Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖

Ėjo kvėpuodamas, stūmėsi prie vartų, liepėsi nešt. Veidas pabalęs pradėjo atsigaivint, tiktai lūpų amžinai atidarytų negalėjo sučiaupt. Kaip šešėlis iš kito svieto, stojo už Redos duryse, tuo laiku, kada Margeris artinosi prie motinos jį savo milinius.

Senis išdavė nesuprastiną balsą, bet balsą didelį; šaukė jį pas save. Sausas apžėlusias rankas ištraukė, tvėrė vaikiną į glėbį, galvą savo žilą padėjo ant pečių — ir numirė.

Paskutinis tas kvapas senio, kuris visą savo gyvenimą su neprieteliais galėjosi, įėjo į širdį anūko.

Kada Reda prisiartino prie senio, tas jau buvo numiręs. Valgutį žmonės laikė ant rankų atšalusį.

Vietoje eiti į vidų drūtvietės su daina linksma, visi giedojo raudą, graudžią, kad kožnas ašaromis apsiliejo.

Visi žmonės subėgo, klausinėdami, kas pasidarė, norint buvo suvis maža gyvasties, vienok netikėta smertis, visus perėmė dyvu.

Pagal būdą prasidėjo šermenys.

Paguldė negyvėlį ant smertelno patalo, išrito didelę bačką alaus į tą gryčią, duris iš jos išėmė, kad kožnas galėtų su nabašninku atsisveikint.

Senos bobos pradėjo mazgot kūną ir paskui apvilko ilgais marškiniais, nuo seno pašapuotais, apavė su vyžomis ir pasodino lavoną ant suolo kerčioje ir kuciais apstatė, su kuriais seniau mušė neprietelį, o šiandien su jom paramstė negyvėlį.

Daugelis žmonių apspito nebašninką, kožnas su kruzeliu sėmė alų iš prileistos liepinės ir gėrė į nabašninką ir giedojo:

— Gėrėme į tave, geras mūsų Viešpati, dėl ko gi numirei? Kam mus palieki siratomis?

Kožnas saviškai sveikino, dainuodamas:

— Dėl ko numirei? Dėl ko numirei!

— Ar neturėjai, ką gert ir ką valgyt? Ar nebuvo name viso pilna? Ar neturėjai tarnų į valias? Dėl ko numirei? Dėl ko numirei?

— Ar neturėjai drabužio, padarų, pilnas skrynias ir aruodus? Visą namą pilną gerbyių? Dėl ko numirei! Dėl ko numirei?

Margeris, kuris pirmą kartą žiūrėjo į šermenis lietuviškas, stovėjo nusiminęs. Priminė sau juodus grabus ir graudžias giesmes krikščionių. Čia viskas kitaip išrodė.

Anuos nebašninkus, paliecavojo223 Dievui, o čia siuntė pas senovės pažįstamus ir prietelius.

Per dvi dienas ir naktis žmonės laukė nebašninko, kuris sėdėjo sustingęs.

Tuomet viską paruošė kūno palaidojimui kūno. O kad tikėjosi kas valandą užpuolos kryžiokų, turėjo netoli drūtvietės ant kalnelio padaryt laužą.

Anksti suėjo bobos ir dar kartą numazgojo kūną, apvilko į baltus rūbus; prijuosė kardą, už diržo užkišo kirvį, ant kaklo uždėjo abrusą, į kurio kampą įrišo pinigą keliui, ir vėl pradėjo verkdami gert ir atsisveikint.

Netoli durų stovėjo vežimas, ant kurio pasodino negyvėlį, ir žmonės stovintys pradėjo piktas dvasias su riksmu ir šluotomis varyt.

Uždainavo verksnės, raudamos palaidus plaukus. Netoli reikėjo kūną lydėt, ba štai tuojaus buvo laužas nukrautas, neturėjo prie taip puikių šermenų Krivė Krivaičių ir Vaideliotų, kuriuos turėjo užstot du Tyliukai (pustelninkai), kurie ne per toli gyveno būdose, prie kurių raudas Valgučio garbei giedojo.

Margeris, turėjo užsiimti šermenimis savo diedo ir visame būt pirmutiniu, nemokėjo tame apsieiti. Dyvnai jam viskas išrodė.

Kada Valgutį ant laužo pasodino, kuris ketino tuojaus būt uždegtas, turėjo Margeris eiti ant laužo ir su seniu atsisveikint, potam iš keturių kampų laužą Tyliukai uždegė.

Reda, iž gailesčio plaukus nuo galvos rovė, baisiai rėkdama ir nuolatos ant žemės puolinėjo drauge su raudoms.

Kada liepsna apėmė laužą, pradėjo tarnai mėtyt į ugnį nabašninko daiktus: ginklus, drapanas, ir visą jo lobį, idant Valgutis turėtų visko ir po smert.

Ketvirtą dieną, dar ugniavietė nebuvo užgesusi ir vos spėjo suimti pelenus, kad pakavotų moliniam sūde tarp pelenų prosenių ir giminių, kad štai daneša šnipukai, kad kryžiokai jau į Pilėnus traukia.

Reda, šermenimis nuvarginta sirguliavo. Margeris tada buvo galva ir vadu visos drūtvietės. Norint negalėdama išsivilko iš savo gryčios, kurioje gulėjo ir akyse visų puolė ant kelių ir tarė:

— Vakar buvau tavo motina ir ponia, šiandien esu tavo! Tu elkis.

Sušaukė vyriausybę ir tarė:

— Tai jūsų ponas! — tai pasakius grįžo į gryčią verkti, o Baniuta sėdo prie jos kojų, taipogi, verkdama.

Margeris pastojo vadu ir ponu, net sudrebėjo. Žmonės glitoje stovėjo ir laukė; jis nežinojo, ką į juos sakyt. Meilė merginos, kurią mylėjo labiausiai už visą ką, o dar nebuvo susivenčiavoję224, baimė ir vosokie rūpesčiai puolė ant jo galvos; čia, dabar nebuvo ką mislyt apie tai, kaip tik apie apgynimą drūtvietės.

Kaip apkvaitęs, užlipo ant bokšto, idant pažiūretų ir pažintų Pilėnus. Kada apžiūrėjo aplinkui matė, kad drūtvietę ne byle kas gali taip greitai įkabint, o turėjo taipogi prie tam ir nemažai žmonių.

Vienok kada pamislijo apie Malborko drūtvietę akmeninę, tai Pilėnai išsidavė jam kaip gūžta. Bes ką galėjo daryt, žinojo kad bus kruvina muštinė ir smertis neišsisaugota.

Arba reikėjo iš čia pasišalint, kad išsaugot save ir žmonės, kur į girias palikus viską arba apgynime pult afiera.

Margeris mislijo; o mislijo apie Baniutą ir ateigą.

Kada taip stovėjo misliose praskendęs, Reda karščiu apimta, su palaidais plaukais, užlipo ant bokšto. Stovėjo valandėlę nematanti, žiūrėjo iš tolo į sūnų, turėjo ką numanyt iš jo nuliūdusio veido, papurtino už pečius.

— Tu dabar esi čia vadu — tarė — ką ketini padaryt?

Ir žiūrėjo į jį.

— Vokietis yra drūtas — tarė Margeris — mes čia taip kaip Valgutis toj drūtvietęj sudegsime.

Reda tylėjo.

— Neapsiginsime — dadavė Margeris.

— Palauk! — pertraukė motina. Neapsiginsime! Pražūsime! Taip, bet turime gintis iki paskutinių lašų kraujo.

Dūšia diedo ir tėvo pareitų iš ano svieto ir tave prakeiktų, ir aš tave prakeikčiau, kad būstinę apleistum iš baimės!!

Kada gulėjau lovoje, apėmė mane baimė. Motinoje ir sūnuje viena randasi dūšia; ką tu mislijai, tai aš jaučiau. Myli mergina, nori laimės, pagriebtum ją ir bėgtum, o ta drūtvietė tavo prosenių gatavas esi paduot į rankas neprietelių be lašo kraujo?! Netikėli!!

Margeris sudrėbėjo ir pabalo; puikybė kareiviška įžengė į jį, kraujas jame jo prosenių užsidegė.

— Ne — pašaukė Margeris — pamatysi; abginti ne patropysim225, bet numirti patropysime.

Nusijuokė ne vokiškai, tiktai kaip kožnas lietuvis.

Reda dirstelėjo jam į akis.

— Šitaip, tai esi mano sūnus! — tarė. Tai pasakius leidosi trepais žemyn nuo bokšto, palikus sūnų patį vieną.

Margeris apie viską apmilsijo.

— Diena giliuko, o paskui... smertis!! Margeris lipo žemyn ir pasitiko su Šventu.

— Kunige — tarė — niekai ta drūtvietė; tai krūvutė mėšlų, čia mus kryžiokai iškeps. Gaila žmonių ir mus gaila. Na, ką kalbi ant to, Kunige?

— Šalin traukis! — sušuko Margeris. Ėjo tiesog į kiemą, ant kurio stovėjo bajorai vadai, laukdami nuliūdę jo. Pamate jį nusiėmė ausuotes nuo galvų.

— Kryžiokai atitraukė — tarė jaunas ponas. Pilėnai turi gintis. Sakykite: ar turite tik drąsos? Katras neturite drąsos, galite sau eiti šalin; kas liks su manim, turi smerčiai ruoštis.

Senas Vižūnas apsidairęs į šalis tarė:

— Kartą reikia numirti.

Naginius tą patį pritarė.

Nė vienas nesijudino ir neprašė, kad nebūt atvalnytas.

Margeris su vyresniais apėjo drūtvietę aplinkui. Visi žmonės linksmai šaukė:

— Kartą mirti reikia.

Ruošėsi smerčiai linksmai, norint žinojo, kad šermenų ir raudžių neturės.

Nusiuntė į sodybas, idant tie, kas nori išsisaugot kryžiokų, kraustytųsi į drūtvietę arba prasišalintų į girią.

Margeris pats apžiūrėjo bromas ir slaptynes, o taipogi sienas.

Buvo pasirengė, kad ir šiandien su neprieteliu pasimatyt. Visą tą vakarą rodavojosi su vyresniais.

Vižūnas po Margerio buvo pirmutiniu davudcu. Tas senis buvo kaip geležinis: daug nekalbėjo, mažai miegojo, rūstus ir neatlaidus.

Per visą naktį tekino kirvius ir byles, kurios buvo apsodintos ant ilgų kotų. Nemiegojo nė vienas.

Jau buvo gana vėlu, kada Margeris ėjo į didelę gryčią, iš tolo išgirdo linksmas dainas. Apšviesta buvo.

Kada atidarė duris, dyvus pamatė: Reda puikiai pasirėdžius, Baniuta su vainiku ant galvos, o aplinkui mergos apstoja dainavo dainas mergvakario.

Motina pasitiko prie durų.

— Pasirodyk gi ant linksmės (veseilės) — tarė.

— Vakar šermenys, šiandien linksmė, rytoj gal smertis! Kad taip skubinai, tai turi.

Margeris žiūrėjo į Baniutą. Sėdėjo ant duonkubilio apversto, kaip ant kokio sosto, su palaidais plukais, su vainiku, — o mergos apie ją visokius juokus dirbo: verkė, šoko, trypė ir juokėsi, o vis su dainelėms.. Ji pati, nevos buvo nuliūdus vienok linksminosi, ką kožnas galėjo suprast. Žiūrėjo į savo mylimą.

Akimis pasisveikino; ba ne pritiko eiti gilyn su kasdieniniais drabužiais; išėjo.

Dainos liūdnos skambėjo. Ant kudmento šakaliai sausi degė, nuo kurio visoj stuboj šviesu buvo. Reda ir apie viską triūsė, kartą su ašaromis, kartą linksmai.

Gailėstį turėjo po šermenų, o čia vėl linksmė, kryžiokų dar nebuvo.

Per visą naktį dainavo ir gėrė alų ir midų, o katrie nebuvo ant linksmės, tai kirvius ir biles tekino.

Ant rytojaus neturėjo Vaidelioto nei Svalgūno, kad jaunavedžius laimintų; senas Vižūnas persijuosė baltu stuomenį ir vainiką užsidėjo ant žilos galvos.

Baniuta vėl sėdėjo ant apversto duonkubilio, ant jos kelių stovėjo kruzelis su alum ir balta sikute duonos, pamergės per jos kasas pervėrė po du žiedus ir verkdamos nupjovė.

Stojo Baniuta ir gėrė iš kruzelo, o kas liko ant slenksčio išpylė. Margeris laukė jos sėdėdamas kerčioje. Tris kartus apvedė apie kudmentą, ant kurio ugnis amžina degė, kada atvedė pas jį, linksmai ji į jį pažiūrėjo. Jis sėdėjo nuliūdęs.

— Mano ponyti — tarė patika į jį — kodėl taip nuliūdęs? Ak, tai mūsų linksmė. Man išpultų verkt, tau linksmintis; nes man sarmata, kad aš taip esmu linksma.

— Aš negaliu būt linksmas.

— Dėl ko? — paklausė Baniuta.

— Paklausyk — atsiduso Margeris. Kad nedainuotų, tai gal išgirstumėm dundėjimą kryžiokų arklių.

— Tai pritiktų prie mūsų linksmybės. Dirstelėjo jam į akis. — Ponyti mano! Ko tu liūdi? Aš žinau! Aš žinau! Karė artinasi ant mūsų linksmės.

Atsidusęs tarė:

— Karė tai nieko...

Žodis lūpose numirė. Baniuta linksmai į jį nusijuokė.

— Ponyti mano! — tarė. — Ak, tai toks būdas, kad jaunavedis už vainikėlį duoda dovaną. Ir aš noriu nuo tavęs dovanos kokios norint, dovanos didelės, bet man turi prisiekt, kad aš turėsiu.

— Duosiu tau, ką tik nori! — pašaukė Margeris.

— Prisiek man! — paantrino Baniuta.

— Ant ko prisiekt turiu? — tarė smutnai Margeris — ant svetimo Dievo negaliu prisiekt, o jūsų dievai manęs nepažįsta.

Prisiek man ant saulės ir mėnulio — tarė Baniuta — ant ko nori! Bet aš noriu prisiegos!

Margeris pridėjo ranką prie krūtinės

— Ko reikalauji nuo manęs? — paklausė. — Viską turėsi.

Tada Baniutos akys užžibėjo ir tarė:

— Atsiminki. Aš žinau, aš matau!! Kryžiokai drūtvietę paims. Tu, tu pražūsi, apgynime, o aš? Aš sau gyvasties nepatropysiu atimti. Kada ateis paskutinė valanda, mano brangus! Pakolei jiems neatiduosiu savo gyvasties, atimki mano!

Pabalo Margeris.

— Prisiekei man ant saulės ir mėnulio — tarė Baniuta spausdama jo ranką — drauge eisime į aną svietą, o tenai! Tenai linksmybė begalinė... O jeigu yra dievai, tai teisingi turi būt.

Dainos stelbė jų kalbą.

Šventas įsigėręs pusėtinai visokius šposus dirbo, o galiausiai įbėgęs į gryčią pašaukė: — Tai, taigi, linksminamės! O čia svečių pilna atkeliavo. Ar užteks jiems alaus. Svečių rūbai žiba, arkliai žvengė.

Didelis riksmas ir triukšmas buvo girdėtas apie drūtvietę nuo kryžiokų.