Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖
- Autor: Józef Ignacy Kraszewski
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Józef Ignacy Kraszewski
Tas tai Šventas, kuris degė rūstybe ant lietuvninkų už išplėštą turtą ir nuo to laiko buvo didžiausias neprietelis lietuvninkų, prasiminė Svalgūnu ir dabar vėl iš pagundos kryžiokų ir savo locno noro įsmuko į drūtvietę Pilėnų.
Nes per daug metų Šventas nei vieno karto nedrįso lįst į namu, į trobas, tarp gyventojų, ba but jam atsiminęs senovės būdas, ir nuo daug metų nebuvo girdėjęs lietuviškų dainų.
Dabar į jo ausį ir dušią atsimušė. Ta kieta širdis, kuri degė rūstybe, sujudo jame, net pats persigando. Suvis kitoks žmogus pastojo ir pats savęs nepažino.
Dainos staiga priminė jam jaunas dienas, motiną ir jo mylimą, ką nuo jo išplėšė, nes tuo nesirūstino, ašaros iš akių pradėjo byrėt.
Neišpasakytas liūdnumas apėmė jį... Rodos jam kas į ausį šaukė: — Ar tu nesi tos Lietuvos kūdikis? Kieno kraujas tose gyslose verda? Kuo tu kalti tavo broliai? O, anie, ką tau piktybę padarė, jau seniai po žeme! Ir dabar nori užvest neprietelius ant savo brolių ir tu tarnauji tiems, kurie taviškius kankina?
Svalgūnas verkė.
Ar girdėjo žodžius dainų? Ar suprato? Pats nežinojo; tos giesmės jį apkerėjo, ba tai buvo tos pačios, ką kitados girdėjo laukuose, paupiuose ir giriose, kada su mergomis grybavo. Akyse stovėjo jo motina ir jam nudavė, kad girdėjo tuos žodžius: — Tai tu tas pats, kurį savo locna krūtim penėjau? Kuo aš tau prasikaltau? Vaike!
Svalgūnas sudrebėjo ir akis šluostė, buvo su juo taip, kad rodos įlindo į jį svetimas žmogus ir jame gaspadoriauja. Norėjo nepasiduot, troškino jo krūtinė, galva apkvaito. Vėl rodos savyje išgirdo balsą: — Aš čia gaspadorius, ne tu. — Svalgūnas stojo ir pasikrutino, ba jam nudavė, kad jį nakties slogutis troškina. Akyse pradėjo marga darytis... Gryčioje pasidarė trošku... O kad ir dainos nutilo, jų alasas iš jo ausų neišėjo.
Ne gana, kad tos dainos, ką dainavo, dabar jam sėdėjo ausyse, bet ir tos, kurių nedainavo, o kurias mažas būdamas girdėjo, visos dabar jam prisiminė.
Svalgūnas pats persigando, ba nežinojo, kas su juo darosi.
Ašaros nudžiūvo, meiliai pabėgtų iš čia ir nenorėtų klausyt. Kad būt galėjęs gaut tą valandą sparnus, būt lėkęs į Vokietiją, o čia rodos jį kas prikalė, kojos prie žemės priaugo...
Tas dvarokas, kuris jį atvedė, ir kiti žmonės žiūrėjo į jį kaip į dyvą, ba viniojosi kaip ligos paimtas. O viską padarė lietuviškos dainos.
Ant galo apsitylino ir užsnūdo. Kaip ilgai to jis nežino, nes tuo laiku matė visą savo senovės pereigą: motiną, seseris, girias, vandenis ir savo mieliausią! Visi šitie senovės žmonės į jį rankas ištraukę meldė, kad nebūtų neprieteliu savo brolių!
Būt tam snauduly buvęs kažin kaip ilgai, kad nebūt tas dvarokas kumštelėjęs į pašonę.
Akis atidarė, Svalgūnas paregėjo priešais save stovinčią Redą, kuri į jį godžiai žiūrėjo.
Kada ją patėmijo, norėjo savyje pabudint vėl rūstybę, bet negalėjo.
Akys tos moteriškės buvo baisios. Kada Svalgūno akys pasitiko su Redos akimis, sudrebėjo… O jeigu ji būt atminus, kas jis per vienas ?
Reda akimis permieravo nuo kojų iki galvos ir ką mislijo, nežino.
— Iš kur tu? Kas čia tave atvedė? — paklausė Kunigienė.
Svalgūnas truputį atsikvotėjo. Parėjo jant ant mislies, kad vis geriau žmonių akis apvilkt su šposais126 ir juoku.
Padarė linksmą veidą ir perkreipė lūpas. Susikūprino ir žemai pradėjo kloniotis.
— Motin ir ponia! — tarė — aš esmu iš tavo žmonių, kuriuos dievaičiai iš mažens į svietą ižgujo. Apdovanojo mane dievaičiai norint tuo, kad moku burt ir visokių dainelių, o pasakų daugybę... Valkiojuosi taip po svietą... neturėdamas savo kampo, kur apsibūnu – ten mano namai, o kitą dieną turiu ieškotis kitos pastogės.
Kunigienė žiūrėjo ir klausė. Tas jo prikimęs balsas nelabai jos širdyje atliepė ir veidas pradėjo liūdėt. Ba jame tėmijo neteisingą.
— Tai tu po svietą besitrankydamas turėjai pilną tą krepšį prisirinkt. Ne vieną jame turi pasaką... Atsigerk iš kaušelio ir daryk, ką moki.
— Tai! Motin o ponia, — tarė, kloniodamasis, Svalgūnas — kurgi aš galėčiau daugiau pasakų! Jūsų dvare visos pasakos ir dainos talpinasi... Aš net sarmatijuosi127 su savo.
— O burt ar moki? — paklausė Reda.
Svalgūnas sudrebėjo ir užsimislijo. Rodosi, kad apie svarbų dalyką mislijosi.
— Burt? Ponia ir motin! Burt? — tarė patika i su baime — argi tai žmogus kada gali burt? Ne Pultė, ne Vėjona, ne Raugė nebūrė, tiktai dievaičiai per jas. Taip ir ragas balso neišduos, pakolei į jį niekas nepučia. Kartais įžengia dievaitis į vargutį ir per jo lūpas kalba, bet kas gali tą loską apturėt, o ne kožnas moka išprašyt!
— Turi mokėt išprašit, — tarė Reda — ak tai tavo darbas.... O kaip tu buri?
— Motin! — tarė nedrąsiai Svalgūnas, — visaip kiti buria: iš vėjo, iš vandens, iš alaus ir medaus. Aš prastas burtininkas, kartais viedre128 vandens matau ateinančius ir praeitus dalykus.
Kunigienė mostelėjo, dvi merginos, kurios iš tolo klausė, stojo ir išbėgo pro duris. Kada durys suvarstė, senas Valgutis iškišo galvą iš po skurų ir davėsi girdėti šniokšimas.
Reda atsikreipė į tėvą, nuėjo arčiau lovos ir senį apglamžius kaip mažą kūdikį liepė gulėt.
Tuo laiku merginos atnešė čisto vandens viedrą ir pastatė prie Svalgūno.
Jis drebėjo ir nespakainai, tai į vandenį, tai aplinkui dairėsi.
Kunigienė prisiartino.
Svalgūnas ilgaitylėjo...
— Ponia ir motin... ką norite matyt? — paklausė tiku balsu.
Reda užsimislijo smutnai.
— Jeigu dvasią gali iššaukt — tarė patika — pašauk mano kūdikį.. nužudė jį vokiečiai kryžiokai... Nukeliavo nabagas pas tėvus be šermenų, be laužo, be giesmių, be drabužių ir ginklo. Kaip jis nabagas piktų dvasių atsigynė? Ar prie ubagų kartais nepateko? Galimai blūdžioja po stiklinius kalnus ir negali užsikabint?.
Svalgūnas nuleido galvą ir žiūrėjo į vandenį, bet o, dyvai! Pasirodė jam vandeny veidas, kurį ne per seniai matė... baltas, smutnas.
Akys į jį žiūrėjo iš to vandenio, bet to negalėjo kęst.
Reda laukė — dvi ašaros jos veidu nusirito.
— Ponia ir motin! — atsiliepė Svalgūnas nenorėdamas. — Ant kalno, ant stiklinio, nėra tavo kūdikio, nė pakalnėje, kur blūdžioja kitos dvasios. Sūnus tavo gyvas ir ant svieto vaikščioja...
Reda išdavė riksmą, o už jos kitas lovoje, kur gulėjo Valgutis, kuris buvo pakilęs ir vėl gulė.
— Žmogau! Nesuvedžiok manęs! Aš ji apverkiau! — pašaukė Reda....
— Gyvas, — kalbėjo Svalgūnas pamažu — gyvas.... Matau jį...
— Kur yra?
— Rankose tų, kurie jį pagriebė.
Reda suriko su piktumu:
— Ir užaugino jį ir pervertė ant savo pusės!... Ir savo kraują jam perpylė! Neprieteliai! Neprieteliai! Margeris mano.... sūnus mano.... Nužudė jį — suriko kraipydama galvą — užmušė!
— Ne, jis gyvas! gyvas! — tarė Svalgūnas.
Tai pasakęs akis savo užėmė, pradėjo drebėt ir ant žemės puolė, rodydamas idantviedrą kad šalin atimtų.
— Ant duoto ženklo prišoko merginos, pagriebė viedrą, o kad burto vandenio nevalia buvo niekam naudot, nunešė, kad išpiltų į tam tikrą vietą.
Po valandėlės Svalgūnas pakilo nuo žemės; buvo jam lengviau, kai vandens nė akyse nebuvo, bet Reda stovėjo, laukdama ko, žiūrėdama į jį.
— Motin ir ponia! — pradėjo rodos perprašančiu balsu. — Ką mačiau vandenyje, tą patį ir girdėjau iš žmonių po svietą vaikštinėdamas... Kad jūsų sūnus gyvas. Parubėžyje apie tai seniai pasakoja... ir visi tiki, kad gyvas.
— Tai kam jie jį laiko, tie prakeikti velniukai? — tarė Reda.
Svalgūnas pradėjo truputį atsikvotėt ir po nosim marmėt:
— Tie kryžiokai ir piktus žmones perkitrys; turi savo dievą galingą, kuris visą pasaulį valdo. Jie yra godūs ir nori būti ponais viso svieto... Jie žino ir supranta, kad už sūnų Kunigienės gali daug laimėt.
— Tai jiems reikėjo seniai to reikalaut, ne taip ilgai vilkint. — tarė Reda. — Ne! Nori jie kiba savo piktybe prisotint, kad ilgiaus motiną kankintų...
Svalgūnas nutilo ir užsimislijo. Reda į jį žiūrėjo ilgai ir norėjo atsitraukt, bet iš veido burtininko ką tai suprato, kas ją sulaikė. Iš veido suprato, kad tas su savim galėjosi ir norėjo dar pasakyt, bet neišdrįso.
— Ponia ir motin! — atsiliepė su pakara — ar siuntėte jūs ką nors į tą vilkų skylę, kad paregėtų ir paklausytų, ar tavo sūnus joje randasi ar ne?
— Ką aš turėčiau siųst — atsakė Reda nuliūdus — netikėjau, kad būtų gyvas. O kad ir būtų gyvas, tai kas iš jo? Jaunas vilkutis su šunimis augintas išmoksta lot kaip šunys.
Svalgūnas suniurnėjo.
Aš tankiai į tą žemę, ką kryžiokai valdo, įlendu. Matau tenais daugelį mūsų vyžuočių pas juos nevalioje. Aš jiems esu labai brangus, ba jiems atnešu smiltis ant vyžų iš mūsų žemės. Eisiu, kad liepsi, ieškot tavo kūdikio .
Akimis pervėrė Reda Svalgūną.
— Ar tu?
— Eisiu — paantrino Svalgūnas. — O š ko jį galėsiu pažint?
Motinai ašaros akyse pasirodė ir pradėjo rankas laužyt rūpestingai.
— Iš ko jį pažinsi? Ji?... Buvo gražus kaip saulė. Plaukučiai auksiniai... ženklo jokio neturėjo, kaip tiktai dievaitė jam davė juodą ženklelį kaip žirnį, o žinunkos nutarė, kad tai bus gilukningas, o čia kitaip pasidarė, bo kančia, nelaimė.
Ir akis sau uždengė, o ilgiaus nenorėdama kalbėt su Svalgūnu prisiartino prie lovos savo tėvo.
Tame mergos, rodos suprasdamos jo širdies sopulį, norint joms nebuvo liepta, susimerkė ir uždainavo:
Sokliai ant kudmento sudegė ir pradėjo darytis tamsu, mergos dainą pabaigė.
Dvarokas davė ženklą Svalgūnui, kad jau laikas eiti iš čia. Kunigienė užsiėmus rankomis veidą prie lovos tėvo verkė.
Mergos pakilo pamažu, paėmė su savim verpstes, išėjo. Šventas su dvaroku tą patį padarė. Tika buvo lauke, šviesa mėnulio skyrė nakties tamsybę. Žmonės daržinėse jau miegojo, tiktai sargai slankiojo su kuciais rankose, taip kaip šešėliai numirusių.
Svalgūnui ir išėjusiam nuolatos tos dainos ošė galvoje, buvo kaip apsvaigęs...
Kada apsidairė aplinkui, viskas kitaip išsidavė, o kada pamislijo, kad turi grįžt pas vokiečius su savo piktu danešimu, sudrebėjo.
Rūstybė, kuri taip ilgai buvo jo širdį, prapuolė. Senovės giesmės sesers ir jaunystė stovėjo jo mislyje. Viskas jam išsidavė, kad tai buvo vakar.
Dėl ko rūstintis? Pagriebė jam merginą, bet kieno buvo kaltė? Ar jos, ar užpuolikų? Jis to dabar nežinojo. Argi tai su juo vienu taip atsiėjo. Jo mergina ir tie žmonės seniai jau po žeme. Lietuva, kaipo motina, dar buvo gyva. Viską jam dabar atgaivinio. Už ką jis dabar nori pamačyt tiems budeliams?!
T aip Svalgūnas eidamas į pridaržę, kurioj ketino nakvot, ilgai negalėjo užmigt. Galų gale užmigo, o kai pabudo, jau merginos triūsė apie savo luobą.
Vyrai vėl ugniavietes pradėjo atgaivint, o mergo kaitė didelius molinius puodus. Potam u-giedojo giesmę tekančios saulės šlovei.
Pabudęs mislijo apie savo piktybę. Nežinojo, ką daryt. Atėjo Redos šnipinėt, o turėjo jos klausyt. Nenorėjo išsiduot, o dalaikyt negalėjo. Nulipo nuo šiaudų ir nuėjo į gryčią, kurioje vakar buvo su kitais. Čia jau dalino pieną ir alų ateiviams, o šnektą ir juokus buvo girdėti visur.
Svalgūnas užėmė kamputyje vietą ir laukė dvaroko, kuri jį atvedė. Tas negreitai atėjo.
— Man čia gerai, — tarė Svalgūnas — nes aš čia maž kam tikau. Papratau valkiotis, o čia man pradėjo jau nubost. Išleisi mane, brolau; nes pakolei eisiu, norėčiau Redai padėkavoti už duoną... ir da su ja pakalbėt porą žodžių.
Dvarokas nesipriešino. Kunigienė Reda tuo tarpu buvo kieme ir iš tolo patėmijo Svalgūnas, kad žmones tuos, kurie radosi ant drūtvietės sargos, pati Reda apžiūrinėjo
Ant galvos turėjo šlyką, o prie šono kardą ir taip juos mokino, kaip geriausius kareivius. Nuo vienos prie kitos kupos ėjo ir apie viską klausė, vienus baudė, kitiems prisakinėjo.
Dieną Reda Svalgūnui geriaus patiko, ba išvis atrodė patogi moteriškė.
Svalgūnas stovėjo pašalyje, laikydamas kepurę po pažastim ir kada savo prisakymus davinėjo, širpuliai jį visą paėmė. Kad jam būtų liepus Reda eiti pasikart, būt klausęs, taip tie žodžiai jos, kad ir rūstūs lipo prie jo dušios. Būtų ant visko pristojęs.
Reda prisiartino prie jo, o jis žemai pasikloniojo jai.
— Eisiu jau, Motin ir ponia brangi — tarė — eisiu jau; aš paukštis keleivis... sėdėt vietoje nubosta. Eisiu į parubėžį, ties Nemunu, o paskui pats žinau...
Uwagi (0)