Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖
- Autor: Józef Ignacy Kraszewski
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Kunigas - Józef Ignacy Kraszewski (biblioteka medyczna online za darmo TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Józef Ignacy Kraszewski
Redos akys prašvito.
Man pasisekė dasigriebt net į kryžiokiškas drūtvietes — tęsė toliau. Kažin, ar mane koksai dievaitis nenuves, ir nepasakys, kad jūsų sūnelį atrasiu...
Kunigienė susiraukė, žiūrėjo ilgai į jį negalėdama žodžio prakalbėt.
— Tegul tave Elgis geras veda! — tarė susirūpinus. — Eiki! Ieškok. Norint aš į tai netikiu, kad jis būtų gyvas. Galimai ir rasi, bet kas iš to! Jau jis dabar vokiečių ir neprietelių; o kad ir pažinsiu i ženklo, kaip jau saki au, tai Man nesakyk apie tai, nei jam apie Mane… Nenoriu Tokio sūnaus!
Nuleido akis ir ilgai stovėjo, vienok, nenorėdama su tuo Svolgūno atprovit, tarė:
— Ne! Ne! Norint jį perdirbo… norint manęs nesuprastų... o aš... ir net! tegul norint pamatyčiau!
Svalgūnas tylėjo.
— Nes kur tau! Tiek metų... ne! — pradėjo marmėt — nesugrąžins man dievai! Eiki, geras žmogau!
— Visi sako, jog gyvas... ir aš vakar mačiau jį vandenyje, jis iš vandens į mane žiūrėjo. Rasime jį, ponia ir Motin!
Pasikloniojo jai ligi žemės, nieko jam jau nepasakė — atsitraukė. Dvarokas patraukė jį į gryčią ir krepšius liepė pridėt. Paskui vedė kitu taku per tamsias uličias po žeme, ir taip ilgai, jog Svalgūnas turėjo ilsėtis.
Buvo trošku129 po žeme, kad Svalgūnas vos kvapą galėjo atgauti. Priėjo ant galo prie skylės, ba stovėjo kryputė ir Svalgūnas turėjo lipt laukan aukštyn. Kada Svalgūnas išlindo iš skylės, pasijuto girioje toli nuo Pilėnų, nes katroj šalį randasi tas piliakalnis, nežinojo.
Nuilsęs Svalgūnas puolė ant žemės ir pradėjo mislyt, ką dabar veikt. Išėmė iš krepšio ritinį skilandžio, ką gavo Pilėnų drūtvietėj, pasidrūtino130 ir traukė tiesiog į Vokietiją.
Jau kelio nedelios nuo to laiko praėjo, kaip Svalgūnas išėjo iš Malborko, o Bernardas dar nė nesitikėjo, kad taip greitai grįžtų iš kelionės, kad vieną rytą, pagal savo būdą vaikštinėdamas po visus užkaborius, paregėjo Šventą sėdintį ant akmens prie staldų.
Žinodamas, jog tuojaus po sugrįžimo turėjo su juo matytis, Bernardas nusiminęs stovėjo, supykęs.
Bernas nesiskubino, kad pasveikintų ir apie viską papasakotų, buvo nuliūdęs ir atšalęs, ką galima buvo suprast, kad niekam vertas naujienas parnešė.
Vietoj pabaust jį ir klaust, Bernardas stojo priešais jį ir savo akis įlipino kaip du peilius.
— Ką tik sugrįžau — suniurnėjo Šventas.
Bernardas davė suprast, kad eitų paskui jį. Kieme — nebuvo vieta klausinėt. Bernas ėjo paskui, bet tingiai, vos vilkosi.
kada įėjo į gryčią Bernardas, tas tuojau duris uždarė paskui save, ir staiga atsisukęs tarė kryžiokas:
— Ką naudojai?
— Nieko — atsakė Šventas.
Dirstelėjo kryžiokas į berną kaip įdūkęs. Bernardas jo visą būdą pažinojo ir dabar pažino iš jo veido, kad labai persimainęs; mislios visokios po jo smegenis skraidė. Ir mislijo, argi jis galėtų kame suvyliot?
— Kalbėk! — pašaukė.
Šventas pradėjo kosėt, su skvernu nosį valyti, galvą glostytis ir ant daikto trypt. Rodos, kad rengėsi ilgai pasakai.
— Buvau Pilėnuose — tarė — o ką? Motina netiki, kad jos sūnus gyvas! Užmiršo jau apie jį suvis.
Nežinau, kaip bus padaryta. Aš sakaiau, kad gal dar neu-muštas, kas paskelba vaikščioja... Tai juokėsi iš manęs.
— Tai buvai Pilėnuose? Ir įleido tave į drūtvietę? — pašaukė godžiai kryžiokas. Kalbėk, ką matei ir kaip atrodo ta prakeikta vieta. Vieną kartą mūsiškiai priplaukė Nemunu suvis arti, kad pažiūrėtų, kaip atrodo. Tai pasakojo, kad atrodo kaip laužas ir kad daug pušinių rastų priversta; būt neišmanėliai pakišę ugnį ir būt kaip lapes išrūkę.
Šventas su galva pakratė ir tarė:
— Kiba būtų geležinis žmogus, kad galėtų prieiti prie to kalno, ne byle kas gali prieiti, o byle ugnis neveiks.
— Kas tenai davedžioja ta drūtviete? — tarė kryžiokas.
Šventas galvą nuleido .
— Yra senas Valgutis — suniurnėjo — na, ir Kunigienė Reda.
— Na, žinau, ta našlė; bet kas tai iš to? — pritarė kryžiokas.
Kas iš to? — nusišypsojo šventas. — Ji tenai vadu ir viskuo...
Kryžiokas nusijuokė.
— Tu papaikai — tarė.
Šventas tylėjo. Vienas į kitą valandą žiūrėjo.
— Kalbėk gi — tarė Bernardas — kalbėk, ką matei?
Bendras rodo nekantriai, atsiliepė staigiai, vienu žodžiu atsakė:
— Ka mačiau? Na, tai mačiau! Storas sienas pilies, storus balkius, pilna žmonių, galingus vyrus. Moteriškė su kardu... o drąsi kaip vyras. Gerai, kad gyvastį išnešiau iš tenai.
— Ir persigandęs žiūrėt ir kalbėt nedrįsai — atsiliepė kryžiokas. — Sussenėjęs kaip kvailas gyvulis, jokios naudos iš tavęs nėra. Arklius valyt ir mėšlą mešt.
Atsikreipė nuo jo užpakaliu.
Gerai, kad nematė, kaip bernas šypsojosi. Šventas tylėjo.
Bernardas ant tuščio norėjo dar ką iškvost nuo jo. Šventas tylėjo, o kada ir ką atsakė tai nesuprantamai. Galima buvo suprast, kad jam kelionė nenusidavė, o roint nesuvyliojo, ba sugrįžo — tas, kas seniau buvo taip perkitręs, šnipukas, dabar su niekuo grįžo atgal.
Nenorėjo jo Bernardas užpykint kolone, norėjao tiktai kuo daugiausiai iškvost naujienų apie tą kelionę.
— Na, kada jai pasakojai, kad jos sūnus gyvas — paklausė — ar tėmijai į jos veidą? Kaip ji išrodė? Ar nepersimainė? Ar nesusijudino?
— Netiki! — atsakė Šventas .
Bernardas užsimislijo.
— Kitas būt dažinojęs ir nutėmijęs, — tarė — bet kas iš tokio kvailo pagalio, niekam, vaikine,nesi tikęs.
Nieko bernas neatsakė, pastovėjo prie durų ir pabaigoje su piktumu liko atprovintas.
Kada vilkosi nuvargintas į staldus Šventasis pakeliui susitiko su Silvestru špitolninku. Kaip jau žinome, kad špitolninkas prie ligonių buvo tikęs, o kada patėmijo nuvargintą Šventą, tarė jam Silvestras:
— Oj, kas tau, kad taip velkiesi, kad rodos maišą javų neši ant pečių?
— Esmu nuvargęs — suniurnėjo bernas — sušalęs ir nesveikas.
— Nuo ko?
— Siuntė mane — tarė — neakvatnai Šventas — žiema užuolė... kojos pabrinko...
Pasikasė galvą.
Špitolninkas žiūrėjo į jį.
— Na, tai pasiduok į špitolę porai dienų; atsilsėsi po kelionės.
Šventas buvo akvatnas, bet bijojo, ką į tai pasakys Bernardas.
— Aš nedrįstu — suniurnėjo.
— Aš liepiu! — pašaukė mitras senukas. — Eiki žemyn, kur tarnai. Tai ir tenai pamačysi ir savo griešną131 kūną padrūtinsi.
Parodė jam su ranka špitolę. Bernas pasikloniojo ir nusiyrė. Atsiilsės šilumoje, prie geresnio valgio, labai jam patiko. O Bernardas? Norint užpyktų, jau dabar jam nereikalingas.
Gautis į špitolę, prigulėjo nuo brolio Silvestro, bet kad turėjo gerą širdį, būt kožną priėmęs, per ką žinodama vyriausybė užžiūrėjo tai.
Kada Šventas atėjo į špitolę, kurio vokiečiai nekentė, ba vadino meška ir gyvuliu, o vyresnis gyčias, kada jė paregėjo, nenorėjo net girdėt apie priėmimą į špitolę. Nieko nepamačijo, kad ir sakė, kad jį brolis Silvestras atsiuntė .
— Eiki atsigulki į mėšlus... ir užsimiegok! — šaukė dažiūrėtojas132 — čia tau vietos nėra.
Šventas tyčia, dėl keršto, kada jo nenorėji priimti, užsispyrė neiti iš špitolės. Nieko neatsakė, į sieną pasirėmė ir iš vietos nesijudino.
Negalėjo į jį žiūrėt dažiūrėtojas. Kolojo jį, nieko nemačijo, ir po valandos stovėjimo pats su piktumu į gryčią įstūmė.
— Eiki! Tingini, bjaurus gyvuli, lietuviškas! — suriko — Eiki! Į vidų, sušilk ir prisėsk... nes aš tau neduosiu čia sėdėt. Turėsi dirbt!
Šventam tas špitolės darbas nebuvo baisus; nieko neatsakė.
Tuojaus liepė jam bliūdus nešiot, vandenį padavinėt, dabot ligonius, ugnį prižiūrėt.
Nes valgyt ir šilumos turėjo į valias.
Silvestras greitai neatėjo... neturėjo kam pasiskusti, o galų gale neturėjo kuo.
Vakare vėl valgį išdalino ir suvis jam buvo nesunku. Atsigulė potam kuknėje133 prie kamino ir skaniai miegojo iki dienos. Rytoj dieną nemislijo jo varyt. Štai atėjo ir špitolninkas, o kada rado jį nešiojantį valgį, nieko į tai nesakė, tiktai nusijuokė.
Vienok asižiūrėjo, kad jis čia tarp tų tarnų yra nereikalingas, ėmė jį į kitą gryčią, kad triūstų apie kareivius ir svetimžemiu s.
Čia jam dar geriaus buvo... ne taip stumdė ir neišjuokė.
Vakare pats Silvestras padavė jam kruzą nedidelį, bliūdelį uždengtą, parodė duris, pasakė jį tenais nunešt.
Drauge su Malborko drūtviete ir miestas augo. Tam mieste buvo gyventojai — visokie ateiviai, kaipo iš Turingijos, Sasų, Prancūzijos, Bavarijos ir t.t.
Tam mieste talpinosi tokie, kurie paskelbą patraukė, kad per vainą su lietuvninkais galėjo prisilupt visokių gėrybių, per ką iš visų šalių visokios valkatos glaudėsi prie kryžiokų.
Daugelis kunigaikščių, o ir Didus Vadas Liuderis, kada pristojo prie kryžiokų, pasitraukė iš savo šalies žmonių, apdovanojo visokiomis locnastėmis134 priskirdamas suvis lengvas provas.
Taipogi reikalavo visokių meistrų, kaipo tai: auksorių135, slesorių ir kitokių.
Iš tų visų atklaidų pasidarė miestas, pirmais gyventojais buvo vokiečiai, o paskui visokie.
Ne gana to atsirado ir visokių giesmininkų, o tarp jų ir necnatnikių moterų136, ant kurių kryžiokai per pirštus žiūrėjo. Linksmai mieste gyveno, o naktimis kas darėsi, tai Dieve gelbėk!
Kad ir katras galimai būt ir vienas kitą išdavė, tai bijojo, kad pats nebūtų išduotas.
Pačioj drūtvietėj buvo valdžia, bet viskam rasdavo spasabą, norint jokiai moteriškei, kad ir seniausiai, nevalia buvo pasirodyt; už tai mieste tavoro137, ką ant kiekvieno pašaukimo desetkais atsirasdavo.
Drūtvietė turėjo visokias vigadas138, o ypač jeigu iš Anglijos ar kitokios karalystės atvažiuodavo svečiai pas juos, tada banketai atsiprovinėjo po kelias dienas.
Tarp gyventojų Malborko radosi viena moteriškė, nejauna, nevos giminė vieno kryžioko — Zygfrido von Ortlopp.
Zygfridas tas paėjo nuo Reno, jau vyras nejaunas, tikas, be sveikatos, dėl savo senovės nuopelnų turėjo zokone didelę pavožonę. Jisai už tą moteriškę, vadinamą Gmunda, kurios namelis stovėjo šalia miesto, labai užtardavo, per ką nė Šaltyšius139 niekados nežiūrėdavo, nė kitokia valdžia niekad nedirstelėdavo.
Ne tiktai senas Zygfridas tenai apsilankydavo, ateidavo ir kiti kryžiokai ir tenai uždavo iki vėlyvo laiko. Drūtvietėje turėjo su viskuo slėptis, o čia matomai stovėjo ant stalo pilna plečkių su visokiais gėrimais ir iš visokių grajų140 bovijosi. Kad ir jų zokonas draudė užsidėt susidėti su moteriškėmis, čia pas ją buvo visad pilna.
Gmunda nuolatos laikė prie savęs po kelias seseraites, pargabentas iš Vokietijos, nes kada pabūdavo, pranykdavo nežinia kur, o vietoj jų parvažiuodavo kitos giminaitės. O niekas jai negalėjo uždraust jas laikyt.
Ta senė atrodė labai rūsti moteriškė, ba nuolatos turėjo lūpas sučiauptas, ir kožnas ją laikė teisinga moteriške. Jeigu kada stovėdavo ant slenksčio lauke, o eidavo pro šalį koks miesčionis, tai nuėmė kepurę, lenkė galvą iki žemės. Visi bijojo kaip kokios raganos.
Ba-nyčioje, į kurią Gmunda eidavo kas dieną, turėjo paskirtą savo klaupinę aksomu apmuštą, netoli altoriaus ir kada eidavo per bažnyčią, visi jai iš kelio traukėsi. Šlebės141 šnabždėjo ir lencūgai skambėjo, o ant kožno piršto po kelis žiedus turėjo užmautus.
Žinojo miesčionys, kad per ją ir Zygfridą viską galima buvo per Vadą padaryt. Galybė tos moteriškės buvo didelė, o ir Bernardas apie ją nieko nekalbėdavo, ba vėl buvo įsijaunėjus ir mylimą visų kryžiokų už savo jaunas giminaites.
Jos namas kuriame gyveno, talpinosi puikiausioje vietoje, netoli bažnyčios. Aukšta tvora aptvertas, medžiais apsodintas, kad ir katras būt norėjęs prieiti prie lango pamatyt, kas vidui darėsi, bet negalėjo. Priešakiniais vartais niekas neidavo, nes slaptų durų buvo kelios, o tos netinginiaudavo, ba nuolatos varstėsi. Vakarais, kada apgarsindavo mieste, idant gesintų žiburius, pas Gmundą žybėjo, nes niekas nedrįsi jai uždrausti.
Žodžiu kalbant, buvo tai lizdas, kuriam pavėlyta buvo viskas.
Penki metai bus atgalos, kada kartą nugalėjo lietuvninkus, o ko nenužudė, pargabeno daugelį nevalninkų, tarp kurių radosi ir jaunų mergaičių ir atvarė į Malborką.
Tarp tų radosi viena mergaitė dešimties metų, vardu Baniuta, kuri kad ir apdraskyta, galima buvo pažint iš auksinio kaspino plaukuose, kad paėjo iš aukštesnio gimimo.
Ne vienas dantį griežė ant jos, dėl ko vyriausieji norėjo apkrikštyti ir užmušt. Senas Zygfridas pasigailėjo verkančios mergaitės ir jau iš rankų žudytojų atėmė ir davė auginti Gmundai, kuri kad ir be noro priėmė ir kaip šunį kukinėje maitino.
Panevalia142 apkrikštyta gavo vardą patronkos143 zokono — Barbora. Gmunda augino kaip žvėrį ir mislijo, kad iš jos nieko gero nesulauks.
Žinoma, kad ta mergaitė turėjo kitokį būdą, ne taip kaip mesčionkos. Vienok daugiaus išminties turėjo nuo jų, o ir daugiaus drąsos; išmintį turėjo patarpusios mergos. Mušimų ir plūdimų negalėjo priveikt, ba turėjo savyje prigimtą išdidumą. Arba iš skaudėjimo, kada ją plakdavo, nes sučiaupus burną ir sukandus dantis kentėjo, neišduodama jokio balso .
Kad ir be jokio mokslo, viską žinojo, kuo visi dyvijosi.
Buvo labai mitra144 ir drūta, galėjo į aukščiausią medį įkopt kaip katė, o taipogi per aukščiausią tvorą perlipt... Kada pabėgdavo nuo plegų, tai įsikasdavo į žemę kaip kurmis ar laputė. Joti galėjo geriaus nei kryžiokas, o ir bailingiausio arklio nebijojo, ba geriaus mokėjo suvaldyt nei kaip koks arklininkas.
Kada ją pradėjo visokių moteriškų darbų mokyt, greitai paėmė ir greitai dirbo, nes akvatos neturėjo. Uždaryta stube buvo jai didžiausia mūka145 sėdėt. Kada ištrukdavo iš stubos
Uwagi (0)