Krymo sonetai - Adam Mickiewicz (darmowa biblioteka online .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Mickiewicz
- Epoka: Romantyzm
- Rodzaj: Liryka
Czytasz książkę online - «Krymo sonetai - Adam Mickiewicz (darmowa biblioteka online .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Mickiewicz
href="annotations.xhtml#annotation-135" id="anchor-135">135 rožės! Pas tyrąją srovę
Po drovos lapais dienos jūsų pražydėjo,
Amžinai prieš netikių 136 užslėptos daugovę.
Nūn žvilgys137 svetimžemio teršia tą vietovę...
Atleisk, Pranaše didis! Jis vienas žiūrėjo
Iš kitataučių verkdams į mūsų senovę.
Przyjaciele Wolnych Lektur otrzymują dostęp do prapremier wcześniej niż inni. Zadeklaruj stałą wpłatę i dołącz do Towarzystwa Przyjaciół Wolnych Lektur: wolnelektury.pl/towarzystwo/
Baidarai138
Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais139 žirgą;
Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,
Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;
Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.
O kad putotas žirgas neklauso vytinio140,
Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos141,
Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,
Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.
Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną142;
Išsipūtus atkriokia pas krantą143 juodbangė,
Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,
Vilnis ant galvos trūksta, žioklė 144 aprakina;
Ten mintis, kaip apsvaigus valtis, nusidangė,
Laukiu į užmiršimo grimsiant kataraktą145.
Alušta146 dieną
Jau kalnas ūkanotą numetė chalatą,
Ryto šnabžda namazas147 po aukso dirvonus,
Linksi giria ir barsto vainikus raudonus,
Lyg Kalifų148 rožančiaus rubiną-granatą149150.
Žydi pieva varsingoms151 gėlėmis ripuota,
Drugiai septyniaspalvę laumės juostą pina,
Briliantų sparnyčiais padangę dabina;
Toliau žiogeliai traukia sau šydą sparnuotą.
O kur uola nuplikus kyšo vandenyse,
Verda blaškoma marė ir skandina žemę;
Jos ūžmuos152 šviesa groja, kaip rainio akyse,
Ir rūsčiąją pakrantėms audrų kovą lemia,
O ant gilumos vilnys palengva liūliuoja,
Ir maudosi žaginė153, ir gulbės baltuoja.
Alušta naktį
Siaučia vėjai ir karštis į vakarą skęsta;
Ant Čatirdago leidžias pasaulių švietėja154,
Trūksta155, škarlato156 sroves palieja ir gęsta;
O bastus 157 keliauninkas klausos, žvalginėja.
Jau kalnai juosta, daubos tamsybėse bręsta,
Šaltiniai tarp žolynų kugžda-sriuvinėja;
Gėlių kvapsniai158 prabilę, it muzika klęsta —
Širdin159 slaptingai kalba, girdo nelytėję.
Užmiegu po tamsumo sparnu ir tylumo:
Tvykst, meteoro žaibas! Pasaulis nušvinta,
Dangus, žemė ir kalnai auksu nutapinta!
Saulėtekio naktuže, pilnoji gražumo!
Ant susnūdusių vokų vos miegas užkrinta,
Vėl akies kibirkštimi keli prie mielumo.
Podoba Ci się to, co robimy? Wesprzyj Wolne Lektury drobną wpłatą: wolnelektury.pl/towarzystwo/
Čatirdagas
Mirza
Drebėdams musulmonas tau pėdas bučiuoja,
Kryminio laivo stiebe, didis Čatirdage!
Pasaulio minarete! Kalnų Padišache160!
Tu aukščiausias viršūnes pamušęs po koja,
Lyg Gabrielius161, kurs rūmą Edeno daboja162,
Sėdi prie dangaus vartų; iš baimės patrakę163
Janičarai164 — grausmingi debesiai prarakę165 —
Tau skraistę ir turboną žaibais adiniuoja166.
Mums ar kaitina saulė arba miglos temia,
Ar žiogai javus kerta, ar giauras mus tremia,
Čatirdage, tu kurčias ant mūsų kentimų,167
Tarp dangaus ir pasaulio lyg drogmans168tvėrimų169,
Paklojęs visą gamtą — gyviją ir žemę,
Vien beklausai, ką Allahs kalba prigimimui.
Keleivis
Šalis turtų bei grožio štai po mano pėda,
Ties galva dangus giedras, šalyp170 dailios lytis171;
Kodėl sielą vilioja tolimosios sritys
Ir — deja! Juo nutolęs laikas širdį ėda?
Lietuva! Tavo girios maloniau man gieda,
Neg Baidarų lakštutės, Salgiro172 mergytės,
Linksmiau tavo liūlynuos būdavo lankytis,
Neg mindžiot ananasų ir mormedžių žiedą.
Taip toli! Taip įvairios vilyklės173 masina!...
Kam gi sklaidus svajoju nuolatai merginą,
Kurią dienų jaunystėj taip įsimylėjau?
Ji brangioj tėviškėje, kurią pralaimėjau,
Kur jai primena viskas jos širdies rinktinį174,
Mindama mano ženklus ar bent mane mini?...
Kelias ties Čufut-Kalės175 pakriaušiu
Mirza ir Keleivis
MIRZA
Pasimelsk, leisk pavadį, užsigrįžk, varguoli;
Čia jojikas arklio kojoms skiria savo protą176.
Bingus177 arklys! Matai, kaip žvalgo skrodės178 plotą?
Klaupia, kilst! Išsitiesęs davė ton-pus šuolį,
Ir kabo. — Nežiūrėk ten! Tenai vyzdžio179 puolį
Neatmuš Al-Kairo180 versmakė181 giedrota;
Ir ranka ten nerodyk, ranka neplunksnota;
Ir minties ten neleiski, nes bedugnės guoly
Kaip inkaras iš valties metamas in gylę182,
Perkūnu kris, bet marių gelmės niškakėjęs183,
Vaitį apvers ir stačiai nugrumzdės į žiotis.
KELEIVIS.
Mirza, aš dirstelėjau! Per pasaulio skylę
Mačiau... miręs apreikšiu, ką esmi regėjęs —
Žmonių kalba negali tatai184 išgiedoti.
Informacje o nowościach w naszej bibliotece w Twojej skrzynce mailowej? Nic prostszego, zapisz się do newslettera. Kliknij, by pozostawić swój adres e-mail: wolnelektury.pl/newsletter/zapisz-sie/
Kikineiso kalnas
Mirza
Dirstelki į bedugnę! Ten dangus kur plūko,185
Tai marė. Paukštis-kalnas186, perkūno nušautas,
Sparnus lyg laumės juostas ant bangų išbruko,
Metė stiebines187 plunksnas plačiau negu skliautas,
Ir vandenis užklojo salomis iš ūko.
Matai, gelmėse irstos — debesys! Toliau tas
Juodas nakties šešuolis — tamsuma jo rūko.
Aure ugnies kasnykais188 plykstelėjo skriautas189,
Tai perkūnas. — Bet stokim! Pragaras po kojų;
Turim perlėkt ankstumą. Aš įbingęs190 joju;
Tu pasirengęs lauki: kad aš in pavojų191
Šoksiu, žiūrėk, į skardą: jei plunksną išvysi,
Tai bus mano kaupokas192, ir tu pabandysi;
Ne — tai sudiev! Jau žmogus čia nesivadinsi.
Balaklavos pilies griuvėsiai193
Šitie mūrai, sulūžę į grioves194 pakriaušes,
Puošė tave ir gynė, Kryme nedėkingas!
Dabar kiurkso ant kalnų lyg didžiulės kiaušės195 ;
Juose kirminas bręsta bei žmogus nuodingas.
Lipkime ant bokštelio. Štai spokso išaušęs
Raštas ant erbo196; vardas gal rykio197 grausmingas,
Kurs baugino kariją, nūnai pasišiaušęs,
Vynlapiu apsigaubęs lyg vabzdys niekingas.
Čionai198 kaldavo graikas atenišką dabą.
Čia italas mongolams199 geležis atmėtė,
Ir mekkietis200namazą201 būdavo nyniuoja.
Šiandien kovai joudsparniai skrieja apie202 grabą,
Lyg pilyj203, kurią maras visiškai išvėtė,
Vėluvos204 gedulingos bokštuos plevėsuoja.
Ajudagas
Mėgstu ant Ajudago rymodams matyti,
Kaip putojančios bangos verpetais205 puškuoja,
Bei sidabro vainikais juosia marių srytį,
Ir tarsi vaivorykštės aplinkui ratuoja,
Atsimuša į seklių206, sekliaus išblaškyti,
Lyg didžiažuvių būriai krantus atakuoja,
Paveldėtų sausumą, tečiaus207 nuvaryti,
Vėl kiaukerus208, koralus ir perlus tebšluoja.
Jaunasis dainiau! Lygiai ir tavo širdyje
Kensmas209 dažnai sujudin vėsulas grumzdingas,
Bet sveikamjam pakėlus bard’ną210211 įkvėpimo,
Anas be blėdies212 žūva gelmėj užmiršimo,
Ir už save palieka giesmes nemirtingas,
Tavo garbei vainiką nupint ateityje.
Przekaż 1% podatku na Wolne Lektury.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
Vanagas213
Ant Kikineiso viršūnės
Bėdinas214 vanagėlis! Jį audra pastvėrė
Ir į svetimą šalį toli nugabeno;
Su vėtromis kovodams, čionai atplazdeno,
Tarp žmonių ant šio stiebo sparnelius pasvėrė.
Nurimk! Čia piktoms rankoms tavęs neapspęsti!
Tikras tarsi ant miško šakos betupėtų.
Jisai svečias, Giovanna — kas svečią nudėtų,
Jeigu mariomis plaukia, tebijos215 paskęsti.
Atmink mano, atminki savo prityrimą216;
Tu gyvenimo marėj217 — jau mačius baidyklių218,
Ir mane audra trėmė į klastus vilyklių219.
Kam tie meilūs žodeliai vilbina220 likimą?
Būdama pavojinga221, dar ieškai mąsyklių222...
Simeiso divas223