Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

riksmas, triukšmas ir drąsa lietuvninkų pervėrė Maršalką, kad net iš baimės drebėjo.

Vokiečiams, kurie kabinosi ant sienų, širdis paliovė mušt. Visi nusiminė matydami drąsą lietuviuose. Bet sarmata buvo atsitraukt.

Per visą dieną nepasiliovė kryžiokai.

Bokštas usiėmęs visas, ilgai degė, o galiausiai griuvo su triukšmu žemyn, net kibirkščių pilnos kruvos pribiro.

Drūtvietėje visi suriko...

Vižūnas apsidairė.

— Na, tai vyrai, turėsime ir ugnies laužui uždegt — pašaukė.

Netėmijo, kad jau laužas pradėjo degt no kibirkščių.

— Margeris mušėsi. Prakaitas ir kraujas bėgo nuo jo kaktos. Nuo aukštos kaladės, ant kurios stovėjo, dairėsi į šalis.

— Laikas buvo pasiliaut, o pjuvinę pradėt!

Ant dangaus pradėjo rodytis žvaigždės, rodos, kad dievaičiai siuntė savo sviedkus.

Vižūnas kalbėjo patika:

— Mūsų prosenių dvasios nužengė, idant mus pas save paimtų!

— Laikas pasiskubint!

Jau pradėjo gerai dienytis.

Siena nepoilgam ketino virst. Žmonės suvis ilso; negyvėlių krūvos gulėjo.

Moterys sustoję į ratą, giedojo raudą.

Laužas, rodos iš valios dievų pradėjo pamažu degti.

Aušrinė, kaip deimantas pradėjo blizgėt ant dangaus.

Vižūnas ir Margeris dirstelėjo į save.

Tie, kurie mušėsi, ant duoto ženklo atstojo nuo sienų drūtvietės, ėjo spakainai prie laužo. Vyžūnas pirmiausia, Margeris paskutinis.

Moterys giedėjo raudą.

Praspindėjo, ko svietas niekados neregėjo nė neregės niekados.

Broliai lietuvninkai pradėjo bučiuotis. Vienas atsidengė krūtinę, o kitas perdūrė su kardu. Tėvai verkdami žudė savo vaikus ir ant laužo metė. Virai savo moteris žudė, kurios jiems ant kaklo užsikabinę bučiavo.

Nė vienas ne vaitojo ir nebuvo girdėt riksmo, nė verksmo.

Negyvėlių gulėjo daugybė apie laužą. Margeris su kardu rankoje stovėjo ir žiūrėjo. Akimis ieškojo Baniutos.

Jie sėdėjo kavonėje ir kardą bučiavo, ašaras liejo ir laukė.

— Prisiekė man ant saulės ir mėnulo: prisiegos dalaikys.

Vižūnas klausė, ar sienos griūva.

— Skubinkitės — šaukė — skubinkitės! Katras nenorite pražūt nuo tu rakalų kardo. Šienos braška. Tuojaus įsmuks; tegul mūs gyvų neranda.

Kas da buvo gyvas, metė į liepsnas savo gėrybes, ir kitų kūnus, ir įstatęs krūtinę arba kaklą kitam, idant atimtų gyvastį. Rūpestis apėmė paskutinius. Kruvini, patys sau kardus mušė į krūtinę ir puolė.

Reda pabučiavo savo sūnų; nebuvo kam jos nužudyt.

Vižūnui ranka drebėjo.

— Negaliu! — tarė.

Užsidėjo skepetą ant akių ir drąsiu žingsniu įėjo į ugnį.

Apėmė ją liepsna; sėdo ant degančių pagalių, užsiėmė rankomis veidą ir tuojau pargriuvo.

Kas sykį labiaus giesmė kryžiokų buvo girdėta.

Vižūnas ir Margeris likos tiktai du vienu.

Senis pasikloniojo Margeriui iki pačių kojų. Kaleina atėjo ant jo. Margeris, turėjo pasilikt pats vienas ir save nužudyt

Margeriui ranka sudrebėjo, nenorėjo but žudytoju seno žmogaus.

Vižūnas galą kardo atrėmė į krūtinę ir metėsi ant žemės. Pabaigė...

Kur Baniuta?

Pakilo nuo žemės ir bėgdama tiesiog prie Margerio rankas ištraukė.

— Mudu du likome! — uždainavo — eiki čia pas mane!

Jis dairėsi, rodos, nenorėjo numirti. Per negyvėlius ėjo pie jos.

— Baniuta! Dar jų čia nėra! — pašaukė griausmingu balsu.

Prisiartino prie jos. Apėmė jo jį į glėbį ir galvą atrėmė į jo krūtinę.

— Žiūrėk — tarė — parengiau aštrų kardą. Ak, čia prisiekei!!

Margeris klausė.

Laužas piškėjo, spirgėjo kūnai lietuvių, už sienos kas kartą didinosi balsas šunų kryžiokų.

Margeris žiūrėjo į ta šalį, norėjo savo mylimą mierint paskutinį kartą prispaust prie širdies, bet jau nebuvo laiko, ba jau kryžiokai pradėjo į vidurį įsigriebt.

Su triukšmu liko vartai išversti ir štai pasirodė balti ploščiai ant kiemo.

Pirmutinis, kuris pasirodį ant kiemo, buvo Bernardas. Kas galėjo žinot, gal norėjo savo augintinį išgelbėt.

Baniuta karodama ant kaklo Margerio, atidengė savo baltą krūtinę.

— Mano brangiausias! Jau laikas...

Akimierkoj Baniuta pabaigė gyvenimą. Vos ištraukė Margeris kardą iš krūtinės savo mylimos, štai prisiartino Bernardas, Margeris tuo pačiu kardu pervėrė pats save ir puolė neišduodamas nė žodžio.

Grūdosi kryžiokai.

Regėjimas, kuris jums persistatė, ypač įdūkumas ilgos vainos, girtus ir įdūkusius pervėrė. Visi sustojo vos į kiemą įėjus, rodos, kad kokia nematoma galybė juos sulaikė.

Bernardas matė, kaip Margeris, atsisveikinęs su pačia, pirma ją, o paskui save kardu pervėrė.

Buvo Margeris paskutiniu gyventojų drūtvietės Pilėnų.

Visi kone ant didelio laužo spirgėjo, podraugiai visa drūtvietė, namai ir viskas.

Maršalka, kada įjojo su Brandeburčiku grafu Nemūru ir paskui juos visa vyriausybė, nebyliais pastojo, ba vos spėjošjoti per vartus, sustojo.

Dairės į save, savo akims netikėjo. Tiems, kurie ruošėsi lietuvninkus mušti, širdis persimainė.

Visi stojo bekalbiai.

Stovėjo kaip stulpai, žiūrėdami į negyvėlius ir save.

Bernardas paėjo kelis žingsnius ir pasilenkė ties kūnu Margerio. Pridėjo ranką prie sukruvintos krūtinės, buvo atšalus ir sustingus. Lūpos jo rodos šnabždėjo maldą.

— Iš tiesų — atsiliepė Brandeburčikas — ar tai reikalinga buvo tokią kelionė padaryt ir baisų abrozą pamatyt, kurio nepadabna užmiršti iki gyvenimo pabaigos.

— O ant galaisiai... Ko čia gailaut? Šitai padarė kaip laukiniai.

Maršalka mislijo, o po valandėlės tarė:

— Matai, mano kunigaikšti, su kuo kryžiokai turi galėtis. Su tais, kurie savo gyvasties negailauja, vėlyt numirt, o ne pasiduot, baisūs žmonės, ar gal ne? Už tai visi turite mums pamačyt, ba kad ir esame galingi, vienok tų laukių nugalėt negalime.

Senas Zygfridas pirmas atsikvotėjo ir pradėjo būt linksmas.

— Gerai padarė, kad patis nusižudė — tarė — o taip turėtumėm darbo.

Nusėdo nuo arklio, mislijo, kad ir kiti tą padarys, bet nė vienas nedrįso. Laikydamas arklį už pavadžio ėjo tarp negyvėlių. Ne per toli rado kūną Baniutos, gulėjo aukštyn veidu, atviromis akimis kaip stiklais žiūrėjo į kitą svietą.

Zygfridas stojo prie kūno ir tarė.

— Ne, štai ir tarnaitė Gmundos! Dėl Dievo, ir ta čią atsirado! Taip, augintinis Bernardo pasiėmė su savim, kad nebūtų jam nuobodu keliaut.

Juokams ir šydijimams čia vietos nebuvo ir niekas nepritarė Zygfridui, norint gan ilgai dantis rodė.

Paskui paėjęs toliau, tarė sau po nosim: „Prakeikti žalčiai! Ne tik kad patys nusižudė, bet ir savo turtus, kokius tik turėjo, sudegino.

Visi, kurie tiktai įėjo į drūtvietę, persiėmė dideliai231, dyvidamiesi smarkumu lietuvninkų.

Kada visi tylėjo Zygfridas dirstelėjo į abazą.

— Na ką, mano brangūs — tarė — kepsnies turime iš pagoniškų kūnų, renkimės valgyti.

Ir sėdo vėl ant arklio, jojo per vartus, o paskui jį Maršalka Didis Kumtoras. Išjojo paskui jį.

Pilėnai dar degė.

Kada jau visi. Pilėnus apleido ir tiktai ugnis tenai rūkė, iš po žemės iškišo galva. Buvo tai galva Švento.

Visi pražuvo, tiktai ji viena neišdrįso mirti.