Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Asnyk
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Asnyk
jau! Sykiu su tavąja
Užtemo žvaigždės tos žemės, su tavim
Jos neteko dvasios-prieglobėjo,
Kur prie garbės tik ją vedė! Liks priešams
Ji, nelaiminga...
KĘSTUTIS
rūsčiai
Sūnau! Neišdrįski
Mūs ateities link šitaip abejoti,
Nes tiktai seną užrūstinsi tėvą.
Dėl ko baugina ateitis tėvynės?
Tautų likimas surištas nesti
Su sustengimais vienstovių žmogystų —
Spėka aukštesnė be atmainos valdo
Ir, prireikėjus, didžiavyrius budin88.
Sunkumums spręsti, kada puolam patys,
Kas gali džiaugsmą, ar prapultį lemti;
Manom, kad viskas su mumis pradingsta
Ir piktžodžiaujam ant liūdno likimo.
Tuo tarpu tankiai, ką nuopuolių menam,
Liūdni išvydę mūsų vilties griaučius,
Tėvynės dalį sustiprina dargi —
Ir mūsų grabas taps ateities lopšiu.
pro didžiąsias duris įeina Aldona ir nedrąsiai artinasi prie Kęstučio
SCENA VII
Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona
ALDONA
Tėve Kęstuti, nepykti ant vaiko,
Ką čion atbėgo, tavęs nepaklausęs.
Ikšiol juk niekad nesipriešinau tau,
Bet šiandien mane pergalėjo baimė
Ir nerimastis vijo pėdoms tavo,
Visai nežiūrint, kas man įsakyta.
KĘSTUTIS
Vaikeli! Vis tau iš galvos neišeina
Sapnai, baidyklės, vis baugina tave
Gedulių dvasios ir vaikosi paskui
Šmėkla išblyškus praeities; da protas
Tavo nuilsęs, sergąs keičia viską
Į stebuklingą svajonę ir liepia
Imt per teisybę, kas akyse rodos.
ALDONA
Pyksti ant manęs?
KĘSTUTIS
Pykčiau, kad galėčiau.
Ką padarysi išlepintam vaikui?
Tokiam paukšteliui, kurisai išsilgęs
Pas mane seną atlėkė ant rankų?
apkabina Aldoną
ALDONA
Sunku man, tėve, gyventi be tavęs;
Be tavęs svietas dykuma išrodo
Taip tamsu, šalta, be gyvasties kokios,
Taip savyj gero neturinčia nieko,
Kad širdis mano iš skausmo nor plyšti.
KĘSTUTIS
šypsodamasis, Jogailai
Žiūrėk, kaip mane į tinklus vilioja
Laumė štai šita meiliaisiais žodeliais,
Kaip savo meilę išreiškia seneliui,
Su kuriuo turi išvieno liudnumą.
Turi dabar ją gražiai pamylėti,
Iki išeisim elgėtaut po žmones.
JOGAILA
Ką kalbi, dėde? Juk aš neapleisiu.
KĘSTUTIS
Nuleidęs kardą, jau netinku niekam,
Jei vakarais tik kam pasakas sekti.
Taigi rengiuosi, eidams per Lietuvą,
Butus lankydams, svetimų gudrybę
Išpasakoti.
Aldonai
Tu eisi su manim.
ALDONA
Kad ir į kraštą pasaulės!
KĘSTUTIS
Tegul nors
Vaikai pramoktų vokiečius iškeikti,
Saugotis jųjų, geriau už mus ginti
Savo tėvynę.
kreipdamasis ant Jogailos
O tuotarpu senį
Vesk pasilsėti.
JOGAILA
Duodu savo lovą.
Eisiva, dėde.
Jogaila veda Kęstutį pro duris po kaire, bet jos staiga atsidaro ir įeina ant scenos Marė su Prora Bilgenu, neduodama praeit; ties durimis už jų dviejų stovi kiti ginkluoti Jogailos dvarininkai
SCENA VIII
Marė, Bilgenas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona, ginkluoti Jogailos dvarininkai
MARĖ
įeidama, Jogailai
Palauk!
JOGAILA
Ko tau reikia?
Dėdė nor miego.
MARĖ
Dėdė gal palaukti —
Aš ramaus miego kur kas ilgiau laukiau.
JOGAILA
Marei
Sakyk, ko nori?
MARĖ
Noriu pati dėdei
Pakloti lovą...
ALDONA
šaly
Dreba visas kūnas!
JOGAILA
Ką gi tai reiškia?
MARĖ
Seniems miegs netinka,
Jeigu jie turi ant sąžines kraują.
Mat šviesios naktys jiems neduoda miego —
Nusiųsk Kęstutį kalėjiman tamsų —
Ten tegul ilsis!
VYTAUTAS
Kaip drįsti, begėde,
Taškyti seilėms...
JOGAILA
Pasiutai, sesute.
MARĖ
Nepasiutau aš. Tu būsi pasiutęs,
Jeigu, nors sykį savo neparodys,
Leisi iš rankų ateitį karūnos.
JOGAILA
Mare, nutilki!
MARĖ
Argi tai tau, broli,
Paniekinimų atmintis taip miela,
Kad nė už skriaudą atsiteist nenori?
Ar užmiršai jau, kaip anuosyk dėdė
Mūs lizde mūsų išniekino tyčia
Prieš visą svietą ir kalėti liepė?
Paskui, parodęs paviršių malonės,
Da mus skaudžiau jis išjuokė. Kur skolos,
Ten užmokėjims. Padaryk ir jam taip!
VYTAUTAS
Nutildyk burną!
kreipdamasis ant Jogailos.
Jogaila, paliepki
Vydragai89 šitai prasitraukt!
MARĖ
Girdėjai
Broli? Nor mane iš čia išvaryti —
Iš namų mano — už tai, kad aš jųjų
Galvažudystę noriu svert teisingai.
Broli! Tai tavo bičiulius jau gali
Laisvai žudyti? Jau nė nesigėdi,
Už draugų mirtį nenorėdams keršint?
Tai jau prie tavo sosto nieks negali
Rast apginimo? Man vyrą, tau tikrą
Išplėšė tarną, kurs dėl tavęs žuvo.
Jeigu už jį tu atkeršint nenori,
Tai jau pas tave neverta tarnauti!
Ir pames tave teisūs tarnai tavo,
Jei juos paduodi svetimų piktybei.
KĘSTUTIS
išmetinėdamas Jėgilai
Tai, sūnau, sitaip priimi tu mane?
Juk tavimi tikėjau.
JOGAILA
Tai ne mano kaltė.
Nelaukiau šito. O vienok jos skundams
Reik pripažinti priežastys teisingos.
VYTAUTAS
Kur dingo tavo prisiega?
JOGAILA
Tai ką gi
Darysiu?
VYTAUTAS
Imk ją šalin! turi valdžią.
JOGAILA
Marei
Sesuo! Išeik sau!
MARĖ
Kolei lieka laisvas
Štai šitas senis, aš neatsitrauksiu.
rodydama Bilgeną ir kitos dvarininkus
Ricieriai laukia štai bausmės už mirtį
Vaidylos...
JOGAILA
Kas tai? Maištas užmanytas...
MARĖ
O ne, ne maištas, tiktai tarnų tavo
Teisūs troškimai, kad būtum teisingas.
VYTAUTAS
žiūrėdamas Jogailai į akis