Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

 

Į siena būdos su kumščiais mušėsi, o vis rėkė : — Parodyk mums dukterį!

Motina Baniutą pabučiavo ir atidarė durukes.

Baniuta stovėjo apkaitus: riksmu likos pasveikinta, kaip karalienė.

Jokio vargo po kelionės nebuvo matyt, bučiavimai motinos per naktį visus sopulius nugydė. O! ir buvo graži mergina!!!

Mergos prišoko, tvėrė ją už rankų... Vedė tarp savęs dydeliam pulke prie švento ąžuolo. Pakelėje kuopos žmonių sveikino einantį pulką, berneliai priešais vyžas nusiavė, tancių203 šoko, o kiti ant ragučių ir birbinių graijo...

Vaideliotai ir Vaideliotkos jau prie vartų užtvaros jos laukė.

Stovėjo netoli ir gražus Konis, su balta lazda, ant galvos su vainiku. Kada iš tolo paregėjo tokią grožybę, nutirpo visas...

Vaidelotkos, kad ir visos gražios buvo, vienok jų grožybė prieš jos grožybę pražuvo.

Ar jai vokiečių duona patiko, ar liūdėjimas prie saviškių?! O ne vienas to ne dasiprotėjo, kad tai ašaros motinos ją atgaivino ir taip patogia padarė. Ėjo sau, kaip lelija, kuri ka tik pražido.

Visos merginos spaudėsi prie ugnies. Vaideliotkos ją vedė, o paskui ėjo: Vaideliotai ir sargai dievaičių, paskui žiniūnai ir raganiai, burtininkai ir Svalgūnai, o ir senas, riebus Krivė Krivaitis yrėsi paskui pasiremdamas ant lazdos.

Konis jam šnabždėjo kažin ką į ausį, o senis su galva lingavo, kad gerai.

Vaideliotkos apvedė ją apie ugnį ir ąžuolą... Burtininkai, visokius burtus pradėjo daryt, kaip katras išmanė ir kožnas rėkė: — Po Perkūno! Vyrai, bus gerai!

Baniuta, kaip apkvaitus, davėsi vadžiot ir su savim daryt, kas jiems pasidabojo.. Jargala vos atslinko paskui dukterį.

Prie vartų Konis stovėjo ir ją užlaikė.

— Leisk mane, aš turu eiti pas dukterį!

— Turi eiti pirma, — tarė Konis — pas Krivė Krivaitį, ba jis nori su tavim kalbėt... ba tai jo valia tam.

Jargala susiraukė, suniurnėjo ir nuėjo.

Pašalyje stovėjo Krivė Krivaitis, ant lazdos pasirėmęs, ir laukė.

— Na ką, matai Jargaliene, tarė jis — po tiek metų dievaičiai sugrąžino tau dukterį...

— Ačiū jiems, — atsakė motina.

— Argi tu, sene misliji, kad jie tau sugrąžino? — dadavė senis.

Jargalienė dirstelėjo į jį, o paskui tarė:

— O dėl ko gi sugrąžino, jeigu ne man?

— Mes žinome, slaptybes dievų pažįstame — pašaukė Krivė Krivaitis. — Dėl to ji čia atklido, kad čia liktųsi. Kad Laimė nebūtų čia atvedus, tiktai tiesog į tavo namus, tai kas kitas, o dabar matai, tiesiog į rankas Perkūno pridavė.

Senė sudėjavo persigandus.

Krivė Krivaitis, su lazda barkštelėjo ir žilą barzdą pasiglostė. Akis mažiukes į akis Jargalos įsmeigė.

— Taip, taip, tokia valia dievaičių — dadavė. Turi čia būt Vaideliotka, prie ugnies. Tam dievai išgelbėjo

Jargala puolė ant kelių prieš Krivę Krivaitį. Baniuta, kuri stovėjo toliaus su merginoms, suriko iš baimės. Rankas ištraukė į motiną, kurią ne per seniai atrado, o ir vėl ketino patrotyt.

Vaideliotkos liepė jai tylėt. Senas Krivė Krivaitis, kuriam buvo sunku stovėt, ba turėjo skaudamas kojas, sėdo ant kaladės. Krivė Krivaitis sužiūro į jį su piktumu.

— Na taip, negali! — tarė Jurgis. — Aš Baniutą išvedžiau iš nevalios ir taip, kaip ant rankų atnešiau čia. Pagal provą man priguli, o ji davė man žodį, aš jai, kad neišsiskirsime iki smerties. Dievai su žmonėmis nesidalina; aš juos neduosiu!!

Krivė Krivaitis stojo greitai ir sušuko:

— Ar ne paliausi! Žiūrėk, šnipšlis, netikęs vokietis!.. nesusivinčiavojot. Perkūnas turi valią prisisavint sau merginą. Žiūrėk, valkata! Aš čia tau parodysiu!

Ir vėlsėdo. Jurgis norėjo dar ką sakyt, bet likos per burtininkus nustumtas. Baniuta drąsiai žiūrėjo į Jurgį, norint turėjo pilnas akis ašarų.

Jurgis norėjo ištrūkt iš rankų, bet neturėjo tiek vieko.

Prakalbėjo jaunas Konis:

— Ne tavo valia ir ne tu čia ją atvedei. Tiktai dievai to norėjo ir tarnaitę sau paskyrė...

Turi čia liktis ir gyvent... Mes negalime ataduot, kad dievaičių... Kada lapelis ant altoriaus užpuola: nevalia jo numest.... O ji ir kaip lapelis tiesiog atlėkė...

— O aš ja pirmučiau pažinau ir priėmiau! — pašaukė Jargala, vaitodama.

Dirstelėjo ant dukters, nes tą jau Vaideliotkos pagriebė tarp savęs į pulką, nusinešė į savo užtvarą ir duris uždarė.

Šaukė nabagė pagelbos, bet nieko nemačijo.

Krivė Krivaitis vėl patraukė iš bertainio, potam mislijo...

Konis apsidairė, o pamatęs Jurgį nuėjo prie jų ir tarė:

— Nesipriešink valiai dievų, — tarė patika. Neišgrainsi tuo... merginų gana sviete rasi; o katras Vaideliotka dalipstėtų, tai kad ir kunigas smerties neišsaugos...

— Ak, ji Vaideliotka nebuvo ir nebus, ba yra man pasižadėjus — tarė Jurgis drąsiai.

— Aš prie sviedikų204 pažadėjau, ir jos lūpas bučiavau.

— Nebus nieko — atsakė Konis. — Veseilės nebuvo... O ji Vaideliotka turi būt.

Sužiūro vienas į kitą ir Konis atsitraukė.

Verkiančia Jargalą senesnės bobos panevalia išsivedė iš užtvaros.

Pasodino ant žemės. Sena Marga į ausį pradėjo šnabždėt:

— Ko verki? Ar pasiūtai! Ar tai negilukis dėl jos?... Didelio daikto, kad vyro neturės, bet ir rūpesčių jokių. Žinai pati, kaip namie einasi: verpk, skalbk, luoba205 namie ir darbas laukuose... O dar kartais uošvė pikta, tada gana...

Čia viso pilna, bus!.. Tylėk, tylėk, neišmanėle.

Kitos vėl ramino, nes senė nuolatos verkė.

Jurgis draskėsi iš piktumo; dairėsi ir ieškojo Švento... nebuvo matyt. Susiprato, kad negerai padarė, kad parodė piktumą. Pradėjo susivaldyt, ir nudavė, kad apie ją užmiršo...

— Sėdo ant žemės, o Rimą nusiuntė, idant jam atneštų medaus ir duonos... Tokį veidą padarė, kad rodos tiktai norėjo valgyt.

Iš būdos Konis žiūrėjo per plyšį į Jurgį gana ilgai, o supratęs, kad jau apsimalšino suvis, pamažu prisiartino prie jo ir tarė:

— Su Dievu negali bartis, gerai, kad išmintį turi. Nežinau, kaip tenai yra pas vokiečus, nes čia Krivė Krivaitis su dievais šneka ir jų valią čia žemėje pildo. Nereikia jiems priešintis...

Jurgis žiūrėjo į jį ir nieko neatsakė: atnešė jam valgyt ir gert, o norint nebuvo alkanas, nudavė, kad labai tuo užimtas, kad tik atsikabintų Konis.

Konis, da pora žodžių pasakęs atsitraukė.

Rimas ieškojo Švento, kuris po ilgam nesimatęs su saviškiais, negalėjo prisipasakot apie viską. Vieni nuo kitų traukė, o tas nesutvertus dalykus apie kryžiokus melavo.

Vos surado jį, ta nuvedė pas Jurgį, gerai užsitraukusį, kad net sviravo eidamas.

Pasisekė Jurgiui paimti jį į šalį ir tarė jam:

— Ar tu žinai, kas pasidarė?

— Kaip gi nežinočiau, — atsakė Šventas — žmonės sako, kad ją didelis gilukis patiko.

Jurgis susiraukė.

— Ką čia liūdėt tos merginos! — pertraukė Šventas. — Motina suras tau gražesnę merginą... Duok pakajų, su Krivę Krivaičiu ir Vaideliotais nėra ko prasidėt, kad jiems patiko...

Neturėjo ką kalbėt su Šventu apie tai, ba kitokios mislios buvo. Jurgis kalbą permainė ir tarė:

— Klausyk gi, čia manim netiki ir vektuoja. Nežinau, ar mane iš čia paleistų, jei norėčiau eiti. (Žinoma mislijo ir Baniutą paimti) Aš čia pasilsėsiu po kelionės, o tu eiki, daneški mano motinai, tegul manęs atsiunčia.

Dirstelėjo Šventas ir tarė:

— Ar norėtum, kad aš pats eičiau?

— Atsilsėsiu čia — tarė Kunigas. — Lauksiu žmonių, kurie manęs atkeliaus. Eiki.

Šventas užsimislijo truputį, nėsipriešino. Pamažu atsitraukė ir nuėjo į pulką.

Jurgis nuėjo į savo būdą ir atsigulė. Rimas gale kojų, Baniutos negirdėt...

Merginos maišėsi prie ugnies... Ir vėl ėjo kaip pirma.

Verkiančią Jargalą užsiųsti per Konį Svalgūnai ramino visokiais prižadėjimais, idant nesipriešintų valiai dievaitės Laimės.

— Pamatysi, kaip visame tau seksis... Viso būsi pilna ir žmonės laikys pagodone už tai, kad duktė bus prie ugnies.

Senė jų neklausė.

Vakar gi dukters neturėjote — kalbėjo bobos — nesi prie jos pripratus.

— Būčiau vėlyt nemačius, kad turėjau taip greit jos netekt! Kaip sapnas mano džiaugsmas perėjo! — verkė senukė.

Ir taip diena perėjo, saulė nusileido, — viskas nutilo...

Rimas išėjo iš būdos, ba jam liepė Jurgis, kad paieškotų Švento; nes niekur negalėjo surast. Prapuolė.

Ant rytojaus Jurgis vaikščiojo ir sėlinėjo, ar nepamatys Baniutos, ar jos balso neišgirs. Prapuolė kaip į žemę įlindus, nebuvo jos. Ar ją galėtų kur slapčia išgabent?

Dūšioje Jurgio baisiai darėsi, vienok to neparodė Koniui, su kuriuo spakainai kalbėjo.

Kas tik atkeliavo šviežias, tai Jurgio širdis mušė, ba nuolatos mislijo, kad gal siuntiniai nuo jo motinos.

Negalėjo sulaukt.

Tankiai eidavo į pakalnę žiūrėdavo priešais ir mislydavo. Liūdnumas jį vargino. Niekas jam nebuvo miela, nė valgis nelindo.

Drūtvietėje jam geriaus patiko, ba duona buvo gardesnė ir žmonės ne tokie laukiniai. Čia radosi tarp savųjų, bet kas iš to?

Baisėjosi jų dievais ir visais apsiėmimais, negalėdamas suprast jų tikėjimo.

Mylėt jų negalėjo, o širdis kas sykį aušo.

Sunku jam buvo priprast prie to, o senovę užmiršt.

Žmonės su kuciais ir bardyšiais, be prigulinčių ginklų, pusnuogiai, su skurmis apsydengę, išrodė kaip žvėrys. Kryžiokai puikiuose rūbuose gana puikiau išrodė.

Bet visa Lietuva toje kuopoje negalėjo talpintis. Dvare Gedimino turėjo būt kitaip.

Jau septinios dienos perėjo, kaip Šventas iškeliavo į Pilėnus, o da jokio gando neturėjo...

Gal sumušė jį kur ant kelio? Ar žvėris sudraskė, ar gal nuskendo?

Aštuntą dieną davėsi šile girdėt triukšmas didelis. Nežinia kas tai, Jurgis pašoko ant ligių kojų; buvo tvirtas, kad tai pas jį atkeliauja.

Žiūrojo į tą šalį, nuo kurios tas triukšmas paėjo.

Kad štai atjoja raiteliai ant