Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

laukan ir niekur nerasdavo, tai po ilgų ieškojimų užtikdavo įlipusią į medį tarp šakų arba krūmuose.

Negalėdami jos būdo pergalėt, turėjo paprast prie jos, o kad buvo darbininkė ir paaugt pradėjo, kas kartą gražesnė darėsi, per ką Gmunda pradėjo mylėt.

Iš kryžiokų, katras tik patėmijo, seilę rijo ir negalėjo atsigerėt jos grožybe, norint buvo prastai parėdinta ir būt aprėdus vokiškas drapanas, nes jokių dalykų negalėjo priverst.

Apsiėjimo, tiek žiemą, tiek vasarą, nereikalavo. Apie šlebę nebuvo šnekos, turėjo ant savęs tiktai marškinius ir skrandą. Gintaro karolius mėgo, nes tų neturėjo, tankiai sau darydavo iš bet kokių uogų ir ant kaklo dėvėdavo, o taipogi iš laukinių kvietukų pindavo vainikus ir ant galvos nešiodavo. Kada ją tarp kitų pagriebė, turėjo ant piršto misinginį146 žiedą, ir kada dabar buvo per mažas tai nešiojo užsivėrus ant šniūrelio ir laikydavo ant nuogo kaklo.

Vokiškos merginos visaip ją pravardžiavo ir juokėsi iš jos, o gal iš pavydumo, kad buvo gražiausia už visas. Norint nedidelė, bet skabri ir drūta, sunkiausią daiktą galėjo pakelt, o kad kumštį suspaudus duodavo katrai iš savo priešininkių, tai kaip su akmeniu.

Vaikščiojo į bažnyčią su kitais ir turėjo melstis, nes visi numanė, kad ir savo dievaičių neišsižadėjo. Stovėjo bažnyčioje kaip pagauta, o bėgdavo iš jos, kada galėdavo. Žodžiu kalbant, buvo tai laukinis sutvėrimas ir kad būtų radus tokį liuosą laiką, būt pabėgus į girias. Penki metai prabėgo, kaip ją pagriebė; iš kūdikio pasidarė patogi mergaitė, išmoko viską iš vokiečių, bet ir to neužmiršo, ką žinojo, ne, neišsižadėjo.

Išmintim peršoko visas savo tavorškas147.

Pirmais metais Gmunda ir jos mergos kvotė apie jos pereigą... nes mergaitė nuolatos atsakydavo, kad nieko neatsimena, kaip tik tai, kadją pagriebė, apiplėšė ir baisiai sumušė.

Nuo to laiko turėjo ant rankos ženklą, į kurį kasdien žiūrėjo kaip į brangų palikimą.

Baniuta iš pažiūros atrodė linksma, nes kas jos širdyje buvo, to niekam nesakė, nė nesiskundė, baisia liūdėjo, bet to niekas nesuprato. Vokiečių nekentė ir didelę rūstybę degė ant jų.

Kryžiokai skraidė apie ją kaip katinai ir kas dieną, pas Gmundą susirinkdavo, net ta pyko. Baniuta sau nieko iš jų nedarė, tiktai šalinosi nuo kožno... Žinoma, kaipo služauninkė, turėjo tankiai su kokiu reikalu kur išbėgt, norint nenorėjo.

Kas ketino stotis su ta lietuvninkaite, kuri į vokietę nesidavė perdirbt, to niekas nepermetė. Tuo metu visų akys buvo į ją nukreiptos, o ypač senas Zygfridas, norint senas, o kada jam kame paslužijo, tai seilę rijo ir savo akių negalėjo prisotint.

Radosi kryžiokų tarpe jaunas vaikinas, vardu Rimas. Kada koks kryžiokas jodavo pas Gmundą apsilankyt, imdavo kartais su savim Rimą, idant tas patvoryje padabotų kryžiokų arklius, kada kas svečiuojasi pas Gmundą.

Rimui vieną kartą nusibodo laikyt arklius šalia tvoros, po nosim sau uždainavo dainelę lietuvšką. Tuo tarpu už tvoros aukštos radosi Baniuta ir kai išgirdo, kaip katė, norint aukšta tvora užsikabino, kad pažiūrėtų.

Kada patėmijo jaunikaitį, prakalbėjo į jį. Rimas kaip padūkęs akis į ją išvertė, iš džiaugsmo vos neužmiršo apie arklius. Trumpais žodžiais apie viską pakalbėjo, ką tik atsiminė. Kada Baniuta išgirdo, kad ją šaukia, nušoko nuo tvoros ir krūmuose išnyko. Nuo to laiko Rima taikstėsi prie kožno kryžioko, kada tik katras jodavo pas Gmundą, o tvoroje rado skylę, kad su Baniuta galėtų kalbėt be jokios perškados148.

Abudu džiaugėsi, kad galėjo kalbėt savo prigimta kalba, o kuri buvo uždrausta. Rimas labai įsimylėjo mergaitę, o ji iš jo juokėsi. Ba didžiavosi ir nenorėjo per daug su tokiu nususėliu prasidėt, o tiktai dėl to su susipažino, kad buvo toks jau lietuvninkas kaip ir ji. Baniuta kalbėjo su juo apie Lietuvą, ba daugiaus paminė negu kaip jis, apie dievus ir lietuvninkų apsiėjimus ir įsakė jam, kad laikytų viską pometyje .

Rimas būtų iš meilės ją suvalgęs, nes parodė jam užrūstintą veidą ir tuo vargšas vaikinas susimalšino

— Ar tu žinai, Rimai! — tarė Baniuta — kad nevalioje būnantiems mylėtis negalima.

— Tai tave koks vokietis paims, ba ant tavęs dantis ne vienas galanda.

— Tegul galanda, aš nesiduosiu įkast. Aš sugrįšiu, sugrįšiu pas saviškius. O tada tėvelis ir motinėlė duos tokį jaunikį, kokio norėsiu, kuris turės didelį valstį ir daugybę žmonių.

Taip mergaitė mislijo.

Rimas jai buvo kaip tarnas nevalninkas. Mylėjo jį dėl to, kad su juo galėjo kalbėt saviškai. O kada abudu dainavo kokią dainelę, verkė...

Dvariuke Gmundos Baniutai kas kartą pradėjo būt blogiau. Pirma buvo liuosesnė, norint daugiau dirbo; kada paaugo – nedirbo tiek, nes ėmė prie pakajų, privertė dabinti. O vokiečiai, kurie tenai apsilankydavo, negalėjo savo akių prisotint.

Tarp Gmundos ir Baniutos buvo nuolatiniai ginčai. Kada liepdavo jai pasirėdyt, nenorėjo, už ką mušdavo per veidą ir kolojo kaip kokią pasileidėlę.

Negalėjo jos perdirbt. Vakarais, kada kryžiokų užė pilna gryčia, tyčia siuntė Gmunda Baniutą į katrą kamarą, kurioje laukė koks barzdotas kryžiokas... Nes visados dasiprotėdavo ir jokių dalykų negalima buvo priverst.

Kitos vokietės gal iš to džiaugėsi, nes vienok ant pikto kalbino. Ji tylėjo...

Rimas apie tą viską žinojo, ba jam Baniuta pasakė, kad tas vaikinas net dantimis griežė iš piktumo, kaip laukinis žvėris.

— Rakaliai! — kalbėjo supykęs — tenai drūtvietėje tai, kad rastų moteriškės pamestą žiurstą, tai bėgtų kaip šuo nuo vilko, o čia, vyreli... viskas dėl jų valios... O kartais per kares kaip gyvuliai daro, jauniausios mergaitės neapleidžia...

Vieną vakarą paprastu būdu įsėlino berniukas pas savo Kunigą, o neturėdamas jam apie ką papasakot, pradėjo apie Baniutą.

Pirma dar jis sakė ir Baniutai apie Kunigą, kuri klausinėjo nuolatos apie jį.

Jurgis užaugęs prie zokoninkų, apie moteris mažai ką girdėjo ir nežinia,ar jas matęs. Ba kliaštoriuje nevalia jokiai moteriškei pasisukt, per ką kryžiokai naktimis šnipinėjo po paprastas vietas.

Jurgis tiktai girdėjo apie moteriškes bažnyčioje, ką pamokslininkas baudė kareivius už moteris ir išmetinėjo jų piktybes.

Per ką Jurgis savo mislije moteriškę perstatė kaip baisiausią ir kitriausią autvėrimą ir kad tai yra velnio tarnaitė, kuri tyko ant žmogaus išganymo ir kad savo burtais apkeri kožną vyrą. Žodžiu kalbant, taip, kaip nematė. Matė rodos ant abrozų149 šventas ir mūčelninkes150, ypač: Barborą, Kataryną ir giminę vado Liuderio Šventą Elžbietą, labai jam patiko. Motinos Švenčiausios veido bijojo, ba atrodė rūstus ir nuliūdęs. Jo galvoje štamas151 moteriškas dalinosi į tris dalis: vienos galingos, kitos šventos, o trečios velnio tarnaitės. Jurgis moterų bijojo, bet ir norėjo kada pamatyti.

Rimas, kada jam apie moteris pasakė, tada kitaip jau mislijo. Kaip jis, Rimas sakė, kad moteriškė yra prilankiausia draugė vyrui, jam visame pagelbsti, kad visi namų darbai jos rankose ir pagaliau, kad vyras sutvertas mergai, o merga vayrui.

Jau labiau Jurgiui sėdėjo apsakytos per Rimą mergaitės Lietuvos, ne kaip tos Barbės ir Katrės maliavotos ant abrozų ir pradėjo pykt ant pamokslininkų, kad taip plūsta nereikalingai ant moterų.

Ne tiktai ta kalba Rimo jame gyvastį sujdino, bet ir pradėjo abejoti tikėjimu krikščionišku.

Ant kryžiokų degė rūstybė didelė už moteris ir už persekiojimą lietuviško svieto.

Nežinojo, kaip tai viską sutaikyt. Dievaičiai Lietuvos gyvena visur, su žmonėmis supratę ir galimai buvo paėmus nunešti iš vienos vietos į kitą, tie tai dievaičiai užėmė jį; bet ir tas vienas Dievas, kuris už svietą kentėjo, kraują praliejo ir liepė dovanot dėl kožno kaltės ir mylėt neprietelius kaip savo brolius, to jis Dievo labiaus bijojo.

Nenorėjo išsižadėt anų dievaičių nė to, kurio apieškoj randasi visas svietas.

Pradėjo atšalt vieroj krikščioniškoj, ba matė ir suprato, kad kryžiokai nėjo keliu paskirtu per Chrystusą Poną, ba ne tik nedovanojo savo artimam, bet žudė kožną lietuvninką, kokį tik nutvėrė.

Ta nedorybė kryžiokų labai piktino Jurgį. Maišėsi jam galvoje.

Pirma mėgo melstis, dabar jau tuo nesirūpina. Apie Lietuvą visi atminimai pradėjo atsigaivint jame ir pradėjo rastis noras sugrįžimo į Lietuvą pas saviškius.

Nes jam rodėsi negalima.

Nė Rimas, nė Jurgi nepažinojo tos žemės kelių nei kaip iš čia ištrukt. Šventas labai prisirišo prie Kunigo ir tankiai kada ateidavo pas jį, dūsaudavo sakydamas, kad ne spasabas152 iš čia išbėg t.

Rodavojo visaip, nes Šventas kas kartą atvadžiojo nuo jo.

Rimas, kada buvo dviese, mokino Urgį to visko, ką ir kaip Baniuta sako.

Tą pasaką apie Baniutą taip išpaikino vaikiną, kad negalėjo rimt.

Špitolninkas, kuris į jį tėmijo, pažino didelę atmainą ir kad geriaus atrodo negu pirma. Jurgis buvo po teisybei nespakainas ir nerimavo, bet smagumas jame gaivinosi ir akys linksmesnės atrodė.

Silvestras pradėjo tuo džiaugtis ir jautė, kad vaikas pasiprovys. O kada kartą paklausė Bernardas apie Jurgį, tas tarė:

— O, liga persimainė, bus gerai. Dabar reikia užsiimti kuo norint, kad vėl kvaraba neįlįstų. Tas iki to laiko gyvenimas jaunam vaikinui buvo priežastis ligos, tai žinau gerai; darykite rodą, ką su juo padaryt. Dėl sienė, tai čia geria būt — tuose mūruose jaunam čia per ankšta.

Nieko į tai Bernardas neatsakė, ba neapsimislijęs nenorėjo nieko pradėt; nes galima buso pažint, kad rodos Silvestro neatmetė.

Valdžios turėjo gana, idant su Jurgiu daryt jam pasidabojo.

Liuderis, Didis Vadas, užsirūstinęs nuo tos valarykštės rodos dėl Bernardo pradėjo užsiimti aštriais politiškais reikalais zokono.

Anksti nusiuntė Liuderis vieną kryžioką pas Bernardą, kad tas ateitų. Paklusnas atėjo tuojaus, nenorėdamas peržengt provos zokono.

Mislijo, kad galimai gaus nuo vado, kokį rūstų pamokymą, nes rado ji suvis lagadną, ko nė nesitikėjo.

Tą vakarą taip rūstus Liuderis pasveikino gražiai ir duris uždarė, kad jų šnekos negirdėtų.

— Broli Bernardai, — tarė — esi pilioru mūsų zokono, pažįsti visus reikalus jo, matai, kas čia jau darosi. Per kitus turėjau jus nekaltai iškoliot ir pabaust. Taigi dabar pasišaukiau pas save, kad persiprašyt153.

Čia, matai, reikia visame aštriai pasirodyt. Aš nebijau, kad mane kas nužudytų, kaip padarė su tuo, kas prieš mane buvo; gyvastis yra rankoje Dievo, o jeigu valia tokia bus, tai ir kraują praliesiu. Aš tiktai bijau, kad neužsivėtrintų pikti papratimai tarp vyriausybės ir tą turiu prižiūrėt.

Tu, geras broli, — dadavė ištraukdamas ranką į Bernardą, — pamačyk man visame, bet neparodyk to kitiems, kad esame su tavim susitaikę ir susišnekėję.

Kada taip kalbėjo Vadas Liuderis, veidas jo šiandien suvis atrodė kitoks, ba galima buvo pamatyt saldybę ant veido.

— Daugelį turime darbo, broli Bernardai — dadavė dūsaudamas — ba jeigu neužbėgsime nelaimei, tada bus su mumis taip kaip su Templarijais, kuriuos Dievo pirštas dalipstėjo.

Pirmiausia pabažnumo pas mus nėra, Dievo prieš save nematome ir per tai visos piktybės pradeda šaknytis.

Kareiviai iš mūsų per dideli, o zokoninkai niekai. Puikybė apėmė kožną ir kožnas pasipūtęs kaip smakas. Tarp šimto vytų gal randasi kokie keturi geri vyrai, o taip visi niekai suvis ir tikrai nori muštis su lietuvninkais, kad tiktai su pagriebta pagonka galėtų prisotinti savo norą, ba kas juos tada išvektuos. Čia juos reikia šert ir viešėt, o jie taip pasileidę!

Senoviškai, broli Bernardai, užsiimki ir žiūrėki, kad kaip norint zokoną paprovint, o jeigu kame prireiks pagalbos, ypač pinigais, ateiki paslapta.

Bernardas nudžiugęs padėkavojo u- tą atsidavimą Liuderio, kuris kada išgirdo ką tokį ateinantį, tuojaus kalbą savo permainė ir pradėjo nevos perpykęs marmėt.

Gavęs valią Bernardas, pradėjo savo procę154.

Negalima buvo veikt, kad suvaldyt padūkusius kryžiokus, kožnas perimtas dvasia kareiviška ir visokia kitrybe, kožnas buvo atšalęs vieroje, o tiktai užimtas politiškais dalykais. Kožnas troško, kad greičiau pralobtų arba kad gražią lietuvnikaitę pasigriebt ir atsidžiaugus nužudyt. Juokui laikė lenkus ir kitas karalystes. Tai kaip galėjo privektuot provą zokono ?

Baisybė dėjosi tarp tų rakalų kryžiokų.

Brolis Bernardas, kuris vieną kartą prispyrė Šventą, kad ką dažinotų, nes nieko negalėjo nuo jo naudot, galiausiai palaikė jį pusgalviu — ir jau daugiaus neklausė apie jį.

Jurgis jam rūpėjo, ba žinojo, kad zokonui bus nauda. Kaip pradėt? Pats nežinojo.

Užaugintas krikščioniškoj vieroj, kaip jau nudavė drūtai ir kad nueitų į Lietuvą, tai ten platins vierą tikrą, o kokią naudą turės zokonas iš to? Ot, — pamislijo Bernardas — kad jis nuėjęs subantavotų lietuvius ir vienus su kitais suerzintų, tada būt kryžiokams šokas — tokia nauda.

Mislijo ir tai, kad jeigu bus paleistas ant valnystės, nuklius pas saviškius, tenai jame atsigaivins senovė, tada vėl niekas ir dar rakalis galėtų tokio šiupinio privirt, kad neveiktumėm suvalgyt...

Svarstė kryžiokas ir kada gerai pamislijo, pasatanavijo, dar ilgiau Jurgį mokyt, o labiausiai apie meilę zokone.

Kada žinojo nuo Silvestro, kad jam geriaus, pastanavijo jį tą dieną aplankyt ir taip padarė.

Tikrai matė didelę permainą. Buvo šiek tiek raudonas, į klausimą drąsiau atsakė.

Bernardas padarė veidą linksmą. Sėdos ant suolelio ir pradėjo į jį kalbėt kaip tėvas locnas saldžiais žodeliais.

— Matau, mano vaikeli, kad tau geriau, Dievui dėkui už Jo loską. Ar tu žinai, mano vaike, kad aš daug apie tave misliju ir žinau, kad didelę naudą atneši zokonui, aš norėjau tave pastatyti didžiausiu ir galingiausiu