Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

verkt. Jurgį kaip ugnim kas uždegė.

— Neliūdėki! — tarė — sugrįšime pas juos!

Dirstelėjo į jį.

— Ne! Čia jų naguose pražūsime! — atsiduso

— Aš tave išgelbėsiu! — tarė Jurgis, bet nežinojo, kokiu spasabu.

— Kaip? — paklausė.

Nes Jurgis užimtas visokiomis misliomis negalėjo greitai atsakyt. Prisilenkė prie jos.

Taip teisingai ištarė tuos žodžius, kad mergaitė iš džiaugsmo nė nežinojo, ką daryt.

Iškėlė rankas aukštyn.

Būt ilgiau kalbėję, kad Rimas nebūtų davęs ženklo. Jurgis pašoko ir pamatė ateinantį Zygfridą su dviem draugais, turėjo krūmuose pasislėpt.

Baniuta išnyko, kryžiokai dainuodami lipo ant arklių, Rimas kilpsaičius prilaikė. Vakaras pradėjo darytis, Jurgis leidosi į Pynaufeldą.

Ėjo, kad rodos niekados taip drūtu nebuvo, pilnas gyvasties su didele viltim širdyje. Ne kuo jo mislis nebuvo užimta, kaip tik Baniuta.

Nauja gyvastis įžengė į jį... Vakar mislijo, kad pats galėtų ištrukt, šiandien, kad ir tą brangų skarbą162 su savim paimti. Ba kas iš tos valnystės be savo Baniutėlės?

Kaip per miestą perėjo ir radosi dvariukyje, tai nejuto. Kada parėjo, buvo tamsu, kur nespakainai Šventas laukė prie vartų, o stubo sėdo prie vakarienės rūpindamiesi visu, kur galėjo pasidėt Jurgis.

Kada stojo Jurgis ant slenksčio, sųnus Dietriecho linksmai pasveikino, o senis niurnėdamas klausė, kur buvo ir kas jam atsitiko.

Jurgis turėjo meluot, bet jam nesisekė. Nemislijo suvis prisipažinti, kad jis buvo mieste; pamėlavo, kad krūmuose paklido ir negalėjo kelio aptikti.

Gal ir kas įtikėjo, nes Dietriechas suprato iš jo kalbos, kad tai melas, vienok nieko nesakė. Galiausiai sėdo prie vakarienės .

Kalba tuojaus persimainė apie gaspadoriškus dalykus, jaučius, karves, arklius, kaiules ir t.t.

— Ar girdi, Šventas! Jeigu teisybė, ką man pasakoji kas dieną, kad liūdi prie saviškių ir jeigu tu nori tenai mane dastatyt, tai nevilkyk: mislyk apie tai, baaš sau galą pasidarysiu.

Šventas sunkiai atsiduso.

— Pakolei aš čia būnu, tai geriaus pabėgt. Jeigu taip kaip šiandien ilgai neparėjau, o pakol susiprasiu, tai aš būčiau toli, jie visi mislytų, kad manęs koks žvėris sudraskė.

Žinai, kada mus atims į drūtvietę — iš tenai ne greitai galėtume ištrukt, o kad ir ištruktumėm, tuojaus susiprastų ir vytų visais keliais.

Šventas su galva linktelėjo, nes rankas savo laužė.

Turėjo jisai savyje suvis kitokią mislį, bet nedrįso pasakyt. Norėjo pirm apsižiūrėt gerai. Bėgti keliais nebuvo galimas; Šventas mislijo apie didelę valtį, kad katrą naktį būt galima upe Nagota leistis ir gautis į kraštą marių, o paskui kraštais dasiekt kraštus Lietuvos.

nes jisai nežinojo vandeninių kelių, o ir nemokėjo irklais varyt.

Vienok jis turėjo viltį, kad tai būt geriausia. Mokėjo jis plaukt kaip žuvis, tą patį mislijo, ką ir Jurgis moka, tai kad ir būtų išvirtę su valtim, būt galėję gelbėtis ir bėgant vandeniu jokio pėdsako paskui save nepaliktų.

Tankiai ęjo į pakraščius upės Nagotos, ar neras tam tikros valties. Kad kada prireiktų, galėtų pasivogę bėgt, ba pirkt neturėjo už ką .

Pakolei nebuvo tvirtas, Jurgiui nieko apie tai nesakė.

— Turime ir Rimą su savim paimti — tarė Jurgis — o galima ir ką prigriebti, kad iš tos nevalės išvest.

Šventas susijudino.

— Vienam sunku, Kunigėli, — tarė — dviem sunkiau, trim negalima, o keturių nevesiu!

Ir pradėjo smutnai juoktis.

— O jaunystė-paikystė — marmėjo. — Ne gana, kad pats save išgelbėsi; Kunigėli! Nori pulko, kad greičiaus sugautų ir visi pražūtumėm!!

— Žinoma, trise greičiaus bus galima atsigint, — tarė Jurgis.

— Jau kada pareitų gintis, — tarė Šventas — tai geriau iš anksto užsidėt virves ant kaklo ir pasikart patiems. Tai užsimanė vajavot.

Jurgis tylėjo.

— Na gerai, Rimas — tarė šventas — o kas ketvirtas?

Jurgis apkaitęs tylėjo.

Perkirtęs senis tuojaus visko dasiprato ir rodos žinojo, apie ką eina.

— Ogi nesakykite — tarė — aš ir taip žinau. Rimas tai merginai galvą primušė, bene ją kur matei? Tai kas jaunam galvo! O man kožnas moteriškė tiek stovi, ką lukštas nuo riešuto ir už ją nenorėčiau kailį įkišt, nė tau nevėlyčiau.

Dirstelėjo vienas kitam į akis; Šventas buvo tvirtas, kad atminė, ir tarė:

— Patogių mergaičių pilna Lietuva?

Jurgis tame visame neprisipažino prie nieko.

— Kaip nori — tarė atsikreipęs Jurgis, — mislyk, kaip pabėgt. Jeigu tu nenori, aš pats žutbūt leisiuosi į kelionę.

— Gaila man tavęs; — tarė spakainai Šventas.

— Truputį būk kantrus, o senis ka norint išmislys.

— Ryte — dadavė — aš einu į drūtvietę.

Nesakė ko. Norėjo dažinot tikrai, kada kryžiokai paslapčia trauks ant Lietuvos. Per ką norėjo pranešt lietuvninkams, ba kaip pirma pamačijo savo brolius kankint, taip dabar nori visame juos gelbėt. Kryžiokai kožną dieną rengėsi, tiktai laukė atitraukiančio daugiaus vaisko163 iš Vokietijos.

Dėl tos priežasties kryžiokai labai linksminosi, o kad ir DidiVadas Liuderis užveda aštrią regulą tarp kryžiokų, vienok nieko nemačijo.

Šventas žinojo būdą kryžiokų ir kada tie rengėsi karei, tai kelias dienas prieš tai uždavo kaip bitės avilyje.

Kas tik gyvas krutėjo ir ruošėsi, ypač tie, ką rengdavosi į kelionę.

Tokiu metu buvo galima greičiausiai ištrukt, ba niekas kitu nesirūpino, tiktai savim.

Šventas laukė to laiko. Rūpėjo tiktai, kaip kartą girdėjo šnekantį Silvestrą su Bernardu, idant vaikiną imti su savim, kada keliaus į Lietuvą.

Drūtvietėje apie tą ateinančią vainą niekas nežinojo, kaip tik vyriausybė, nes nekurie kryžiokai suprato vyriausiųjų elgimą, kad tai neužilgo bus.

Prisakė pilstyt avižas į žakus, kad turėtų pagatavotus164 mėsos sūdintos atskyrė daugelį bačkų, neužmiršo apie vyną ir midų, ba daugiausia jiems apie tai ėjo. Gryčias valė ir mazgojo dėl svečių. Kas dieną Vadas aplaikė visokius danešimus per siuntinius.

Krūtėjimas buvo ne mažas, ką tuojaus Šventas suprato.

Išrado priežastį gautis į drūtvietę tokią, idant permainyt kamanas dėl arklio, ant kurio jojo Jurgis. Kada apie viską dažinojo, ką jam reikėjo, Šventas rengėsi atgalos, kada kieme pasitiko su Bernardu, kuris sukosi.

Tas, kada paregėjo berną, nusidivijo ir paklausė jo:

— Ka tu čia veiki ir kaip drįsai apleist savo poną?

— Jis pats mane atsiuntė — atsakė bernas kaip nekalčiausias, rodydamas kamanas rankoje.

Bernardas pažiūrėjo susiraukčs.

— Ar negalėjote su senoms kokį laiką apsieiti? — tarė — ba neužilgo patrauksiu į drūtvietę. Ar vaikinas pasitaisė?

— Ar aš žinau? — tarė bernas. — kaip aš kas dieną regiu, tai atmainos nematau. Senas Dietriechas sako, kad jis nesitaiso. Nuolatos tyli, nuliūdęs... Koks buvo pirma, toks ir dabar. Iš jo nebus džiaugsmo.

Bernardas klausė susiraukęs.

— Turbūt ir tau tenai dakako — tarė šydijančiai.

—Lyg man kur geriau — tarė bernas — man vis tiek, kiba ta permaina, kad kita ranka per sprandą muša.

Kryžiokas buvo pora žingsnių atsitraukęs, paskui atsigrežęs tarė:

— Pasakyk savo ponui, kad būtų gatatavas, ba neužilgo turės sugrįžt, gana bus jam tos valnystės, o tenai nieko gero neišmoks.

Šventas nusišypsojo.

Su negera naujiena grįžo Šventasis į dvariuką, nes čia Jurgio nerado. Tankaisu dabar bėgo ypač vakarais pas saviškę... Šventas turėjo jį užžiūrėjime, nes tylėjo.

Tą dieną sugrįžo Jurgis apytemą165, subargintas ir kvėpuodamas, susijudinęs ne kaip kitais kartais. Šventas gulėjo ant žemės per slenkstį, laukdamas jo. Pakilo pamatęs jį su linksmu veidu, kaip visados.

— Pasveikinimą parnešiau jums nuo Bernardo, — tarė — ba kartą žmogus nenorėtai pasitikt, tai turi užeiti. Taip ir aš. Klausė apie jūsų sveikatą; aš pasakiau, kad sergate, nes man nuduoda, kad tai nepamačys ir reikės po ilgam sugrįžt į drūtvietę.

Jurgiuj akis užžibėjo .

— Ar tu žinai, Šventas! — pašaukė — pakolei ta valanda prisiartins, daryk, ką nori, aš turiu pabėgt.

Nieko neatsakė Šventas, atsigulė ant žemės, susirietė, rankas po galva pasibruko ir atsiduso.

— Ar tu girdėjai? — paantrino vaikinas.

— Kunigėli! — suniurnėjo Šventas — aš ta viską žinau, kad ir tu man nesakai ir kad ir tu misliji, kad aš to negirdžiu, leidžiu pro ausis. Kam tai nereikalingai šaukiu? Senas Šventas viską padarys, ką galima, o jūs eikite gult.

Ant rytojaus prieš dieną Šventas išėjo iš dvaruko, neparėjo pietums, bet vakare pasirodė. Jurgis, kai tik pradėjo temt, leidosi į miestą. Bėgo dabar kas dieną, kad tik prie tvoros pasikalbėtų. Baniuta kas sykį jo laukė, kartais pasisuko ir Rimas, tada būdavo drąsiau, ba jis vektuodavo, kad kas neateitų.

Jau juodu buvo susitarę pabėgt, ba Baniuta skundėsi nedorybe kryžiokų, kurie apsilanko kas dieną. Jurgis labai gailęjo merginos ir rūstinosi ant nedorių kryžiokų...

Šventas vilkino; jis gatavas buvo jį pamest ir pats su Baniuta ir Rimu bėgt į girias... o paskui? Pats, nežinojo, kas galėtų pasidaryt.

Ir tą vakarą, kada Jurgis sugrįžo, norėjo prispirt Šventą, kad tas paskirtų dieną ir duotų paskutinį žodį. šventas buvo ką tik sugrįžęs ir labai nuvargęs — tiktai uždėjęs pirštą ant savo lūpų tarė:

— Neužilgo...

Daugelio nenorėjo pasakyt.

Pora dienų vėl persitraukė. Vieną dieną po pietų, kada dvariuke nieko nebuvo kaip tik sena Dietriechienė ir sluginė, kieme pasirodė raitas Bernardas, kuris neturėdamas su savim vaikino, o visi buvo laukuose, negalėjo prisišaukt, kad jam kas arklį palaikytų.

Sena Dietriechienė išėjo kloniodamasi ir pasakė, kad kas gyvas randasi laukuose ir kad jaunas kryžiokas ir jo bernas išėjo pasivaikštinėt.

Bernardas susiraukė.

Nenorėjo nulipt nuo arklio, radės pačias bobas ir pasakė, idant pasakytų Jurgiui, kad rytojaus dieną grįžtų į drūtvietę.

Atsisuko ir išjojo.

Jurgis, kuris grįžo tuo pačiu keliu iš miesto, o kada pažino jajantį Bernardą, turėjo nabagėlis į krūmus pasislėpt. Širdis jo mušė iš baimės. Paskubino kuo greičiausiai namo į dvaruką. Kaip tik Dietriechienė paregėjo, viską papasakojo, tarydama:

— Ponaitėli! — buvo čia Bernardas; rytoj turite keliaut.

Rytoj! Taip! Rytoj! Tegul man taip Dievas ir šventa patronka Barbora padeda. Taip sakė, kad rytoj keliautumėm...

Jurgis stovėjo kaip nudiegtas, širdis piktumu persiėmė, ba net ant bobos užpyko; paskui tarė jai:

— Tai rytoj? Taip? O ar, ar, ar nepaženklino laiko?

— Ne, bet aiškiai pasakė, kad rytoj, o veidas buvo susiraukęs ir nuliūdęs. Tai rytoj kuo greičiau, tuo geriau.

— Norėtumėt mūsų nusikabint kuo greičiausiai gal, ar ne? — tarė Jurgis.

Senė truktelėjo pečiais.

— Ką čia, ak, dėl mūsų neįsipykote labai... ką čia! Maž ką namie sėdėjote.kas per dyvai? Esate jaunas, o drūtvietėje to nebus...

— Na! Juk taip, — suniurnėjo Jurgis.

— Na, tai rytoj — tarė sau Jurgis eidamas į savo kamaraitę... rūpestingai užlaužė rankas. Švento dar nebuvo, parsivilko vėlai. Tam bernai pasakė šydavodami, kad rytoj su juo atsisveikins. Žinia pasklido po visą dvaruką ir jau Šventas apie viską žinojo, kada į kryčiukę įėjo, kurioje sėdėjo nuliūdęs Jurgis.

Pakolei spėjo Jurgis jam pasakyt, tas mostelėjo su ranka, kad tylėtų, ba jis jau apie viską žino.

Jurgis pripuolė prie jo su rūpesčiu. Šventas stovėjo nuliūdęs, bet atšalęs.

— Sakyk! — šaukė Jurgis — ką pradėsime?

Tas kad taip užsispyręs, Šventas tylėjo.

— Na, ką? Keliausime į drūtvietę! — syniurnėjo Šventas.

Jurgis pašoko atbulas ir kumščius suspaudė.

— Apgavikas esi!

Lietuvninkas tylėjo.

— Sakyk gi?

— Kunigėli, jeigu esi taip baisiai užsirstinęs, ar girdėsi, jeigu tau ir ką išmintingo pasakysiu? Apsimalšink.

Užsisarmatijęs vaikinas storojosi166 būt spakainu.

— Na, taip. Kunigėli mano! — pradėjo Šventas — keliausime į drūtvietę... ba rytoj bėgt, tai būt tas pats, kad galvą po bile167 padėt... Bet nebijok, bėgsime... kada Šventas pasakys: dabar laikas.

Jurgiui labai nesinorėjo į drūtvietę grįžt, Šventas davė jam išsipykt, niurnėdamas sau po nosim, kad jam gal apie merginą labai eina. Norėdamas kiek suramint, kai kada šnabždėjo:

— Kunigėli, iš drūtvietės bėgsime, kada viskas bus gatava, norint trise ar keturiese...

Kalbėdamas tai „keturi” kitriai tėmijo į Jurgio akis.

Kad ir jam Jurgis nepasakė nieko apie merginą, vienok visko dasiprotėjo.

Ant rytojaus anksti Šventas arklius balnojo ir atsisveikino su visais tarnais dvaruko, kada paregėjo, kad Jurgio dvarukyje nebuvo. Niekur negalėjo nubėgt, kaip tik į miestą.

Visą naktį mislijo apie tai, kaip su ja pasimatyt, ir kad kas bus tas bus, su savim paims bėgdamas ir ją.

Visą naktį mislijo, kaip čia bus nubėgta į miestelį; kada pradėjo dienytis, pagriebė ploščių negalėdamas dalaikyti ir pro vartus išdūmė. Mieste vos dar pradėjo krutėt, o fabrikuose buvo tika, kada mieste radosi. Perslinko per rinką, kuriuo pabažni slinko į bažnyčią mišioms.

Mislijo, kad taip ankstyvu laiku nebus galima su ja pasimatyt ir kad bus vartai uždaryti.

Jo giliukui168 Gmunda pati atidarė išeidama į bažnyčią, o Jurgis slaptai įspruko į kiemą. Čia rado po teisybei kelias merginas prie šulinio semiančias vandenį, bet Baniutos nebuvo matyt. Pasislėpęs už alyvų laukė nekantriai, pakolei pribuvo su krūzu vandens.

Kitų merginų prie šulinio jau nebuvo ir Jurgis davė jai ženklą, idant prisiartintų pasikalbėt. Baniuta paregėjus jį tokiu metu, persigando ir greitai nubėgo prie jo.

Iš jo veido kžnas galėjo suprast rūpestį, kuris jį vargino.

— Baniutėle! — pašaukė — Aš turiu sugrįžt į drūtvietę... Šiandien, tuojaus! Negaliu pirma sugrįžt, idant pirmiausia tavęs neaplankęs.

Laikė