Kova ties Žalgiriais - Vincas Pietaris (darmowa biblioteka txt) 📖
Kova ties Žalgiriais, czyli Bitwa pod Grunwaldem, jest to próba przedstawienie istotnego, wręcz przełomowego, momentu w historii narodu polskiego, jak też litewskiego.
Mowa o tak ważnym obu narodom momencie jako środek wyrazu obierając dramat historyczny okazuje się być niełatwym, a jednak bogatym w emocjonanlnie wyzwaniem. Znajda tu miejsce klęska, zwycięstwo, wierność, zdrada – coś, bez czego walka o godność własną i ojczyzny nie jest możliwa.
- Autor: Vincas Pietaris
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Kova ties Žalgiriais - Vincas Pietaris (darmowa biblioteka txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Vincas Pietaris
Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, jest dostępna on-line na stronie wolnelektury.pl.
Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Nowoczesna Polska.
ISBN 978-83-288-3682-2
Kova ties Žalgiriais Strona tytułowa Spis treści Początek utworu I AKTAS II AKTAS Przypisy Wesprzyj Wolne Lektury Strona redakcyjnaSako: kvailiems laimė lemia. Koks jau velnių lėmimas? Ot, dėdė mano Kęstutis ar ne kvailas buvo? Jis užsitikėjo manim. Na, ar tai jau kvailesnio reikia? O biesku jam laimė lėmė. Aš jam, kaip kvailai vištai, liepiau galvą nusukti ir gana. Ot būta jau lėmimo.
Tiesa, yra tokie protingi, kaip aš. Na tokiems kaip kada laimė ir stebėtinai lemia, bereikia nei didelio darbo, nei triūso1, nei rūpesties, ot taip sau žmogus bambą išpūtęs gyveni, pilvą glostai, o tau laimė ar lemia, tai lemia.
Ar ne laimės darbas buvo dėl mano tėvo, jog jis buvo vyresniu broliu Kęstučio? Ar jis dėl to jokios rūpesties nei triūso nepridėjo. O paskui, ar ne laimė man lėmė, jog aš vyriausiu sūnum atsiradau pas savo tėvą? Na tegul, aš visados buvau smilus2 ir visados pirmas visur lindau, žinomas vaikas, kur pavojaus nebuvo, bet jeigu man kaip kada ir rodosi, jog aš tyčia pats per smilumą pirmas gimiau, tai jau vis tiktai aš niekuomi3 nekaltas tame, jog mano tėvas buvo taipogi pirmu sūnum... O šitų visų mažmožių tiktai ir reikėjo, kad aš tapčiau kunigaikščiu, o ne kokiu nors malkadžiobiu arba piemeniu.
Išmintingam žmogui tankiai tiktai užsimanyti ko nors reikia, o bematai ir viskas atlikta. Paimkime nors mano — ženybas4. Aš tiktai ėmiau mislyti5 apie ženybas... Na, metus tris; ne daugiau per penkis mislijau. Žiūriu, ugi neva netyčiomis kiša man lenkai nupieštą paveikslą savo karalienės Jadvygos. Aha! Misliju sau. O kaip tiktai jie pasakė, jog su jąja aš galia paimti ir visą Lenkų karalystę, taip aš ir supratau... Na, tenai truputį reikėjo krikštytis ir kitus krikštyti. Poterių tenai kokių mokintis... Sako, dėl išganymo dūšios6...
Ne, čion nieko nėra! pamislijęs Ir viskas taip gražiai klojosi. Laimė lėmė. Stačiai laimė lėmė! pamislijęs Apie Jadvygą prasimanė... Bet tai stačiai prasimanė! čiupinėdamas kaktą Ragai! Hm! Melas! Dievaži melas!
Ir karūna lenkų ir garbė! pamislijęs Na, dėl šito visko reikėjo ir išminties... Vytautas! O tiktai tas vienas Vytautas tiktai jis vienas galėtų mano laimę sugadinti. Jis patį velnią, man rodosi, galėtų sugadinti. Lenkai kytri7. Aš da kytresnis... Bandėme mes jį ir šeip ir taip apgauti ir nieko nepadarėme. Kiba8 kada jis pats ko užsimanė. Turbūt jis kokį nors velnią turi dėl patarnavimo. Kitaip kaip jis galėtų suprasti ir atminti visas mūsų klastas? Jo tėvas ant pažiūros buvo kur kas už jį išmintingesnis, o aš jį lengvai apgavau. O Vytautą negaliu. Čion ne be velnio. Ir ne dyvai9; jo motina ir tėvas buvo stabmeldžiai. Jis pats, tiesa, krikštytas, bet tai taip sau tiktai, dėl viso ko. O mane du sykius krikštijo. Na tai tokio kaip aš kiekvienas velnias gali išsižadėti. Pamislykite, vieną kartą krikštyto, o jau velnias prisidingi. Tai du sykius krikštyto — ir šeip, ir taip krikštyto, turi suvis bijotis. pamislijęs Bet argi jau taip tas velnias ir bijosi manęs? Jeigu tai tiesa, tai būtų suvis niekai. Jeigu jisai gelbsti Vytautą, tai ir man susigadytų10 tarpais jo pagalba, kada Dievas nesiskubina. ištaręs tai dairosi aplinkui su išgąsčia11 Ne, nieko nėra!
iš tolo girdėti žingsniai O kad jį ir Perkūnas trenktų! Galėjo girdėti su paskubta ima giedoti Aniuolas12 Dievo apreiškė Panai Marijai ir prasidėjo iš Dvasios Šventos!... pasirodo vyras
Ar tai tu čionai, Zbignieve? su meiliu veidu Jogailė patinka vyrą ir kiša jam ranką. Kas gero?
ZBIGNIEVASNieko gero, šviesiausias karaliau! Kryžiuočiai ne tik žemių negrąžina, bet reikalauja dar nuo mūsų žemės. Ot, aš jumis paskaitysiu, ką jie rašo.
JOGAILĖAr žinai ką? Tu mėgsti tokius dalykus skaityti, tai tu pasiskaityk paskui sau da sykį, be manęs...
ZBIGNIEVASBet ką jiems atsakyti?
JOGAILĖKą atsakyti?
ZBIGNIEVASTaigi, jūsų šviesybe.
JOGAILĖAniuolas Dievo apreiškė Panai Marijai...
ZBIGNIEVASDievobaimingas karalius, tiktai ne laiku.
JOGAILĖSveika Marija mylistos15 pilna...
ZBIGNIEVASKą gi daryti? Ką atsakyti?
JOGAILĖĮkyrėjo man į gyvąją ir šits, kaip anoms gadynėmis16 Vytautas.
ZBIGNIEVASVytautas? Ot galva! Tegul Vytautas su jais žinosi! Taip, taip! Ak ir nuo jo Kryžiuočiai reikalauja žemių, reikalauja Žemaitijos. Taip! Tegul Vytautas pradeda, o mes palūkėkime, pažiūrėsime. Ans mėgsta muštis. Jis n‘ištvers! Jis susiniaus su Kryžiuočiais. O kaip jis juosius sumuš, mes ir pasinaudosime. garsiai Jūsų šviesybe, mes lūktelsime su atsakymu ir pažiūrėsime, kaip šitoje dėtoje apseis Vytautas. Taip jūs norėjote.
JOGAILĖTaip, ugi taip! Tegul apseina Vytautas!
Ot, kalba ne vienas: kvailas Jogailė! Ne suvis kvailas! Ot, kas sumislyta. Ir kytriausiam nesumislyti geriaus. Tegul sau šykščius Vytautas mušasi su Kryžiuočiais, tegul žudo savo svietą, o mumis Dievas ant to protą davė, kad pasinaudotume be skriaudos dėl savęs... pasirodo Jadvyga, Zbignievas eidamas su paskubiu prie jos Šviesiausioji karaliene! Laba diena jumis! Laba diena, Aniuole, tu mūši! Saule!
JADVYGAKad ir tu pastiptum su savo laba diena. Prapuldei ant viso amžiaus, o dabar laba diena! Lįski tu prie šuns, o ne prie manęs!
ZBIGNIEVASSuvis be reikalo teikėtės jūs ant manęs pūryti. Da taip sakant, aš ne tiktai ką kitą, bet ir padėkavonę18 ne tiktai nuo kitų, bet ir nuo jūsų šviesybės užsidirbau...
JADVYGAPražudęs mane ir pražudęs suvis be reikalo?!
ZBIGNIEVASKaip be reikalo?
JADVYGATaip be reikalo, kaip pats sakei andai Jogailei, jog dėl lenkų susidėjimas į krūvą su Lietuva buvo nereikalingas.
ZBIGNIEVASKa! ka! ka! kvatoja Tai aš jam taip sakiau. Tiesa! Bet susimildama, karaliene, argi aš jam galėjau teisybę sakyti? Jumis, tai kas kita.
JADVYGAKokią gi tu man teisybę pagaminai?
ZBIGNIEVASŠita teisybė ir negaminta pati pasidarė. Gana bus, jeigu aš jumis priminsiu, jog lenkai ir dabar da ne per virš gerai stovi ginami ir Lietuvos. Gudai tyko nustverti kraštelį žemių. Čekai, vokiečiai iš kito krašto tiktai progos laukia. Tai da vis nieko! Bet atsižiūrėkite ant Kryžiuočių. Kiek jie mūsų žemių prarijo ir vis da nesotus. Da vis rija ir ant naujų žiojasi. O jus atsiminkite, kaip mumis ėjosi prieš sugobtuves19 su Jogaile. Kas užpuolimas Lietuvos, kiek nelaimes darė mūsų šalyje; kiek lobių lietuviai kas sykis iš lenkų gabenosi, kiek vergusių!...
JADVYGAKodėl nesigynėte! Ak jumis, kaip tu pasakoji, taip buvo lengva nuo visų gintis.
ZBIGNIEVASAtsiginsi tu nuo Lietuvos! Jie kaip padūkę; tik plėšia, tik grėbia, tik smaugia, tik mūša! Nežiūri jie, ar tavo galva, ar akis... Jiems vis tiek! Lįski tiktai, o jie tave iš šuns vietos užmuš. Nežiūri, ar tu chamas, ar bajoras... tiktai sauja, tiktai kerta! Jeigu nebūtume mes su jais susidėję, su tais lietuviais, tai po dešimčiai metų ar po dviejų jie būtų užėmę visus lenkus ir vietoje būti karaliene, būtų tekę būti vergute ar Dievas žino kuomi... Ot, už ką man ir dėka priguli.
JADVYGANe vergute ir ne Dievas žino, kuomi būčiau buvus, tiktai pačia mano pirmo ir mylimo jaunikio. O už vargą ne dėkui!
ZBIGNIEVASNa tegul ir taip. Bet kaip gi būtą buvę su mumis, su lenkais?
JADVYGASu lenkais tai būtų buvę, ko jie verti.
ZBIGNIEVASIr jums negailėtų?
JADVYGAKo jau gailėtis šalies, kuri ieško užvėjos po moteriškės žiurstu20.
Koksai svarbus dalykas pareikalavo čionai mūsų pribuvimo?
ZBIGNIEVASNuo kryžiuočių atsiųstas raštas, kuriame ne tiktai nežada jie grąžinti užimtą žemę, kaip tai mes reikalavome, bet da reikalauja naują.
ARKIVYSKUPASO kur karalius? Tai jo ypatingas rūpestis. Ką jis ant šito sakytų?
ZBIGNIEVASJis man sakė savo mislį. O dabar giedodamas Aniuolą Dievo, nuėjo melstis į savo rūmus.
ARKIVYSKUPASIr tai gerai! Įgijome dievobaimingą karalių ir gerą da ir tuomi, jog jis mažai kišasi į darbus, duodamas mums valią apsūdyti kiekvieną svarbesnį dalyką viešą. Kokį garsą, kokį gerą Dievas Visagalis suteikė jums, šviesi karaliene, patį. Taip misliju, jog visas svietas užvydi21 jums.
JADVYGAAha! į šalį Pasikarki tu su savo karalium.
PIRMAS MAGNATASKalbos jokios nėra ir būti negali apie tai, jog karalius mūsų geras ir garsus. Klausimas čion eina ne apie tai, tiktai apie tai, ką daryti su kryžiočiais?
PIRMA MOTERIŠKEO ką da čionai daug šnekėti. Apgarsinti ant jųjų karę22 ir atlikta.
ARKIVYSKUPASKaip tai atlikta? Vieno apgarsinimo jie neišsigąs.
PIRMA MOTERIŠKENa, aš ir sakau apgarsinti. Žinomas dalykas, apgarsinus surinkti kariūmenę ir ėjus sumušti kryžiuočius.
PIRMAS MAGNATASIr jus leisite į kovą ir
Uwagi (0)