Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

Pakalnėje plaukė senas Nemunas. Patika nuo amžių pasidarė sau kelią, tuo traukė ir norint pavasarį visokios srovės į jį nupuola, jis vienok iš savo vietos nesytraukia, kaip tėvas. Nesirūstina nė ant vieno; laikais vanduo pakyla kaip užsirūstinęs, nes tuojaus vėl nupuola ir skubina savo paskirtu keliu į mares.

Maži upeliukai laikais savo padūkimą parodo, jis niekados, kaip tėvas.

Tas Nemunas gynė savo Lietuvą nuo nedorų vokiečių kryžiokų, ant kurio krašto stovėjo ne viena drūtvietė.

Viena iš tų drūtviečių netoli Vokietijos labai padidėjo, o tai dėl to, kad pradėjo vokiečiai skverbtis į Lietuvos žemę.

Lietuviai žiūrėjo, kaip vokiečiai stato drūtvietę ir jie nuo jų išmoko. Pirma žinoma nereikėjo tiek ir muryt, kaip dabar dirba krepastis — į valias būdavo apkast ir smailiais balkais apsiverst — šiandien gi — nelaiko nė geležis, nė akmuo prieš šios gadinės ginklus.

Tada ne akmenų nereikalavo, ba kas būt tąsėsi su akmenais, kad turėjo visokio drūtmedžio, k i e t o kaip uola.

Pilėnų drūtvietė baisiai išrodė. Tas storas ir sunkias kalades kiba milžinai sunešiojo, ne lietuvninkai. Stuobriai medžių sukasti aplinkui buvo aukščio apie šešis sieksnius, niekas negalėjo į vidų gautis, kai buvo uždaryti vartai, o ir vartų negalėjo atrast. Stulpai tie taip buvo surakinti, kad uodas negalėjo pereit. Viskas kaip nulieta iš vieno medžio.

Viduje drūtvietės stovėjo labai aukštas stulpas bokšto pavidalu, o kada nuo jo viršau žiūrėtum, galima buvo matyti aplinkui per mylią ir ne vienas sutvėrimas negalėjo nuo akies žiūrėtojo pasislėpt.

Drūtvietė Pilėnų stovėjo ant kalno ant Nemuno kranto, aplink stovėjo gryčios, namai ir budikės visokios, kuriose gyveno pakajaus laiku gyventojai, o kada užpuldavo neprieteliai, pasislėpdavo drūtvietėje. Medžių visokių aplinkui drūtvietę augo. Ąžuolai išsikeroję. Lietaus metu joks lašas neužpuolė stovinčio po juo; liepos, beržai ir daugelis kitokių medžių, kurių šakos susipynė vienos su kitomis, puikų pavėsį davė.

Buvo laikas vėlyvo rudens: dangus apsiniaukęs, vėjas šaltas, aplinkui rodos viskas apmirę, tika97 kaip grabe. Taipogi apie98 būdas, namus ir gryčias gyvos dvasios nebuvo matyt.

Prie vieno seno išdubusio gluosnio iš tolo galima buvo patėmyt, kad koks tai žvėris ar žmogus glaudėsi.

Iš gryčiutės viena žmona patėmijo kažin ką krutantį prie gluosnio ir greitai per duris atgal įbėgo.

Išėjo po ilgam žmogus kailiniais apsirėdęs, pradėjo tėmyt99, paskui paėmė kucių100 titnagais prikištą ir pamažu pas gluosnį prisėlino.

Kas sykį pažint galėjo, kad kas kas supuvusiame gluosnyje krutėjo, potam aiškiai pamatė mažiuką žmogelį, storą su sermėga, ant galvos ausuotė, su pintinuke prie šono ir pagalėliu rankoje. Veido buvo negražaus. Kaklas trumpas ir kupra susitraukęs.

Prie jo gulėjo stora lazda ir tuščias maišas. Ilsėjosi po gluosniu, dairėsi į visas šalis,matė jis ir tą moteriškę, ką jį pirma patėmijo, ir žmogų, kuris dabar artinosi prie jo. Jis to nepersigando išvis.

Prie gluosnio glaudėsi kaip prie motinos. Susivyniojo į kamuolį, kavojo101 rankas į entį ir žiūrėjo į besiartinantį.

Šuo pamatė, kad jo gaspadorius tolinasi, leidosi paskui.

Nes kada artinosi prie gluosnio, pradėjo šeriai šiauštis ir nespakainai eiti.

Gaspadorius apsidairė ant šuns, kucių rankoje pasmagino, ba žinojo, kad šuns jaučia neprietelį.

Kas tai galėtų būti? Argi tai neprietelis? Atrodė kaip lietuvninkas. Pakeleivis sėdėjo ir laukė ateinančio.

Kada prisiartino prie gluosnio, gaspadorius ir šuo sustojo. Gaspadorius pasirėmė ant kuciaus, šuo pritūpė ant pasturgalio, pakėlė galvą ir pradėjo staugt. Buvo tai blogas ženklas.

Sėdintis ant žemės pasijudino, rankas išsitraukė iš ančio, pasitaisė ir atsistojo.

Tas ateivis su šunim buvo storas, nedidelis, drūtas, nes ant veido baisiai neatrodė.

— Kas tu? Ką čia dirbi? — paklausė Pilėnų žmogus.

Pakeleivingas pirmiausia nusijuokė.

— Ak, matai? Ar dar reikia klaust? — atsakė linksmai — Esmu102 pakeleivingas; taip man parėjo, kad turiu kaip ubagas valkiotis.

Vokiečiai nuo mūs atėmė daug žemės, žmonių ir gyvulių. Dabar Vuršaičiai ir Svalgūnai turi kad ir iš bado mirti, o ką dabar daryt. Kur šventas ąžuolas liko, ten mūsų žmonių kaip skruzdžių, o ir afieros suneštos negali išmaitint. O, kad perkūnas išmuštų tuos, kurie mus spaudžia!

Šuo girdėdamas tą balsą, nepaliovė staugęs, net gaspadorius turėjo draust, kad pasiliautų.

Jis pats nežinojo, ką ubagui atsakyti.

Po teisybei ir kitados valkiojosi visokie žiniūnai, burtininkai namas nuo namo, nuo valsčio iki valsčio. Priėmė juos svetingai ir tokį tarp gyventojų turėjo uždarbį už burtus ir visokias rodas. Dabar Lietuvoje tame tarpe suvis pasklido daug tokių valkatų. Ba kryžiokai išvaikė, per ką ir ubagų daug priviso.

— O iš kur paeini? — paklausė mužikas.

— Klausti vėlyk tu manęs, kur aš nebuvau! — tarė Svalgūnas (nuo to laiko šventą vadinsime Svalgūnu – yra tai vardas kaip kunigo) — Tankiausiai aš valkiojuosi prie Nemuno, ba tai mano gimtinė, ir Pilėnuose daug kartų buvau... Kiek aš čia suvinčevojau ir prisidainavau!

— Hum! Svalgūnas! — suniurnėjo mužikas — negali būt, kad tu esi Svalgūnas, nes neturi drapanų kaip Svalgūnas, nė diržo, nė...

— Tai tau dyvai! — atsakė gyvai prisiartindamas pamažu Svalgūnas. — Mane vokiečiai apdraskė ant rubėžiaus ir galima būt pakore, kad būčiau nesidavęs apsikrikštyti. Įmetė mane į vandenį ir likau gyvas.

— Ir ištrukai iš jų rankų! — pašaukė mužikai. — Tai, vyreli, gilukis! Jie ne vieno nelenkia, nei seno, nei jauno, nori mus visus išžudyt. O čia, vyreli, Svalgūną paleido!... Na, na, stebuklas.

Mužikas galvą kraipė neišvierindamas.

— Tai, brace103, ne iš jų valios likau gyvas, bet iš Perkūno — tarė pakeleivingas — tas mane apgynė. Ba kada į vandenį įmetė, o aš ant dugno nuėjau, išgirdo dundėjimą aplinkui, pabūgo ir pabėgo, o aš į krantą išplaukiau.

Šuo jau tiktai urzgė.

Svalgūnas pasiėmė lazdą, krepšį ir pagalėlį

Pradėjo abudu irtis į gryčiukę.

— Aš galimai galėsiu pas jus sušilt — tarė Svalgūnas. — Matai, broli, kad dantimis barškinu. Po perkūnais, žiema artinasi. O ar tu žinai, kad aš moku, kad kas norėtų puikiai dainuoti, o ir burt galiu visaip. Pavietrę104 ir visokias kitas ligas nužadu ir gyvuliams pagelbstu.

Mužikas nieko neatsakė. Vilkosi pamažu į namus ir gryčiukes, prie kurių kokį nors galima buvo patėmyti žmogų arba bobą, o taipogi lakstančius pusnuogius vaikus.

Tuojaus, kada patėmijo svetimą žmogų išsipila iš bakūžių daugelis žmonių, ba norėjo pamatyt ateivį.

Pilėnai stovėjo ne toli rubėžiaus kryžiokų, kurie lietuvninkams keršijo, dėl to gi kožnas norėjo išgirsti naujieną iš valkatos, kas sviete girdėti. Tokių žmonės, kurie valkiojasi po svietą, daug žinojo.

Kada žmonės paregėjo, kad pakeleivingas įėjo į kryčiukę Gailino, visi ten pradėjo rinktis kuopomis.

Jau tada lietuvninkų nebuvo labai geras gyvenimas, kaip prieš amžius buvo.

Visada neprietelis koks užpuldavo, ypač prie rubėžiaus gyvenančius, nes giliau už šilų ir girių, kur koja neprieteliaus nepastojo, buvo p. Tenai nuo amžių tūnojo sau lietuvninkai kaip lizde, apie svietą nieko nežinodami; tenai augo šventi ąžuolai ir šventi gojai; tenai plaukė gydantis ir gaivinantis vanduo, tenai mergaičių dainų alasas105 atsimušė toli į girias kartu su lakštingalų dainelėmis.

Dabar, kada kryžiokai pradėjo landžioti, viskas persimainė.

Tamsiausioje girioje negalima buvo pasislėpt, šventų vietų nečedijo, degino „Baublius“, žmones žudė ir varė i nevalią106. Nuolatos turėjo stovėt ant sargos ir klausyt, ar kur neatvažiuoja neprietelis, o kada prireikia, tuojaus taikytis į daiktą.

Užtai gi prie rubėžiaus gyventojų ne labai buvo, ba visi lindo į girias ir į tokias vietas, kad negalėtų rasti neprietelis. Gyveno kai kur kunigai (dideli ponai vadinosi kunigais), kurie turėjo savo drūtvietes ir žmonių, ir tie tiktai su kardu gynė žemes savo prosenelių.

Vargas didelis buvo lietuvninkams.

Taigi, kada pamatė Svalgūną, nepažįstamą jo sodyboje, kožnas norėjo sužinoti, kokias naujienas. Nes kurgi jis neturėtų naujienų.

Vos su Gailinu įėjo į gryčią, pusiau į žemę įkastą, o kurioje ant kudmento107 degė amžina ugnis, pradėjo žmonės kištis į stubelę.

Viduj buvo suvis prasta stubelė, atrodė kaip kurmių duobė. Dūmų buvo pilna, kad per aukštį nespėjo išeiti.

Gryčiutėje ne tik pas Gailiną, bet pas kožną talpinosi ne tik žmonės, bet ir visokie gyvuliai. Kerčioje stovėjo karvė su veršiu, pora jaučių kūdų108, du maži, o stori arkliukai kaip arkės su karčiais sulig žeme ir apaugę kudlomis109. Toliaus vl kelios pilkos avys, o tarp jų vištos ir kelios žąsys; taip žmonės kaip ir gyvuliai buvo su savim supratę, o žiemos metu buvo tokioje gryčioje ir šilta. Žiemą langai arba skylės sienose buvo užkamšytos ir tiktai tada atkimšdavo, kaip kiek atšildavo.

Basi vaikai ir pusiau nuogi kartis žindo avis kartu su ėriukais. Šuo kaipo naminis sargas gynė vaikus, kada didesni nebūdavo namie.

Ant sienų kabojo visokie padarai ūkiški, o taip pat ant sienų. Kampe stovėjo kubilai ir visokios skrynios su brangiausiais daiktais ir drabužiais.

Ant kartelių džiūvo visokios žolės, kaipo giduolės nuo visų ligų ir burtų taip žmonėms, kaip ir gyvuliams. Stalas arti kerčios iš liepinės lentos ir tokias pat stalais prie sienų. Buvo dar prie stubos kamaraitė110, kurioje talpinosi žagrės, akėčios ir išardyti vėžimai.

Svalgūnas sėdo netoli kudmeto, prie ugnies, ausuotės raisčius atsirišo, paskui rankas nugrubusias šildė prie ugnies.

Mergaitė paregėjus, kad pakeleivingas sušalęs, padėjo ant ugnies sausų šakalų, kad geriaus sušiltų. Gailinas nuėjo į kokį tai kampą, prileido į bliūdą alaus ir liepė savo dukteriai, kad pašildytų.

Visi tylėjo, nenorėdami užkalbinti sušalusio pakeleivingo, kuris žiopsojo ant ugnies ir kažin ką mislijo, kad rodos jam ant širdies buvo sunku.

Kada alus sušilo, Gailinas paduodamas alų pakeleivingam tarė patika:

— Ar negirdėt tenai ką apie tuos prakeiktus kryžiokus?

— O kada da nebuvo apie juos ką girdėt! — suniurnėjo Svalgūnas. — Ar tai jie norint vieną dieną sėdi spakaini? Kaip avilyje bitės, taip ir jie... Daugelį žmonės apie juos pasakoja... O kai tik purvyną ir balas šaltis sutrauks, tai... Gailinas atsiduso.

— Oj! Dievaičiai, kad ne ta drūtvietė, ir mūsų Pone, ką nori gint ir privalo, — tarė, — o mus čia laiko, tai žmogus keliautų į šilus...

Svalgūnas pastatė ausis.

— Ką! — tarė: — tai jūs Kunigo neturite?

— Turime ir neturime, — kalbėjo Gailinas; senas tėvas Kunigienės guli nuo seno ir nesikelia... Jos vyras numirė iš sopulių, kuriuos per peštynes su kryžiokais gavo; jauną sūnų pagriebė ir manyk nužudė kryžiokai; ji viena čia elgiasi, nes atstoja ir už save, ir už vadą... O kas gi galėtų iki to laiko čia dastigot111? Kas gi galėtų tokią baisią drūtvietę pastatyt kaip ji!

— Tai, vyreli, boba! — suniurnėjo Svalgūnas.

— Nebuvo ji tokia, kada jos vyras gyveno, — tarė antras mužikas. — Dabargi, kada tie vokiečiai kryžiokai jos sūnų pagriebė, o patį užmušė, tai rūstybė ją perdirbo į kareivį... Ak, broli, žmonės pamena, kaip dainuodavo, puikiai rėdydavos, o kūdikį kaišydavo į kvietukas, supdavo lopšyje. Kaip vyro ir kūdikio neteko... sykiu persimainė į baisų kareivį, kaipkokia dievaitė, kuri nuo dangaus nužengė.

— Stebuklų stebuklai! — tarė Svalgūnas. — Aš girdėjau apie tai seniau, nes norint kryžiokai kūdikį pagriebė, nebuvo kalbos, idant jį nužudytų! Kaip aš girdėjau, jie tokių kūdikių daugelį pas save augina, kad po to užsiuntinėtų ant locno kraujo...

Gailinas galvą pasuko