Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Asnyk
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Asnyk
class="verse"> Mano močiutei prasikalstu tankiai,
Bet man vis rūpi priepuoliai tų žygių
Ir kovų. Rodos, imtum ir issiųstum
Paskui jį dvasią.
BIRUTA
Ką gi padarysi —
Toks mūs likimas. Aš būdavo taip gi
Drebu iš baimės, nuolat verkiu vyro,
Matydama jį vis tiktai kariaujant,
— O namie niekad. Nuo pačių vestuvių
Tik sumišimai, kovos ir medžioklė.
Reik moteriškei prie šito priprasti,
Kad ne jai vyras. Be reikalo skųstis,
Jeigu pavojaus ieško vis po svietą.
Reikia tik slėpti rūpestis ir laukti.
pro duris pasirodo Kęstutis
SCENA II
Kęstutis, Biruta, Aldona, paskui Konradas
KĘSTUTIS
įeidamas
Sveiki!
ALDONA
bėgdama prie Kęstučio
Tėvelis!...
Kęstutis sveikinasi, apkabindamas Aldoną ir Birutą
BIRUTA
Vėlai, mano seni,
Grįžti namo. Jau dabar neišleisim,
Pririšim tave kur prie lovos kojos.
Turėsi betgi ik žiemos palaukti,
Ik ant meškų reiks.
KĘSTUTIS
Mielai aš su jumis
Ilgiau pabūčiau. Žmogui nusibodo
Ginčai ir ginčai. Nesiliauja maištas!
Vaidintis reikia su gimine savo.
Čia su Jogaila, ten Narimants vėlei,
Arba Skirgaila... Ir taip dienos plaukia...
O vokietėms sėdi ant mūs sprando
Ir traukia naudą, čia mums besipjaujant.
BIRUTA
Užtrukai ilgai. Aldona nuliūdus
Manė, kad tu jau Naujapilėj likęs.
KĘSTUTIS
Turiu mat stambią odą, likau sveikas.
Ir sugriebiau da jums lapės pyrago,
Išdykėliams dar akstinus40 apglostys,
Ilgesnį laiką tikiuos pasilsėti.
Negreit išgirsim, aukaujant į kovą.
Gal ir senatvę pabaigsiu laimingas,
Be rūpesčių jau, namučiuose savo,
Štai prie Birutos, Aldonos ir midaus.
pro didžiąsias duris pasirodo Konradas; Aldona, pamačiusi jį, taikosi susivaldyt
KONRADAS
įeidamas
Vijausi paskui, kunigaikšti! Taigi
Nė nesiklausęs įeinu.
dairosi įžymiai ant Birutos ir Aldonos, norėdamas parodyt, kad tik dviesia norėtų kalbėt
KĘSTUTIS
Birutai ir Aldonai
Išeikit!
Biruta ir Aldona išeina pro kairiąsias duris.
SCENA III
Kęstutis ir Konradas
KĘSTUTIS
miemodamas akimis Konradą
Ką pasakysi?
KONRADAS
Persergėsiu41 tave.
Lėkiau su tuomi paskui42, tartum paukštis.
Bet per vėlai jau susitinkam mudu.
KĘSTUTIS
su paniekinimu
Tu? nori mane persergėt?
KONRADAS
Tu Vilnių
Saugok!
KĘSTUTIS
kaip anksčiau
Iš kur gi tas rūpestingumas?
KONRADAS
Daugiau aš nieko negaliu sakyti,
Bet apsvarstyki, ką daryt.
KĘSTUTIS
šaltai
Svarstysiu.
Konradas, linktelėjęs, išeina pro didžiąsias duris; Kęstutis žiūri paskui jį, įstebeilijęs akis, ir valandėlę užsirūpina; neužilgo įbėga skubindamas Butrimas bu sulaužytais ginklais
SCENA IV
Kęstutis ir Butrimas
BUTRIMAS
susijudinęs
O kunigaikšti!
KĘSTUTIS
Butrime! Negerą
Lemia tas ūmas tavo sugrįžimas
Ir audrą dvasios išreiškiantis veidas.
BUTRIMAS
nusiminęs
Viešpat, žiūrėki! Štai sutrukęs šarvas,
Per kurį gėda ricieriaus matyti.
Viešpatie! Velyk nė neklauski manęs,
O išsyk galvą paliepk man nukirsti
Ir krauju gėdą uždengki nuo svieto!
Pavedei man tu Vilniaus apginimą.
O aš apreiškiu: kad Vilniaus netekom!
klaupia prieš Kęstutį, uždengdamas rankomis veidą. Kęstutis stovi valandėlę prislėgtas skaudaus įgūdžio
KĘSTUTIS
prikeldamas Butrimą, švelniai
Kelk, senas drauge! Ant mano krūtinės
Laisvai paverkk sau — gailestį palengvins;
Nusiminimą ašaros nutildys;
Kęstutis niekad neatnaujins jojo,
Išmėtinėdams, nes žino, kad tikras
Tarnas negali būt kaltas, nors Vilnius
Svetimiems šiandien į rankas pateko.
BUTRIMAS
Viešpatie! Velyk tu savo rūstybėj
Paspirtum mane, kaipo kokį niekšą;
Tavo gerumas man ypač skaudesnis,
Kad per nelaimę aš esmi prigavęs
Lūkestį tavo; nors čia mano kaltės
Nėra, tai betgi aš jaučiu krūtinėj
Lyg žalčių kokį kamuolį, matydams,
Kiek daug neteko puiki širdis tavo,
Nors taip greita ji pasigailėt kito.
KĘSTUTIS
Teisybė, smūgis baisus, jisai pakert
Lūkestį žemės, kurią gint žadėjau.
Bet, norint mūsų žvaigždė ir prigeso,
Ginsiesiu tolei, ik išteks43 tvirtybės;
Tą, ką išplėšė mums per išdavimą,
Atgal atgriebsiu per spėką. Juk tave
Išdavė taip gi?
BUTRIMAS
Taip! Vaidylos darbas:
Vilniaus pilionis44 gudriai prisitraukęs,
Su jais išvieno sukalbą padarė —
Užėjus nakčiai, atidarė patys
Vartus ir leido Jogailos kareivius.
Veltui da gynės mus maža saujelė
Prieš didžią spėką ir prieš išdavimą.
Turėjom trauktis, su kardo pagalba
Per minias jųjų skirdami sau kelią.
Vilniaus netekom!
KĘSTUTIS
Taip dievams patiko!
Gerai, kad žmones mūs nepalikai dar,
Pareigas savo teisingai išpildęs.
BUTRIMAS
O kunigaikšti! Mes čia daugiau nieko
Jau negalėjom. Bet tegul nelaimė
Ant mūs atkrypo, aš, nors apgalėtas,
Da su savimi belaisvius sustvėriau,
Tarp kurių teko ir pats išdavikas.
Vaidyla sugriebts kovoje — jis laukia,
Surištas pančiais, kunigaikščio sūdo45.
Paskirk jam bausmę!
KĘSTUTIS
užsidegęs
Ta dvasia piktoji
Lietuvos žemės! Tiekkart nusidėjus,
Ir vėl sugauta jau ant išdavimo?
BUTRIMAS
Prieš tavo veidą tuoj jį pristatysiu.
KĘSTUTIS
Sunku! — Težūsta! ir su juo tedingsta
Parsidavimai, mels ir išdavimas!
Atvesk čion jį.
Butrimas išeina pro didžiąsias duris
SCENA V
Kęstutis pats vienas
KĘSTUTIS
Nėr ką! Bausmės reikia,
Jei atleidimas naują žmogžudystę
Gimdo ir širdis žmonių nuodais krečia.
Senis Kęstutis manė išlaikysiąs
Ranką nuo kraujo laisvą, dabar turi...
Butrimas pro didžiąsias duris įveda su sargais Vaidylą ir duoda ženklą sargams, kad lauktų už durų
SCENA VI
Kęstutis, Butrimas, Vaidyla
BUTRIMAS
rodydamas Vaidylą
Štai nusidėjęs.
KĘSTUTIS
Vaidylai
Vaidyla! Tai šitaip
Pasinaudojai iš mano malonės?
Kasdien, manai tu, galima atleisti?
VAIDYLA
apsiblausęs
Nemanau nieko.
KĘSTUTIS
Žinai, kad vėl mirtį
Užtarnavai sau — nieks jau neišgelbės.
Kuo gali gintis?
VAIDYLA