Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Asnyk
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Asnyk
mūs rankoj, gal pavirst į ginklą.
KUNONAS
Skambėjims tokis silpnyn visad eina,
Besilpstant žmogui
Kam tuščias skambėjims?
KONRADAS
Ateitis rodys.
KUNONAS
Vienok bus nelengva
Išsiurbti senį, kuris ir pirmiau juk
Įrankiu tapti nesidavė niekad.
O jeigu syki šito užsimanėt,
Tai pabandykim...
Bilgenas grįžta, vesdamas Kęstutį, kuris duodasi vest be nuovokos ir nežiūrėdamas nė ant vieno iš esančiųjų
SCENA III
Kunonas, Konradas, Albanas, Bilgenas Kęstutis
BILGENAS
Kęstučiui
Eik drąsiau, seneli,
Čia nieko pikto — tai svečių sulaukei,
Kurie nor tave pamatyt — linksmiau bus.
KONRADAS
šaly
Baisus paveikslas nelaimių, senatvės!
KUNONAS
žiūrėdamas į Keisttuį
Tai tikri griaučiai, kuriuos perdėm tuščia...
gynama tik žmogaus, kuri tuojau, rodos,
Pavirs į dulkes, vos ją palytėjus...
BILGENAS
Kęstučiui, traukdamas jį prie kryžiokų
Artyn seneli!
KUNONAS
Kęstučiui
Mes su kunigaikščiu
Pakalbėt norim. Argi nepažįsti
Mūs, kunigaikšti, Kęstuti?
Kęstutis neparodo nė kokio gyvasties ženklo
BILGENAS
Kęstučiui
Na, seni,
Atsakyk!
atsikreipdamas ant kryžiokų.
Matot — tyli, tartum kelmas.
KUNONAS
Kęstučiui
Velydami93 tau gero, čion atėjom.
ALBANAS
Kaliniams žinot, užveizdos esybė
Uždaro burną.
KUNONAS
Bilgenui
Bilgene, išeiki —
Ant pilies kiemo gali mūs palaukti.
Duok raktus, patys duris užrakinsim.
BILGENAS
paduodamas raktus, kuriuos priima Konradas
Tekit, išpildau visus jūsų norus.
išeina pro grotas paskui per prieangį tiesiai
SCENA IV
Kunonas, Konradas, Albanas, Kęstutis
KUNONAS
Kęstučiai
O kunigaikšti, matant tave šitaip,
Širdį mums skauda. Brolevaikis tavo
Galvažudystę baisią yr padaręs.
Dabar juk galim laisvai pakalbėti —
Bilgens išėjo.
ALBANAS
Ar tu mus pažįsti?
Kęstutis vis nesijudina
KUNONAS
Mes tik bičiuliai tavo. Norim gelbėt
Tave nelaimėj...
matydamas, kad nė veidas Kęstučio nesujudėjo, Albanui
Nejuda tas žmogus,
Sustingus stovi, anė akių mirksniu
Nerodo jausmo.
ALBANAS
Kunonui
O gal nesupranta.
KUNONAS
Greičiau puikybėj savo užsikirto.
ALBANAS
Reikia aiškiau jam pasakyt, ko norim.
KUNONAS
Kęstučiui
Juk da ne viskas dingo, kunigaikšti,
Taigi nebūki nebyliu be žado.
Mes sugražinsim liuosybę, karūną,
Ištrauksim tave iš grabo, kur saulės
Veltui dairaisi, duosim rankon ginklą
Ir, kokią nori, pagiežą prirengsim.
veltui palūkėjęs atsakymo arba judėjimo Kęstučio
Tyli? Tau rodos, kad tave vilioja?
Žiūrėki, durys atdaros — ir tave,
Po sparnu savo pridengę, išvesim
Iš skylės šitos. Laisvas tada būsi.
Ką sakai, seni? Ar būtinai nori
Prapulti šičia? Nenori atkeršyt?
Ir, apgalėjęs, didžiavyriu tapti?
luktelėjęs, nekantriai
Na, atsakyk gi! Nes paliksiu tave
Tavo likimui, netekęs kantrybės.
Tyli? Tai nori negarbėj baigt amžį?
KONRADAS
išeidamas į pryšakį Kunono ir Albano prisiartindamas prie Kęstučio
O neatstumk tų, kuriuos vedė šičion
Gera širdis vien. Tikėk jiems, Kęstuti!
Kęstutis pakelia galvą, apžvelgdamas Konradą, lygnorėdamas prakalbėt, bet vėl sustingsta po senovei
KUNONAS
Albanui
Akmuo ant galo akims prakalbėjo,
Ant valandėlės jame plykstelėjo
Lyg žmogaus jausmas.
ALBANAS
Kunonui
Eiva! Tegul lieka
Vienudu, Konrads įstabią galybę
Ant jojo turi.
KUNONAS
Gerai, gali likti.
Kunonas išeina su Albanu pro grotinius vartus, o paskui per prieangį tiesiai
SCENA V
Konradas ir Kęstutis
KONRADAS
apsidairęs paskui išeinančius
Juodu išėjo. Prie tavęs aš vienas,
Kęsdams taip sunkiai, kad krūtinė plyšta —
Apie dienas tas aš kapuos sapnuosiu,
Jei bus tik sapnas mano dvasiai galims.
Tu nežinai, kaip baisiai mane slegia
Tavo tylėjims nepermeldžiams, kokius
Drebulius myrio siunčia tavo akys
Ramios, o šaltos, sustingusios. Velyk
Perkęsti viską, ne kaip matyt tokią
Tylinčią tavo užšalusią kančią...
Jei turi tiesą neapkęsti mane,
Tai duok išgirsti norint prakeikimą
Iš tavo lūpų! Nebūk lyg negyvas,
Tik rūstus stoki, kaip milžinų vadas,
Ir mesk į mane žaibus akių tavo,
Prakeik! Tik duoki išgirst vieną žodį!
Palaukęs Nieko? Ar nieko netarsi?... Ir šitai
Perkęsiu — duok tik man tu savo ranką
Ir bėgk su manim nuo kapinių šitų
Ant šviesios saulės — nes mirtis tikra čia
Graudena. Bėkim!
luktelėjęs
A! vėl išdavimo
Bijai? Neužmiršęs, kad patariau tave
Kalėjiman mest... Tikėk mano žodžiui!
Aš tau prisiekiu, kad nišdaviau tavęs,
O būdu tokiu norėjau atkreipti
Tik marų smūgį, kurs tau prirengts buvo.
palūkėjęs
Neini? Tyli vis... Permainyk man širdį,
Kad joji taip gi kaip akmuo tylėtų
luktelėjęs, užsikarstinęs ir pasidnodamas
O ne! Turiu aš išgelbėti tave —
Šalyn rytojus! ir apsimetimas!
Įžadus laužau...
klaupdamas prieš Kęstutį
Tėve! Sūnus tavo
Ant kelių meldžia, kad duotumės gelbėt...
KĘSTUTIS
Ar sūnus? Kokis? Turėjau juk vieną.
Tą apraudojau ir senei užmiršęs,
Nes jis — tai mano nelaimė ir kirmins.
Norint paskui aš atminiau iš sykio,
Su kieno veidu kryžiokų gyvatė —
Akis užmerkiau tyčia ir, pažinęs
Tik išdaviką, nepažinau sūnaus.
Mano sūnus jau nuo senai negyvas.
KONRADAS
Keršyja sunkiai širdis priverstoji!
Visame sviete nėra anė vieno,
Kurs, žaizdas mano iš arti pamatęs,
Pasigailėtų ir aukų didybę
Išmieruot94 teiktus. Tėve! Argi nieko
Širdis nesakė? Ir tiki į mano
Išdavystę, kuri keršytoją
Pridengia savim? Ar tau nešnabždėjo
Paslaptas balsas, kam viską sumaniau?
KĘSTUTIS
Aš tiesaus kelio visada laikiausi.
Dievų klausydams, mylėdams tėvynę,
Su teisybe vien gyvenau — dėl to gi
Šuntakių melo, arba apgavimo
Nė nepažįstu. Aš, matai, pripratęs
Svarstyt ir spręsti ne siekius, tik darbus.
Ir suprast stengiu, ką akys parodo.
Žinau vien tiesą — ir netikiu dorai,
Kur gudriai seka galvažudžių pėdas.
KONRADAS
Tėve!
KĘSTUTIS
lyg pats sau
Senai jau netekau to vaiko,
Kuriam daugiausiai sudėjau aš vilties,