonės, aplinkui apstoję, kurie viską girdėjo, pradėjo trauktis tolyn nusigandę. Reda nuolatos artinosi prie sėdinčio, galiausiai stojus prie jo, papurtė už petis.

— Ar tu girdi? aš tau prisakau! Kelk!

— Nekelsiu.

Moteriškėje kraujas užvirė; ir jau tvėrė už rankenos kardo ir jau buvo užmiršus, kad tai jos sūnus.

— Sakyk! — suriko — kodėl motinai priešiniesi?

Po valandos tarė Margeris su puse lūpų.

— Aš noriu mano mergą gaut; be jos žingsnio nepadariau. Kad ją padarė Vaideliotka, turi mane padaryt Vaideliotu.

Nusijuokė su puse verksmu.

— Neisiu iš čia; arba drauge į Pilėnus, arba... kad tik ne pas kryžiokus atgal.

Reda stovėjo perpykus, net visa drebėjo.

Kad nebūt buvęs jos kūdikiu, būt užmušus. Atėjo jai ant mislios, kad surišt ir panevalia parsivežt; bet jis rodos atminė jos norą, pamoko nuo žemės, tvėrė už gulinčio kardo, iš makštis ištraukė ir suspaudė rankoje. Visa užkaito.

— Panevaliai liepsiu paimti! — pašaukė.

— Kiba negyvą! — sušuko vaikinas. — Ne, nesiduosiu gyvas pasiimti. Tu nesi mano motina! Ba, kad būtum mano motina, tai savo kūdikiui neatsakytum to, ko jis prašo.

— Kiba tave apkerėjo ta begėdė! — pašaukė Reda — o kad ji skradžiai žemę nueitų.

Margeris, neklausė, ką motina kalbėjo, pasirėmė pečiais į budą ir laukė, rodos gintis.

— Kad tu neturėtum ženklo ant kaklo, — sušuko — ir aš tavęs sūnum nelaikyčiau. Tie vokiški šunys širdį tavyje permainė. Kraujo jie tau savo įpylė. Vokiečiu atsiduodi!

— Tai neprisiimki manęs už sūnų; — tarė Jurgis — aš su tavim nenoriu eiti; liksiu čia; prapulsiu kaip šuo, o neisu. Moteriškė, norint motina, man neprivalo prisakinėt.

— O tu dėl tos paleistuvės šoki ant motinos? — pertraukė Reda; trypdama vietoje ir kardą rankoje spausdama.

— Ta dėl manęs ne svetima! Ne! Aš su ja? Prisižadėjome vienas kitam ir ne duosiu jos, norint jūsų Perkūnui.

Ant tų žodžių, išnevožijančių Perkūną, kuri netoli radosi, žmonės girdėdami puolė ant žemės iš baimės; Reda atbula nuo jo atsitraukė.

Margesi šydijančiai žiūrėjo, visi svetimi dievaičiai ir balvonai apie kuriuos girdėjo, parėjo jam ant mislios. Pažiūrėjo į vietą, kur stovėjo Perkūnas, ir nuspjovė.

Motina jau nežinojo, ką pradėt.

Ant giliuko jokio iš dvasiškių nebuvo arti.

To tylėjimo metu Šventas, kuris ir mažai ką tikėjo į Perkūną, ba atprato nuo jo, priėjo prie Margerio, patraukė už rankovės, ir ilgai į ausį šnabždėjo.

— Kuniguti, kas tau? Pražūsi, ko tau gailaut tų viekų?

Nustūmė jį Margeris su atgalia ranka.

— Šalin — pašaukė. — Motinos neklausau, o tu mane turėjai mokyt mokint, paikas meškine!

Šventas susikūprino ir atsitraukė.

Reda trypė ant daikto; dirstelėjo į savo žmones. Turėjo vėl ką norint pamislyt, — kad pagriebt gvoltu, bet iš akių žmonių suprato, kad gal jos neklausys. Pildė jos prisakymus aklinai iki tolei, iki kolei neturėjo pono; dabar tas išsidavė dėl jų tikrų vardų. Moteriškės valdžia pradėjo nustot.

Reda drūtvietėje daugelį valios turėjo, ba kaipo duktė Valgučio, kaipo jo užvada.

Prisiartino prie sūnaus pamažu, apsimalšinus, balsas jos drebėjo. Atsileido.

— Margeri! Sūnau mano — pradėjo kalbėt — argi tu dėl motinos ne turi širdies? Nesusimylėsi ant manęs?

— Susimylėk tu pirma — atsakė rūsčiai sūnus.

— Aš valios neturiu ant tos merginos — tarė. — Tu nežinai, ką Vaideliotai gali. Mes su jais nesimušim, nė jų dalipstėt! O ant ko jie užsirūstina, tai ir dievaičiai.

— Aš nieko nežinau — tarė Margeris — nė jų, nė jūsų papratimo, bet be Baniutos iš čia nesijudinsiu.

Panevaliai paimsiu, o galiausiai duokite jiems pinigų; aš turiu ją gaut. Jeigu ne, tai nenoriu ant svieto gyvent!!

Kalbėjo tikrai, taip, jog Reda turėjo nutylėt.. Matė, kad nieko nepadarys. Stovėjo, žiūrėdama į žemę; taip rūsti moteriškė suvis atsileido.

Margeris vėl drąsiai tarė:

— Baniuta da ugnies nekūreno. Da ji prie jų nepriguli.

Reda, išgirdus tai, dirstelėjo į šventą vietą ir pradėjo eiti į ten, nieko sūnui nesakydama.

Prie vartų buvo matyt pulką Vaideliotų, kuris iš tolo tėmijo į sūnų ir motiną, nežinodami, apie ką jiems eina.

Konis, rodos prijautė, stovėjo primas.

Matė, kaip Reda greitai artinosi prie jo, pradėjo su juo greitai kalbėt ir nuėjo į užtvarą. Margeris kaip akmuo sėdėjo savo vietoje. Pilėnų šeimyna, kuri prieš tai laikė jį už lėtą jaunikaitį, šiandien žiūri į jį su pašenavone. Negalėjo suprast, kas buvo tarp motinos o sūnaus; matė tiktai, kad drąsiai prieš motiną atsikirto. Redos žmonėms tai patiko, ba jau moteriškės tie prisakymai jiems nusibodo.

Šnabždėjo visi tarp savęs, rodydami į jį; jis savo kardą apžiūrėjo. Pamojo ant Rimo, idant jam atneštų vandenio, o vaikinas dasiprotėjęs vietoje vandenio prileido iš bertainio midaus.

Tame išėjo iš tvartų užtvaros Reda ir pradėjo su ranka mot į sūnų. Margeris svarstėsi. Žinojo, kad čia kur stovi, nieko jam ne gali padaryt, vienok baimės neparodė.

Ėmės ant peties savo kardą, ėjo pamažu ant šaukimo.

Iš tolo jau motina šaukė:

— Jos čia nėra! Išsiuntė nežinia kur.

— Yra! — pašaukė Margeris rūsčiai — yra, ba jau mačiau prieš saulės užtekėjimą. Meluoja!

Vaideliotai, kada išgirdo, kad juos melagiais vadina, didelį riksmą padarė. Visi pradėjo krutėt, rodos rengėsi užpult Margerį.

Šeimyna Krivės Krivaičio griebė už smigių ir kucių.

Persigandęs senelis, kuris apie nieko nežinojo, liepė vestis prie vartų.

Tame Konis susiprato, jog užrūstinimas Kunigo už merginą galės partraukt kokią nelaimę. Tokis augintinis kryžiokų galėjo viskam drįst. Žinojo, kad nuo Redos gaus už ją nemažai pinigų, prisiartino prie jos ir pradėjo pamažu kalbėt.

Margeris stovėjo drąsiai, laukdamas galo. Liko prie vartų pats vienas, ba motina, Krivė Kryvaitis, Vaideliotai, visi suėjo į užtvarą ant duoto ženklo, duris uždarė ir parėmė.

Visi pakalnėje, kurie žinojo, kas darosi arba dasiprotėjo, laukė galo. Nuo ugnies pakilo sena Jargalienė, kvėpuodama, dairėsi Margerio. Pasakė jai, kad tas pareikalavo sau jos dukters.

Užtvare nieko nebuvo girdėt. Pėda ne grįžo. Tame ant sukrautu kaladžių, kur Krivė Krivaitis pamokslą sakydavo, pradėjo lipt Vaideliotai. Visi buvo šventadieniniuose rūbuose su vainikais ant galvų, su lazdomis rankose.

Krivė Krivaitis, kada užlipo ant viršaus, buvo susimūčijęs. Žmonės iš visų šalių pradėjo bėgt prie ąžuolo kaip vilnis ant vandenio.

Ba tie žodžiai ketino būt svarbūs nutiko suvis.

Krivė Krivaitis pakėlė galvą, ranką, kurioje laikė lazdą, iškėlė aukštyn ir į dangų žiūrėjo.

Atsilaikė, kad tą valandą pradėjo niauktis ir užgriovė.

Ne kurie žmonės puolė ant kelių su baime.

Nutiko vaideliotai, pataise ugnį, stulpas durno pakilo aukštin ir tuojaus nusipagadijo.

Konis žodžius Krivės Krivaičio paantrino garsiai, kuris atliuosavo merginą nuo tarnavimo Perkūnui, ba jau kitam buvo pasižadėjus, o dievaitis tokios nereikalauja.

Margeris, tai išgirdęs, pakėlė abidvi rankas aukštyn ir kepurę nusiėmė.

Vartai užtvaros atsidarė plačiai ir išėjo Reda, paskui vesdama, kaip afierą, baltai pasirėdžiusią rūbais Vaideliotką Baniutą. ^ietoje iš ąžuoliniu lapų vainiką turėjo iš rūtų. Ėjo ir linksmai žiūrėjo į savo mylimą, kuris rodos norėjo bėgt priešais.

Nebėgo vienok prie jos, tiktai tiesiog prie motinos ir kaip ilgas, puolė jai į kojas. Pagriebę ji už galvos.

Pirmutinė tai buvo meilė motinos, o ir sūnaus. Nuo tos valandos jautėsi, kad ji motina, o jis jos kūdikis.

Baniuta, taipogi puolė ant kelių, kampą rūbų bučiuodama, o štai ir sena Jurgelienė klūpojo prie kojų kunigienės. Iš džiaugsmo verkė.

Tame Reda pradėjo šaukt, atsikvotėjus:

— Renkitės į kelionę! Į kelionę! Aš prijaučiu, kad valią dieną pribus vokiečiai ir apstos; jau gal traukia. Judinkimės!

Visi sėdo ant arklių , paėmė į vidų Redą, Margerį ir Baniutą, podraugiai ir jos motiną ir skubino į Pilėnus.

Kada parkeliavo į Pilėnus, Reda kas kartą siuntinėjo šnipukus ir grįžtančius klausinėjo, ar ko nepatėmijo.

Kryžiokai su visa sila ruošėsi į Pilėnus — taip kožnas sakė. Dažinojo ir apie tą laivą, kad buvo parengtas, ir kad tiktai smalavo ir maistą krovė.

Baimė visus apėmė, o ir Reda norint drąsi viskam, daginius apie tai, nusiminė.

Nebijojo daugumo kryžiokų, tiktai to laivo, apie kurį nesutvertus dalykus žmonės kalbėjo. Reda prapultį prijautė, kad ji tą laivą perstatė baisiausiai.

Ba kurie tiktai sugrįžo, stebuklus apie jį pasakojo: kad iš storų balkių, kad laido iš savęs didelius akmenis ir ugnį.

Vieną vakarą, kada šnipukai parbėgę pasakojo Redai apie tą laivą, Margeris pašoko nuo sėdinės, rodos, kad kokį svarbų daiktą pamislijo.

— Ar žinote ką? — tarė — jie suvis nesitiki nieko, mes turime imti kelias valteles, smalos ir ugnies, keliausime į tenai ir ta tada sudeginsime.

Šventas, kuris klausė tos šnektos, pasakė, kad jis nuves naktį į tą vietą.

— Taip, taip, turime sudegint — pašaukė Margeris — tai jiems gal atsinorės, o pakolei kitą padarys, tai ilgai persitrauks.

Reda pristojo ant to, kad laivą sudegint, o kada dažinojo, kad sūnus turi akvatą pats žmonėmis davadžiot, Reda nenorėjo jo leist.

Vaikinas nuo savo neatstojo.

— Tai bus mano pirmutinis baudimas — kalbėjo — jaučiu, kad man pasiseks. Turiu eiti su Šventu, nieko nebijau. Jeigu tas mane čia tropijo atvesti, tai žinos, ką padaryt, kad į jų rankas neįpult.

Nudžiugęs Šventas, mušėsi į krūtinę, kad jiems pasiseks sudegint laivą ir kad giliukningai sugrįš į Pilėnus.

Reda turėjo tikt ant prašymo sūnaus ir džiaugėsi savyje, kad jos sūnus taip drąsus ir vokiečių nekenčia.

Bijojo tiktai, idant nepabijotų galybės kryžiokų.

Ant rytojaus Margeris ėmė Baniutą už rankos, nuvedė pas mtiną ir tarė: — Palieku tau motin po apieka šitą mano skarbą, sergėk ją, ba be jos nebūsiu gyvas.

Reda prispaudė prie savęss merginą, kurią taipogi labai mylėjo.

Kada atsisveikino, leidosi giriomis su pulkeliu drūčiausių lietuvninkų, o tarp jų radosi iį Šventas.

Traukė per visokias balas, laikydamiesi pakraščių Nemuno. Margerio kraujas virė, o žmonės džiaugėsi, kad taip puikų vadą tarp savęs turi. Šventas nuo jo šono neatsitraukė.

Kada atkeliavo į vietą, netoli nuo to daikto, kur stovėjo kryžiokų padarytas laivas, tūnojo visi pasislėpę švendrynuoe su lotais, kuriuos atsigabeno. Šventas liko nusiųstas šnipinėjimui, o kada sugrįžo, pasakė, kad jau laivas gatavas ir kad būtų geriausias laikas užklupti, ba ne daug vokiečių jame randasi.

Staiga užpuola buvo giliukninga, o pakolei susižiūrėrėjo, kad gintis nuo neprietelių, kurie kaip iš debesų išpuolė, jau jų nebuvo. Ant mažiukių valtelių spėjo pabėgt palikdami degantį laivą.

Markeris skubino kuo greičiau į Pilėnus, kurie jam labai rūpėjo.

Motina jau niekame jam nesipriešino ir norėjo, kad kuo greičiausiai atsiprovėtų veselią. Tenai jo buvo būstinė, kurioje ketino ponaut prie savo mylimos Baniutos.

Jo galvoje painiojosi puikios mislys. Norėjo su Kęstučiu Vilniuje padaryt drūtą susirišimą, kad reikale galėtų gaut pagelbą.. Tai, ką matė ir ko išmoko iš kryžiokų, norėjo pas save taip įtaisyt.

Kas dieną Baniuta lipo ant bokšto ir žiūrėjo ar neparegės pargrįžtančių.

Vieną naktį sargai patėmijo gaisrą danguje, Reda tuojaus atminė, kad tai tas vokiškas laivas dega, kuris ketino Pilėnus prapuldyti.

Drūtvietėje buvo linksmybė didelė. Baniuta žiūrėjo į gaisrą, idant prisotintų savo akis tuo regėjimu. Ant rytojaus tikėjosi saviškio. Ant rytojaus visą dieną stovėjo ant bokšto ir žiūrėjo, o širdis jos plakė, rodos, kad kožno paukštelio klausė:

— Ar ne matei mano mylinio? Ar gal parneši linksmą naujieną nuo jo?

Paukšteliai pralėkė ir nieko neatsakė nuliūdęs.

Ir nieko ilgai nebuvo matyt, net iki vakaro.

Vakare upė nuo saulės žibėjo kaip zerkolas, o iš toli buvo matyt tamsius brūkšnelius ant vandenio, nežinia kas tai galėjo būt, ar luotai, ar kokie paukščiai vandeniniai!

Baniuta rankomis suplojo. — Tai jie!

— Ir nulipus nuo bokšto bėgo pas motiną, ant stogų sulipinėjo žmonės, tėmijo ir juokėsi, kalbėdami, kad nieko nemato.

Baniuta stovėjo prie vartų, ba jautė, kad Margeris parkeliauja. Jei širdis kalbėjo, kad tai jis.

Išgirdo rago balsą. Išbėgo visi sargai, kad atidarytų vartus savo ponui ir nuvestų į drūtvietę.

Valgutis pats vienas liko ant lovos; visi jį apleido, užmiršo senelį, ba senelis buvo kaip numiręs, niekas jo nelinksmino.

Dabar jame atšilo kraujas! — pasijudino lovoje, sušuko, niekas neatsiliepė, ba nieko prie jo nebuvo!

Išgirdo kokia tai boba senį šūkaujantį, atbėgo, o paskui ir daugiau. Senis, pusiau numiręs, kurčias, neregys, norėjo kelt. Juokėsi iš jo visi.

Atkišo rankas išdžiūvęs, su kumštim mušė į kraštą lovos prisakydamas, kad jį vestų.

Turėjo vest.

Užmėtė ant jo meškos kailį. Svyruodamas kaip žąsytis ėjo kaip