Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

kad kaip žmogus storojes79, kitaip stojęs. Ir mažiausias akmenėlis dydžiausią apverčia, jeigu nepasivektuoji, tai praslysta ant jo, taip ir aš — vaikiščią užauginau, augo mano džiaugsmui, o dabar...

— Jeigu serga, tai pasveiks! — tarė Kumtoras.

— Špitolninkas daug nežada, vaikinas džiūsta — tarė Bernardas. — Vaikštinėju, šnipinėju, nieko nežinau, o jaučiu, kad ant tos jaunos dūšės kas puolė; ba tai ne liga kūno. Persimainė, net aš bijau...

Bernardas nepabaigė.

Didis Kumtoras, norėdamas atitolint, ranką padėjo jam ant peties ir tarė linksmai:

— O aš dėl jūsų suvis nebijau, ne apie tai... ką mislijot užsiimt. Būkite sveiki.

Išėjo.

Stuboje buvo kone suvis tamsu, net durys Kumtorui išėjus tuojaus atsidarė ir vaikinas įnešė lempukę apsiaubęs delnais, kad neužgesintų.

— Kur Šventas? — paklausė patika Bernardas. Ar šaukei jį?

Tarnas tiktai su galva linktelėjo ir atsitolino. Križiokas, tiktai dideliais žingsniais vaikštinėjo po stubelę, matomai kažko laukė.

Kiek kartų išgirdo ką einantį per koridorių, stojo ir klausė.

Tame durys atsidaro; mažas, storas, nerangus sutvėrimas, kuris daugiau atrodė kaip meška, ne kaip žmogus, šniokštė ir stenėjo kaip kalvio dumplės, stovėjo tika ir laukė.

Kada lempukės knatas pražibėjo šviesiau, galima buvo patemyt apskritą didelį veidą, nuo saulės apdegusį, su reta barzda, ir suvis bjauriai išrodė. Kožnas galėjo pažint, kad tas žmogus paėjo iš kaimo, pasenęs nuo sunkaus darbo.

Platūs pečiai, rankos storos, kojos trumpos kaip stulpeliai, išrodė kaip avilys. Kam galėjo Bernardas reikalaut to berno nuo arklo?

Prisiartino prie jo greitai ir dirstelėjo į akis.

Šventas taipogi žiūrėjo į akis, nes akys jo žibėjo, jeigu ne išmintim, tai kitrybe80 čigoniška.

Tame sutvėrime talpinosi slaptybė.

Iš akių galima buvo pažint, ba tuojaus nuleido.

Su nuduota linksmybe, šventas griebė už kampo ploščiaus Bernardą ir su pakara pabučiavo.

Jis laukė prisakymo.

— Na, trauksime į kelionę! — atsiliepė Bernardas patika dedamas pirštą ant lūpų.

— Gerai, tėveli, į kelionę tai kelionę! — tarė ne labai gera vokiška kalba Šventas, kuris nuolatos šypsojosi, rodydamas aštrius dantis. — Į kelionę tai į kelionę! — paantrino. — Aš tuo nesergu kaip kiti. Pasiruošęs esu visada, lazdą į ranką ir — keliauju... Na? — o kur? — paklausė vartydamas akimis.

Bernardas tylėjo.

— O kad į Lietuvą? — šnabždelėjo. — Ar aš tenai ne buvau?

— Na! Na! Tai ką? — nusijuokė Šventas; — kaip reikia, tai ir į Lietuvą. Ar aš tenai nebuvau?

— Reikia tenai keliaut, ir čielai sugrįžt! — tarė kareivis — tai štuka. Nueisi, išneši žmonėm išmintį ir dėl manęs parnešt.

Šventas nieko neatsakė, tiktai su kumščiu sau į krūtinę susidavė.

— Nes žiūrėk! žiūrėk, — kalbėjo Bernardas, — tu gyvuli lietuviškas, idant tau nepasidabotų tų laukinių būdas, kad manęs ir zokono neprigautum! Aš tave gaučiau į savo rankas, tada, kaip šunį pakarčiau.

Sudrebėjo bernas ir net adbulas pašoko pamatęs du kumščius prie panosės.

— Kiba jūs manęs nepažinot gerai! — pašaukė tik užpykęs. — Argi aš jau su jūsų reikalais tenai jau buvau kelis kartus, — šnipinėdamas? Kas man tie pagonys galvoje? Ar jūs mano būdo nežinote? — Ak, aš pats į jūsų rankas pasidaviau, ir pakolei gyvas busiu, tai tuos reikalus persekiosiu. Ogi mane motina išgelbėjo, kada tie šungalviai buvo pakore. Paėmė mano merginą, sudegino gryčiutę, ar tai teisingai padarė? Nei jie mano broliai, nei mano kraujas, nes neprieteliai. Dėl to atėjau jums tarnaut.

Kad tik neužspringtų iš gailesčio bepasakodamas.

— Į katrą šalį keliausiu, tėveli? Kad tik paskui jiems gerai kailį išdirbčiau, o eisiu! eisiu! Bernardas prisikišęs kalbėjo:

— Pilėnus žinai ? — paklausė.

Mužikas linktelėjo gal va, kad taip. — Tenai yra.

— Sena Reda, Kunigienė — pertraukė Šventas — ta, kurios sūnų iš čia pagriebė ir nužudė. Oj, tai boba, tegul ja perkūnas, ji už tris baisius vyrus atstoja. Tenai įeiti, tai kaip į širšių lizdą įpulti, arba nuogam į skruzdyną atsigult.

Bernardas dirstelėjo į jį.

— Tai tau nebaisu? — paklausė.

Šventas nusijuokė, krutindamas pečiais.

— Aš nė širšių nebijau, nė baisaus skruzdyno — tarė — o nu ko protas?

Ir su ranka mostelėjo prieš save.

— Į Pilėnus ne tik turėsi nukeliaut, — kalbėjo kareivis, — nes galimai tenai ir kokį laiką pabūsi. Reda gal sūnaus rauda; gal mislija, kaip tu, kad negyvas; o kas gi būt, kad būtų gyvas?

Šventas pradėjo juoktis.

— Už gyvą tai, vyruti, duotų nemažai lobio! — tarė linguodamas galva ir pradėjo patika kalbėt: — Ar gyvas, ar ne, reikia jai kokį vaikiną pasukt ir pasakyt, kad tai jos sūnus, bene jį pažins po tiek metų.

Nes gali būt, kad niekas jo neužmušė; — atsiliepė tikrai kareivis. — Na, klausyk, Šventas, kaip tu nuėjęs pradėsi?

— Pilėnuose? — tarė, mislydamas bernas — aš nežinau, o pabaigoj žiūrėsiu, kaip išpuls.

— Sakyki, kad esi nuo rubežeus; o kuo? — paklausė Bernardas.

— Kuo? Ogi... ubagu, žiniūnu? valkata? — tarė — Šventas.

— Pasakyk tu, kada tenai būsi, kad tarp žmonių yra paskelba, kad kryžiokų drūtvietėje randasi pagriebtas kūdikis lietuvis, ir tenais likos užaugintas.

Šventas su delnais suplojo.

— Aš dėl jų pamėluosiu kaip priguli — tarė su juoku.

Bernardas užsimislijo. Tolesnį planą reikėjo apmislyt. Nenorėjo savo puslaukiniui paslui visko išsiveryti81. kuris tuo laiku savo drąsiomis akimis norėjo atminti mislį ir šypsojosi kytriai82.

Bernardas vaikštinėjo po stubelę.

— Gana bus to. — tarė — eiki ir daryki, ką liepiau, o žiūrėk gerai klausyk, ką pasakys ta boba, ba ji yra motina.

— Tai boba! — tarė Šventas — nes aš apie ją girdėjau. Ją piktybė seniai į vyrą perdirbo. Tik tai vienok gailauja sūnaus.

— Už tai gerai — pertraukė Bernardas — o kada dažinos, kad gyvas?

Šventas net pradėjo kvatot, net nežinia iš ko.

Bernardas dar kartą viską paantrino83, ką tik reikėjo. Mužikas su galva linguodamas tvirtino kožną žodį, o iš akių galima buvo suprast, kad viską gerai supranta.

Pabaigoj da kampą ploščiaus pabučiavo.

Palenkė galvą žemai, atsisuko ir iš stubelės išsirito.

Bernardas pasiliko pats. Nieko sau iš nieko nedarė; nė nesirūpino žodžiais Didžiojo Vado, nė tuo, ką dabar su Šventu kalbėjo; buvo propratęs prie visko. Vaikštinėjo ir gal mislijo apie ką kita.

Pabaladojo vėl kas į duris. Bernardas nusidivijo iš taip vėlyvo svečio; nes pats atidarė duris. Pamažu, ant pirštų ateivis su lazda, net pakumpęs. Turėjo ant savęs zokonišką rūbą, be ploščiaus, be kryžiaus, be jokio ženklo: nes pažiūrėjus galima buvo pažint, kad vertas pašenavonės.

Kaip sniegas balti plaukai, kuriuos buvo matyt iš po kepurės, ba įėjęs nenuėmė nuo galvos: trumpai pakirpta barzda ir ūsai, kuriais tai buvo apaugęs. Ant veido buvo keli brūkšniai nuo kardo, ar kitokio ginklo. Senis viena koja vilko paskui, nevaldė, ant rankų pirštai buvo susisukę.

Buvo tai lozorius, nes puikaus veido. Turėjo būt galingas vyras, kada jaunas buvo.

Buvo tai senis, seniausias iš visų kareivių kryžiokiškų, ant tos žemės vajavojančių84. Vadinosi Kurtas, grafas, kuris paėjo nuo Reno. Kaip kožnas, taip ir jis pristojo prie kryžiokų, kad vajavot už Šventą žemę, ir taip liko su jais. Kelis kartus buvo ronytas85 ir visada gilukningai grįždavo į mūrus drūtvietės. Broliai zokono norėjo ne vieną kartą aprinkt jį Kumtoriu arba Paskarbiu, būt ir vadu likęs, kad būt norėjęs, nes kaip Bernardas, atmetė viską, taip lygimai ir jis, zokoną mylėjo ir vėlijo ko nors geriausio jam.

Bernardas buvo apie zokoną ruošus, Kurtas jau tiktai skundėsi ir burzgėjo nuolatos; o viską, ką tik naujo stanavijo, tai jis šidijo86 iš to. Senoviški jo nuopelnai vertė brolius, kad jam visame nusilenktų norint dėl be reikalo marmėjo.

Senis grafas retai kada išeidavo iš savo stubos, o rudenį ir pavasarį, kada jam kaulus nuo senovės ronų pradėdavo gelt, sėdėjo apsivyniojęs su skranda prie kamino. Atėjiimas jo pas Bernardą nebuvo be reikalo.

Kurtas dažinojo, apie tai, kad Bernardą apkolojo Didis Vadas, per tai atėjo jį nuramint.

— O ką! — pradėjo vos slenkstį peržengęs — o ką! Didis Vadas, Liuderis jau dantis rodo! Nekenčia, idant kas drįstų ką daryt, ve be jo rodos! Visame jis nori būt pirmutinis. Mat, jau prie tavęs jis prisikabino!

Bernardas pečiais truktelėjo nieko iš to nedarydamas.

— Gaila man tavęs! — traukė toliaus švilpučiuodamas, ba jau dantų neturėjo, — gaila man tavęs, — mat, tai dar ne galas! Senas mūsų zokonas ir provas pradeda perdirbt, galų gale iš zokoninkų pasidarys smakai87.

Bernardas mato, kad seniui kojas skauda. Pristūmė vienatinę kėdutę. Sėdo senis, stenėdamas.

Bernardas žinojo, kad išgirs nuobodžią pasaką, nieko nesakė, o tas nuolatos šnekėjo ir spjaudė. Potam tarė: — Aš pamenu, kaip tai buvo seniau, kada visi traukė į Palestiną, kad už vierą vajavotų, šiandien tas žuvo! Dievo nebijo, zokonas atšalo, kareiviai kaip razbaininkai88, pasileidę. Pilni puikybės! Kaskart blogiau.

O aš da taip piktai nemisliju, — pradėjo Bernardas.

— Ba, tu esi pats geras — pertraukė Kurtas. — Aš kaip misliju, Jums suvis ne gerai! Mano akys to neregės, nes zokonas dings, kaip mulas apkrautas auksu ant puščios89, ir juodvarniai akis iškabins, žarnas išplėš.

Bernardas norėjo užtart zokoną, bet senis nedavė jam kalbėt.

— Tu mažai ką iš senovės atmeni, — tarė. — Buvo tai kitokie laikai . Gyveno tarp mūs dvasia kitokia, buvome kareiviais Kryžiaus Chrystuso90 ir tikrais zokoninkais; šiandien iš mūsų niekadėjai! Pirma, kada įjome į vainas, atprovinėjom pasninką, diedodavom giesmė Motinos Dievo, nereikalavom nė puikių Iovų, nė auksinių lencūgų91 ant kaklo, nė vyno kelionei, nė tarnų, kad neštų paskui daiktus ir ginklus. Visi broliai buvome lygūs. O šiandien kas!...

— Mes ir šiandien jaučiamės lygūs — tarė Bernardas.

O žiūrėki! — pertraukė Kurtas. — Iš kur čia pilki ploščiai! Jau atsirado šlėktos ir prastus suvis niekina. Tie pilkaploščiai geriaus mušasi kaip baltaploščiai.

Žiūrėk gi! — paantrino užpykęs senis. Didis Vadas jau turi tarną, jau katras su baltu ploščium ir turi neužilgo bus vieno ne gana. Senovėje per didelę šventę visi gaudavo po čierką vyno pasidrūtinimui, Dabar vyreli jau plečkom po stubą nešioja. Senovėjėje, nė vieno locno92 drabužio neturėjo ant skuros, dabar jau ir be auksinio lencūgo niekas kojos per duris neiškis, o pas kožną pinigų pilni maišai. Uždrausta buvo in moteriškei prakalbėt; o šiandien vyriausybė pradeda užsimanyt mergaičių, o ir dėl savęs kožnas mieste laiko.

— Tėve! — pertraukė Bernardas su iškalba.

— Broli mano! Aš sakau teisybę: taip yra, Dievažin! Ir sakau, ba mano širdis trūksta, ba kaip Šventą Zokoną Kryžiaus Chrystuso mylėjau, o kokonu Belialaus bjauriuosi.

Atsiduso.

— Kas per galas! — pašaukė po valandos mislijimo, į žemę žiūrėdamas; — tas mūs laukė kaip Templiorijaus! Galima blogiau! Karaliai ant mūsų turtų tiko, Popiežius tokių vaikų išsižadės.

— Nes mes, dėkui Dievui, balvonais garbingais ir pasalūnais nesame, kaip jie, ne, nesame; — tarė Bernardas.

— Žodžiu — ne, darbu — jau! — pašaukė senis; — kas nedorai gyvena, tas Dievo išsižada.

Nuvarges, pasiilsėjo Kurtas ir ranka ant krūtinės uždėjęs kosėjo.

— Teisybę turite — tarė Bernardas, — nes aš tai sau į galvą labai neimu Liuderio. Tegul daro, ką nori; aš savo kaip dariau, taip darysiu.

— O aš savo provisiu — tarė senis. — Ir mano drąsūs žodžiai ant ko tiks, ba ranka mano per silpna.

Atsiduso ir lagadniau paklausė:

— Kas! Piktumas už tą vaikiną, kurį kaip privalu , krikščioniškai užauginai! O tas ir to nenori suprast.

Nusijuokė piktai.

— Ba nuo tų patyčių! — tarė Bernardas.

— Pasveiks! — atsakė, senis. — Tam amžiuje liga nebaisi. Auga. Kraujas verda: reikia, kad tankiai ant arklio jodinėtų.

— Sakė brolis Špitolninkas, kad jau ant arklio negalės užlipt; — tarė smutnai Bernardas.

— Duot jį katram Kumtorui, kad turėtų truputį valnystos93 — tarė senis.

— Aš jau apie tai mislijau.

Nepabaigė. Senis nelaikė to didele liga. Pats perbuvęs visokias nelaimes. Netikėjo, kad byle maža liga ypač jauną galėtų nugalėt.

Jam daugiau rūpėjo zokonas. Bernardas nieko sau iš jo kalbos nedarė, žinoma, davė seniui išsišnekėt; o kada Kurtas judinosi eiti, ba pradėjo būt jam šalta, ėmė Bernardas už jo rankos ir nuvedė tiesiog į jo stubą.

Jau visi miegojo, laikas buvo vėlus; šeimyna tiktai slankiojo. Bernardas vietoj atsigult, išėjo laukan ir nuslinko tiesiog į špitolę.

Toj špitolėje buvo taipogi gyvenimas vyriausio špitolninko su jo pamačnikais; o Bernardas žinojo, kad ne tik apie tą laiką, nes kone per visą naktį skabrus94 senukas, Silvestras, negulė pailsėti.

Niekas nežinojo, kada jis miegojo ir kokiu laiku. Tankiausiai sėdėdamas ant kėdės kiek prasnūsdavo, taip nuolatos su lempuke slankiojo per ligonius klausdamas apie jų sveikatą.

Labai buvo tikęs prie ligonių, už ką visi jį pavožojo95.

Bernardas, kad ir buvo dynste vyresnis už Silvestrą, vienok jį šenavojo.

Ant giluko rado špitolninką jo stubo, kuris kvepėjo nuo visokių giduolų, o pilna buvo visokių skudurų, kružų, kruželių ir plečkučių.

Silvestras ant kėdės snaudė; nes žingsniai Bernardo pabudino jį — stojo tuojaus ant kojų.

Patrynė su ranka akis ir tuojaus išrodė, kad rodos miegojo.

— Aš jums nuolatos perškadiju96, na,ar ne? — tarė įeidamas Bernardas, — prabačyk! Aš vėl negaliu rimt per tą vaikiną.

Špitolninkas rankomis mostelėjo, duodamas suprast, kad