Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Asnyk
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Asnyk
class="kwestia">
Man, kunigaikštien, įsakei ateiti.
MARĖ
nekantriai
Bilgene! tikrą pasakyk teisybę,
Kaip stovi mūšis?
BILGENAS
Nežinau da nieko.
MARĖ
Prakeikts tylėjims, kuris nekantrumo
Karštyje laiko! Nežinia tai didė
Kančia yr širdžiai, pasitikint laimės.
Bet šimtą kartų sunkiau yra laukti,
Ar išsipildys pagiežos svajonė.
kreipdamasi ant Bilgeno, karštai
O gal tu tyčia ką slepi nuo manęs?
Viršus Kęstučio? Pasakyk jau sykį!
Velyk bjauriausią žinią, ne kaip tąją
Nežinios peklą, kuri priešingiausius
Paveikslus rodo puolimo ar džiaugsmo!
Ar neįspėjau? ką? pragaišo viskas?
BILGENAS
Sakau, kad ne da.
MARĖ
Neslėpk, sakyk viską?
Aš tvirta busiu, noriu tik teisybės.
BILGENAS
Pasakiau tiesą, neslepiu aš nieko.
Ikšiol neturim da žinios nė kokios.
MARĖ
Argi tu niekad ir nieko nelaukei
Skausme ir baimėj? Valandoj, kaip svarstos
mūsų likimas, kalbi tu su manim
Taipos atšalęs ir pasekmės karo
Matyt tau nerup, jeigu toks ramus tu.
BILGENAS
Stoka žinios juk esti geras ženklas,
Nes piktos žinios atlekia, kaip paukštis.
MARĖ
pikta
Sau pasilikki raminimą tokį —
Nemėgstu žodžių per daug išmintingų,
Kurie, prireikiant, nenaudingi žmogui.
paliepdama
Raiteliai reikia išsiųst ik rubežių!
Tegul patyrę, parneša man žinią.
BILGENAS
Einu paliepti.
MARĖ
Eik ir liepki skubinti
Bilgenas išeina pro didžiąsias duris
SCENA II
MARĖ
viena
MARĖ
O Jogailėlis matyt jau užmiršo.
Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš
Visai išeičiau, nerimdama šitaip.
Konradas įeina pro didžiąsias duris
SCENA III
Mare, Konradas
KONRADAS
Teikis atleisti, kunigaikščiui, tokį
Mano drąsumą, bet norėjau svarbią
Apreikšt71 naujieną.
MARĖ
greitai
Ricieriau, sakyki!
Greičiau sakyki! Visa dvasia mano
Ant tavo lūpų kybo.
KONRADAS
Kruvins mūšis
Užbaigts. Kęstutis yra pralaimėjęs,
Jogailos rankoj.
MARĖ
Ar gerai girdžiu tik
Tavo žodžius tuos? Jogaila apveikęs!
Kęstuts sugautas! O, iš džiaugsmo gali
Perplyšt krūtinė...
kreipdamosi vėl ant Konrado
Ar kartais neklysti?
KONRADAS
Aš liudytoju buvau ir tą tiesą
Galiu patvirtint. Juk tiesiog iš vietos
Skubinau Vilniun tau viską pranešti.
MARĖ
Kaip dėkavoti už tavo malonę
Ir gerą žinią, kur lyg balzams gydo
Pažeistą širdį, skausmus ir liūdnumą?
negalėdama sulaikyt pašėlusio džiaugsmo
A! Jau Kęstutis į rankas pateko —
Tai galiu mesti našlės liūdną rūbą
Ir pirmą kartą linksmai nusijuokti,
Primynus koja galvą užmušėjo,
Kurį dangus man pats po kojų guldo.
Džiaukis, Vaidyla, kapuose nurimki —
Atlyginta bus!
KONRADAS
Viešpati malonus,
Jeigu auklėjai pagiežos troškimą,
Tai jis dabarties pakakintas72 tapo.
Nužeminimas sunkesnis už mirtį,
Nes dvasia kenčia daugiau, ne kaip kūnas.
Gana pamačius, kaip tas puikus senis
Šiandien sublogęs, tartum mažas vaikas;
Gėda prispaudė sunkiau, ne kaip dugnas
Užkalto grabo...
MARĖ
Kenčia, juk jau kenčia,
Tegul pajunta, kas tai yra skausmas!
KONRADAS
Liūdna matyti, kada žilas vadas,
Spėkų netekęs, stovi nusiminęs
Ant griaučių savo garbės ir didybės;
Kad atsisveikin ant amžių su viltim
Ir leidžias ten, kur jau nežiba žvaigždės;
Kad, pergyvenęs save, darbus savo,
Paminklu lieka kaltės ar nelaimių.
Toksai likimas, širdperšos73 baisybė,
Turi ir širdis, pripiltas rūstumo,
Priverst gailėtis...
MARĖ
Gailėtis nemoku.
KONRADAS
Įniršims baigias, pagiežai įvykus,
Kada jau priešų nelaimė prislegia
Ir žemyn lenkia...
MARĖ
Man to nepakanka!
Man turbūt pančiai, kalėjims, kankinims,
Mirtis ant galo...
KONRADAS
Per daug pageidauji,
Visai nežiūri ant sąlygų stovio —
Tegul Kęstutis tavo broliui ginklą
Yra pavedęs ir karūnos savo
Tiesą viršiausią — bet brolis nuo savęs
Jam prižadėjo, per prisiegą74 šventą,
Kaip vaiks mylėti, priderančiai gerbti,
Nuo užpuolimų gint ir išdavimo.
MARĖ
pasityčiodama
Kam gi tai burną be reikalo aušint?
KONRADAS
Juk čia dalykas santaikos šventosios,
Kurią sulaužyt nė viens neprivalo.
Kas nenor garbę ricieriaus sutepti.
Jogaila, vesdams pas save Kęstutį
Su keliais vyrais, kaipo svečius savo,
Turės atminti pareigas visokias,
Ką yr žadėjęs ir kas svečiams prider.
Negal užmiršti ir giminės ryšio —
Tai šalčiau reiktų kliūtis apsvarstyti
Ir apmalšinti įniršimo šuolius...
MARĖ
pasityčiodama
Tai paduot ranką užmušėjui vyro?
KONRADAS
Paskutinoji75 kartais ir taip liepia.
MARĖ
Tik viena liko man paskutinoji,
Kuri su mano krauju išvien teka —
Pavest tą senį kankinimų peklai
Ir tikrai mirčiai. Taigi žus Kęstutis.
KONRADAS
Sunku išpildyt užmanymą tokį,
Ant kurio brolis niekad nesutiktų.
MARĖ
Ar tai tau rodos, paabejos76 brolis
Užtart už mane, jeigu jam, kaip sūdžiai77 ,
Skriaudimus savo išdėsiu?
KONRADAS
Toks darbas
Per daug jau aiškiai apskelbtų pasaulei
Tą kunigaikščio nepadorią klastą.
MARĖ
Jūs pats, kryžiokai, prisiegą švenčiausią
Laužot, kituos tik matydami kaltę.
Vienok pati aš nenorių iš pradžių
Tuoj reikalauti galvos mano dėdės.
Pataikysiu juk paklausyti proto
Ir menkesniu kuo tuosyk pasikakint.
Tegul tik brolis, man pareikalavus,
Akyse mano suima Kęstutį
Ir pasodina į kelnorę78 tamsią.
KONRADAS
O jeigu tavęs nenorės klausyti?
MARĖ