Darmowe ebooki » Wiersz » Krymo sonetai - Adam Mickiewicz (darmowa biblioteka online .TXT) 📖

Czytasz książkę online - «Krymo sonetai - Adam Mickiewicz (darmowa biblioteka online .TXT) 📖».   Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Mickiewicz



1 2 3 4 5 6
Idź do strony:
Be abejo toksai natūralumas — tai aukštos dailės žymė.

Visoje poemoje girdimas patetiškas tonas. Tiktai žymiausios Krymo vietos ir ypatybės, tiktai giliausi poeto jausmai — surinkti ir stipriais žodžiais išreikšti sulig vienodai aukšto tono. Palyginus Krymo Sonetus su jų variantais, matoma, kaip tasai tonas, beredaguojant, vis ėjo stipryn ir tobulyn33 .

Krymo sonetuose randame sujungtą rytietiškosios dailės stylių su vakarų styliumi. Galima pasakyti, kad juose rytietiškas turinys apvilktas europietiška forma. Taip tarp kitko tankiai orientališki žodžiai eilių galūnėse34 suderinti su lenkiškais, marios ir saulėti Krymo laukai nuvarsoti rytų metaforomis, kalnų dydis bei grožis vaidinamu rytų hyperbolėmis.

Pagalios Krymo sonetai atsižymi kalbos vaizdingumu. Mickevičius juose neaprašo Tauridos prigimties, bet ją piešia — iliustruoja. Čia vienoje panoramoje matai uolingas kalnų grandines; tenai šiurpuliai ima, žiūrint į kvėpuojančias kriaušių bedugnes, baugu ir mąstyti, kaip jojikas per jas skrenda raitas ant žirgo; tai vėl gėriesi marių tyluma arba stebiesi gaivalų galybėmis. Tokia prigimties gyvybė tai tikra poezijos plastika.

Tikriausia daidalio35 žymė yra sugebėjimas įkvėpti siela veikalan taip, kad savo jausmus suteikti skaitytojams. Toksai dailės magiškumas Krymo sonetuose Mickevičiui pilnai pavyko. Juose jaučiame ką įkvėptas poetas, rašydamas jautė. Pavyzdžiui: skaitydami XI ir XII sonetus gėrimės prigimties ramybe, XV ir XVI gi viešpataujantis narsingumas sukelia pavojų ir drąsą.

Visos šitos estetiškos žymės taip yra sukrautos į vieną epiškai-lyrišką Krymo sonetų poemą, jog rodos nieko negalima pridėti nei atimti, nesuardžius proporcijos ir neužkenkus grožiui. Šitose žymėse tat ir tvyro ypatinga veikalo grožybė.

*

Krymo sonetai daug sveria36 A. Mickevičiaus veikaluose ir lenkų literatūroje. Jie stovi tarp apatiškosios dainiaus lyrikos ir Konrado, nuo kurio savo poetišką talentą aukoja tėvynės reikalams.

Krymo sonetuose pilnai apsireiškia37 jau subrendęs dainiaus talentas. Jaunystės veikaluose Mickevičius parodė galingą talentą, tečiaus dar tasai talentas nebuvo pilnai išsiplėtojęs38 . Krymo gi sonetuose kiekvienas išsireiškimas liudija įsitikėjimą 39 savimi bei individuališkumą. Ypatingai dainiaus talentas Krymo sonetuose apsireiškia gerame orientališkojo styliaus pritaikyme, taip pat natūrališkame sausumos bei marių aprašyme. Tos dvi Krymo sonetų žymės pasirodo ir kituose vėlyvesniuose Mickevičiaus veikaluose.

Be to Krymo sonetuose pastebime žymų poetiškosios technikos pažangumą. Klasikai prikaišiodavo romantikams niekinimą ir gadinimą poezijos formų. Mickevičius gi išsirinko sunkiausiąją romantizmo formą — sonetą ir ją pavyzdingai apdirbo; tuo jisai puikiai atrėmė klasikų užmetimus40 . Poetiškoji technika, ypatingai gi eilių atliepimas Krymo sonetuose pasiekė tobulybę, kuria ir vėlesniuose savo veikaluose Mickevičius atsižymi. Teisingai tat jisai galėjo pavadinti save „rimų viešpačiu”.

Krymo sonetai lenkų raštijoje turėjo didelę įtekmę41 . Jie sugrąžino pagarbą apleistai ir beveik užmirštai soneto formai lenkų poezijoje, jie taipgi nutiesė kelią į lenkų raštiją orientališkam eiliavimui ir poetiškam prigimties aprašymui. Todėl teisingai Brtickueris sako; „Ir vėl lenkų poezijai susyk naujos atsidarė sritys. Tai tinka ne vien pačiam sonetui, nors ir jisai jau XVI ir XVII amžiuose auklėjamas, dabar išnaujo atgaivintas, ir užuot siaubiančios balladomanijos įvedė sariojančią42 sonetomaniją, ypač suteikė lenkams suvisai naują orientalizmą. Šisai užima Krymo sonetuose žymią vietą... Taip Krymo sonetai buvo obalsis43 lenkų literatūroje į orientalizmą; patsai poetas dar turėjo ant to aukuro šilti, prie kurio vėl spraudėsi sekėjai Chodžko, Witwicki ir k.”

Dar didesnę rolę44 lenkų literatūroje atlošė gražiai aprašytoji Krymo sonetuose prigimtis. Klasikų poezija maža paisė prigimties. Tiktai romantizmas, kuriame jausmai greta, dažnai net prieš protą, reikalavo savo teisių, pradėjo gerbti prigimtį. Mickevičiaus genijus ir šiuo atžvilgiu tiesė kelią. Prigimties vaizdai, kuriuos jisai Krymo sonetuose nuvarsavo, daugelį nustebino ir pritraukė. Pabudo lenkų literatūroje prigimties pamėgimas.

Krymo sonetai tapo pavyzdžiu tos rūšies poezijai ne tiktai lenkų, bet ir kitų tautų literatūroms; tai liudija tų sonetų vertimai į daugelį kalbų, ypačiai slaviškųjų.

M. G.

Adomui Mickevičiui
Kentėtojau meilės, Karaliau poetų!  
Tu milžino siela tėvynę mylėjai,  
Aukodamas save liuosybės45 idėjai,  
Dainuodamas Lietuvą užmiršusiam svietui46 . 
 
Deja, pats po jungu47 gyvenimo kietu,  
Palaiminti laisve tautos negalėjai,  
Bet misijos tavo tebėr48 pasekėjai,  
Jie dvasią įkūnys giesmių išauklėtų.  
 
Garbė tau Lietuva, kad išdavei49 vyrą,  
Kuris ant milijonų širdžių50 viešpatauja;  
Kieno gi begirdim aukštybėse lyrą? 
 
Tai žvaigždės pasėtos mūs51 Genijaus sauja52.  
Ant įgimto skliauto per spinduli tyrą  
Atskleidžia senovę, ainiams53 pranašauja.  
 
Podoba Ci się to, co robimy? Wesprzyj Wolne Lektury drobną wpłatą: wolnelektury.pl/towarzystwo/
Akermano tyrai54
Įplaukiau į erdvy bę sauso okeano;  
Vežimas po žalumą braidžioja kaip luotas55:  
Per banguojančias pievas, žiedais vainikuotas,  
Irstaus56 tarp koralinių57 salučių bužano58 . 
 
Jau blysta oras, niekur kelio nei kurhano59 ;  
Stebiuos dangun60 : ten svinda debesys auksuotas,  
Ten žvėrinės61 išaušęs vyzdis spinduliuotas...  
Tai blizga Dniestras, kyla lempa Akermano!  
 
Stokim!... Kaip tylu!... Gervės, girdžiu, oru plaukia.  
Jų nepasiektų smarkios sakalinės62 akys;  
Girdžiu, kur ant žolelės supasi plaštakis, 
 
Kur žaltys slidžiakrūtis per žolyną braukia...  
Pratįso mano klausas63 , ar nepasikakys64  
Gandų iš Lietuvos... Važiuokim, nieks nešaukia!  
 
Marių tyla Ant Tarkankuto aukštumos
Paviljono 65 kasnykas66 vos krustels nuo vėjo,  
Lėtai vandens skaisčioji kvėpuoja krūtinė:  
Lyg svajojanti laimę jauna žieduotinė67,  
Pabunda atsidusti, vėl akis sudėjo. 
 
Burės tarsi paparčiai, kad kovą laimėjo.  
Snaudžia ant nuogų karčių68; laivo apatinė  
Palengvėl supas, lyg kad prikalta grandine;  
Nurimo marininkai69, minia suklegėjo.  
 
O mare! Tarp linksmųjų tavo sutvėrimų  
Polipas70 dugne miega, kada dangus graudžia,  
O kad marė nurimsta, jis ilgžasčius skleidžia.  
 
Mintie! Tavo gilybėj hidra71 atminimų  
Miega, kuomet nelaimių audros žmogų skaudžia,  
O kad širdis nurimus, nagus jon72 suleidžia... 
 
Mareivystė73
Ūžmas didesnis, marių vaidinas baidyklės74,  
Laivininks75 aukštyn ropia ir ore pasviro,  
Išsitiesė kaip ilgas, tarytum pastiro,  
Lyg tykodamas voras iš savo sėdyklės76 . 
 
Vėsula! Dūksta laivas, žąslus šalin trenkia,  
Skenda putų pusnynuos, voliojasi, narsto,  
Kelia sprandą, pamynė bangas, dangų varsto,  
Kakta debesius skaldo, sparnais vėjus lenkia.  
 
Mano siela kaip stiebas dausomis77 lekioja,  
Pujoja vaidentuvė78 lyg kasa šių burių,  
Rykauju su linksmuoju keliauninkų būriu;  
 
Ištiesiu rankas, puolu ant krūties laivinės79,  
Rodos, bestumiu laivą pajėga krūtinės80:  
Malonu man! Gaivu! Kaip paukščiui, kurs skrajoja!  
 
Informacje o nowościach w naszej bibliotece w Twojej skrzynce mailowej? Nic prostszego, zapisz się do newslettera. Kliknij, by pozostawić swój adres e-mail: wolnelektury.pl/newsletter/zapisz-sie/
Audra
Burės žlugo ir vairas tarp vandens kliokimo  
Skęsta minios ramybė, slibinas sušuko;  
Jau lynas paskutinis mareiviams81 ištrūko,  
Saulė kruvinai leidžias ant nusiminimo. 
 
Užkaukė vėtra; ant šlapių kalnų, kur muko  
Kits per kitą iš marių bedugnės, mirimo  
Genijus, begrūmodamas kardu įniršimo,  
Lyg karžygys įbingęs82 mūsų laivop niūko. 
 
Šitie pusgyviai merdi, anas delnus užlaužė,  
Tas draugus atsisveikint jau apsikabino,  
Šitie meldžias prieš galą, kad nuvytų mirtį. 
 
Vienas keleivis, širdį kuriam juojaus83 graužė,  
Taip sau manė: laimingas, kas apsisvaigino,  
Ar melsties84 moka, ar bent tarp draugų gal mirti.  
 
Kalnų reginys iš kozlovo tyrų Keleivis ir Mirza KELEIVIS
Ten?... Ar Allahs pastatė siena marias ledo, 
Ar angelams sostinę iš debesio pilko? 
Ar ketvirtžemio85 mitrus86 Divai87 čion suvilko, 
Kad žvaigždžių karavanos88nepraleistų vado?... 
 
Viršukalniai liepsnoja! Gaisras Carogrado!89 
Ar Allahs90, kad tamsybė chilatu91 iš šilko, 
Skriejančius po gamtjūrą92 pasaulius apvilko, 
Tą žibintą užkorė tarp dangaus apvado93?...  
  MIRZA94
Ten? Buvau: žiema tūno; ten snapai šaltinių 
Ir upių gerklės iš jos lizdo gurguliuoja; 
Pūstelėjau, iš mano burnos sniegas krito;  
 
Žengiau aukščiaus erelių kelių padausinių95, 
Kur debesių lopšiuose griausmai snūduriuoja, 
Kur ant mano turbono96 vien žvaigždė tebšvito: 
Tai Čatirdagas97! 
  KELEIVIS
Aa!!  
 
Bachčisarajus98
Dar didžiulė, tuščia jau Girajų vietovė!  
Bašų99kaktomis šluotos riokso kiauros angos,  
Kambariuose, kur žaidė ant suolų gulovė,  
Šokinėja skėreliai100 ir gyvatė rangos.  
 
Langais įvairiavarsiais tik vijoklės101 spangos  
Lipa ant kurčių sienų paveldėt gerovę  
Chanų102, kurią jau amžių nusariojo bangos  
Ir skelbia Baltazaro103 rašmenimis „GRIOVĖ”. 
 
Viduj salės paminklas stovi marmorinis:  
Tai fontana haremo imtinę gerbia  
Ir perlų ašaromis per dykumą šaukia: 
 
Kur esate, o meile, galybe ir garbe?  
Jūs turit amžinuoti, šaltinis greit plaukia;  
Vai gėda! Jūs išnykot, o liko šaltinis...  
 
Przekaż 1% podatku na Wolne Lektury.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
Bachčisarajus naktį
Skirstosi iš džamijų 104 dievuotųjų105 minia,  
Izano aidas dingsta pavakarį tylų;  
Paraudo susigėdus aušra nuo šviesylų106,  
Gaisus nakties karalius kopia į gūžynę107. 
 
Jau žibintuvai žvykso po dangaus tuštynę;  
Tarp jųjų plūkuriuoja vienas debesylų,  
Kaip snaudžianti didžgulbė 108 po ežerą vylų109,  
Jos sparnai paauksuoti, krūtis sidabrinė.  
 
Čia kipariso110 ūksmės111 ir menaro tįso,  
Toliaus aplink granitų milžinai juoduoja,  
Lyg šeitonai susėdę divone112 Ebliso113  
 
Po tamsumos pamarške114; kartais sužaibuoja  
Kibirkštis ant viršūnės, ir vytim Fariso115  
Miegantį dangaus mėlį116 švyst-švyst sidabruoja. 
 
Potockaitės karstas117
Pavasario šalyje, linksmuos sodnuos118 Krymo,  
Suvytai 119 radastėle120! Tavo valandėlės,  
Lėkdamos kaip auksinės jausmo plestekėlės121,  
Širdies gelmėj paliko ydus atminimo. 
 
Ten žvaigždžių šviečia aibės ant žiemių122 skliautimo123,  
Kodrin124 gi ant to kelio spindi tos akelės?  
Ar žvilgys125 pirm neg geso nuo šaltos žemelės,  
Ten beskrįsdams įkūre ženklus išsilgimo126? 
 
Mergele! Aš apleistas svetur pasimirsiu;  
Čionai man saują smėlio težer’ draugų rankos.  
Pas tavo karstą dažnas keliauninkas lankos,  
 
Ir aš kalbos savosios skardą tad išgirsiu,  
Ir dainius apdainuodams pavergtą mergaitę,  
Išvys gretimą kapą ir man skirs giesmaitę.  
 
Haremo127 kapinės128 Mirza keleiviui
Čia jaunutėles kekes iš meilės vynyno  
Imta Allaho skobniui129. Čia perlės130 rytinės,  
Laimės jūroj pagautos, nūn rojaus imtinės,  
Prieglobstyj amžinatvės, ilsis ant kapyno.  
 
Jas visos malonybės apleido laikinės131;  
Tiktai šaltas turbonas132 žvilga ties gėlyno,  
Lyg šešėlių bunčiukas133ir ant akmens gryno  
Raidės, giauro134 išdrožtos, tebspinkso vardinės. 
 
O jūs, Edeno
1 2 3 4 5 6
Idź do strony:

Darmowe książki «Krymo sonetai - Adam Mickiewicz (darmowa biblioteka online .TXT) 📖» - biblioteka internetowa online dla Ciebie

Uwagi (0)

Nie ma jeszcze komentarzy. Możesz być pierwszy!
Dodaj komentarz