Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Asnyk
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Asnyk
jau apleidžia tave, žemę tavo
Sandoros tiesos; kad mainais tau veikiai
Atnešim kovą, tavo žemei gaisrą
Ir ištrėmimą!
JOGAILA
Užpulti ketinat?
KUNONAS
Pats esi kaltas, sukalbą sulaužęs.
JOGAILA
Dangaus dievystės ir peklos21 galybės
Tegul paliudys: kad verčiate mane
Prie baisaus daikto. Pasiduodu varui22,
Kad atsikreiptų žadėta nelaimė.
MARĖ
Tai gerai, broli.
JOGAILA
stovinčiam pas duris Bilgenui
Apšauk tuoj šią naktį,
Tegul susirenk ricieriai į Vilnių,
Nes ant Kęstučio ūmai turim ruoštis.
atsigręždamas ant kryžiokų
Ar dabar tinkat? Aš jums nusileidžiu.
KUNONAS
Jei, kunigaišti, tikri tavo žodžiai,
Kodėl netiksim. šnabžda Konradui Tai da gudri lapė!
KONRADAS
taip pat Kunonui
Norėjo varo.
JOGAILA
Dabar svečiais būkit!
Noriu jus savo namuos pamylėti.
Užmirškim žodį, ištartą persmarkiai —
Atidarysiu jums pilį ir širdį.
kreipdamasis ant Vaidylos
Eiva, Vaidyla, karui prisiruoštų.
išeina pro didžiąsias duris, paskui jį Vaidyla ir Marė
SCENA III
Kunonas ir Konradas
KUNONAS
žiūrėdamas paskui išeinančius
Gudrus lietuvis, sukti jojo norai,
Tik jam netenka mūs zokono proto.
Tinklus užtaiso, žadinas lyg vaikas,
Ik pats į juosius nepaklius ant galo.
Užglėbt norėtų su mūsų pagalba
Tėviškę dėdės, o paskui prieš svietą
Suverst mums visą kaltės sunkinybę
Už Žemaitijos menkutį sklypelį.
Bet zokons žino gerai siekius savo
Ir neis tarnauti vaikiščio puikybei.
KONRADAS
Zokons tur galvą! Tykodams laimėti,
Gudriai į sląstas23 įveja sau žvėrį:
Su ranka viena štai Jogailą stumia
Priešais jo dėdę; su kita Kęstutį
Persergės tyčia, norėdamas juodu
Tiktai suerzint ir įtraukt į kovą,
Idant iš griaučių brolžudingo24 karo
Lengva jau būtų sugraibstyt Lietuvą.
KUNONAS
Supranti aiškiai, nors da esi jaunas,
Koki prie siekio keliai greičiau veda.
Žinai, kaip reikia stabmeldžiai apveikti
Be aiškaus varo, be aukų daugybės,
Dėl to ir siuntė tave, kad Lietuvą
Mitriai25 pakreiptum.
KONRADAS
Tai lengva — tik reikia
Neleist, kad gautų katra26 pusė viršų.
Jeigu nelaimė vieną jų prispaustų,
Iš makščių kardą privalome traukti
Silpnam pagelbėt ir dilgint puikybę
Jauno Jogailos ir skausmus Kęstučio;
Nuolat vis judint ir laukt, iki juodu
Pasijus sykį pajiegas išbaigę.
Įeina Vaidyla ir Marė.
SCENA IV
Kunonas, Konradas, Vaidyla, Marė
VAIDYLA
Ricieriai! Gerą atnešu jums žinią:
Dabar Jogaila trankosi, kaip levas27,
Ir su liepimais pasiuntinius vaiko.
Taigi uždegsim kariškuosius laužus,
Saldei28 nespėjus trissyk apsisukti.
KUNONAS
Skubintis reikia.
MARĖ
Nors kartą matysiu
Po mūsų kojoms tą puikumą senio,
Kursai mus niekin.
KUNONAS
Sesuo kunigaikščio
Tur kunigaikščių ir dvasią.
MARĖ
Man gėda,
Kad mes taip ilgai niekinimą kentėm.
KUNONAS
Didžiausias džiaugsmas tas, kurį pagimdo
Ilgas troškimas...
įeina pro didžiąsias duris Bilgenas.
BILGENAS
Esmi jūsų tarnas,
Svečiai garbingi, kunigaikščio siųstas
Butams parodyt, kurie jums paskirti.
Eikite paskui.
Kunonas ir Konradas išeina paskui Bilgeną pro duris tiesiai
SCENA V
Vaidyla ir Marė
MARĖ
linksmai apsikabindama Vaidylai už kaklo
Vaidyla! Ant galo
Kruviną piršlį nusiųsim Kęstučiui
Ir pilyj jojo vestuves iškelsim!
Nenorėj tąsyk atvykt ant vestuvių
Mudviejų, tardams, kad ta moterystė 29
Jų, kunigaikščių, giminę suteršia.
Ir drąsiai skelbė, niekino prieš svietą
Tave ir mano moterišką gėdą.
Dabar težino, kad mane yr vedęs
Ricierius vyras — ne pienburnis kokis.
VAIDYLA
Kad mane vieną paniekinims siektų,
Aš, žmogus prastas, ant to nežiūrėčiau.
Bet savo meile tu mane iškėlei.
Tai kada mudu abu plaka smūgiai
Apkalbos svieto, dėl tavęs užaugo
Mano krūtinėj puikums ir prisiekiau
Pagiežą kurti ik paskutinujų,
Nėsa aš tavo.
MARĖ
Vaidyla! pati aš
Įspėt nemoku, ar neužkerėjai
Tu mano širdį, jei taip karšta meile
Ji užsidegus? Štai visi man sako,
Tu žemai kilęs, o tu man ant žemės
Žvaigžde išrodai už visus galiūnus
Šviesesnė. Sako, negražus — gražesnis
Tu man už aušrą, kur danguje žiba.
Sako, tarp svieto esąs tu gudriausias,
Pilnas piktumo, kaip nuodų gyvatė,
O aš greitesnė gert iš tavo lūpų
Aitriuosius nuodus, ne kaip saldumynus.
VAIDYLA
Ar myli mane?
MARĖ
Myliu tavyj viską,
Kas gera, pikta, kas žema, ar aukštat
Bjaurumą stengiuos paverst į gražumą,
Branginu viską, kas tik tau brangu yr.
Nekenčiu lygiai, kas tau yr nemiela.
Kas tave žeidžia — priešninkas mano,
Kas pakels ranką ant tavęs — prapulti
Turi. Aš viską, viską tau pavesčiau:
Ir jausmus žmogaus, ir ryšius šeimynos,
Tėvynę, tiesą, liuosybę30, ir brolį,
Ir saulės šviesą.
VAIDYLA
Nekalbėk taip garsiai,
Mano brangiausia, gali mus prapuldyt...
MARĖ
Nebijau nieko, geidžiu aš tik vieno:
Po tavo kojų sugriauti pasaulę
Ir iš jos griaučių laimėt tau karūną,
Su dievų ženklu, arba ženklu kryžiaus —
Tai man vis viena! Jau arti tas laikas.
VAIDYLA
Liauk, nesikarštink! Tenežino ausys
Minties, kurioji širdyj pasirodys...
Tetyli lūpos...
pro kairesias duris pasirodo Jogaila
SCENA VI
Vaidyla, Marė, Jogaila
JOGAILA
Dabar pilyj kurčia.
Išsiuntinėjau sargus, kur tik reikiant,
Turime kantriai šiek tiek palūkėti...
Nuobudu laukti, laukimas kankina.
Nes prie ko sykį esmi užsidegęs,
Norėčiau, rodos, kad ūmai31, su vėjais,
Viskas įvyktų.
VAIDYLA
Užmanymą tankiai
Nuo pasiekimo skiria ilgas tarpas,
O geismai reikia malšint, jeigu norim
Pasiekt. Nelengva prieit aukštas siekis.
pro didžiąsias duris skubiai įbėga Bilgenas
SCENA VII
BILGENAS
Jogailai
Viešpatie! Teikis32 išrasti pagalbą!
MARĖ
Ką sakai, Prora?
BILGENAS
Visai netikėtai,
Tartum perkūnas, Kęstutis apsupo