Darmowe ebooki » Komedia » Prieš vėją nepapūsi - Mykolas Palionis (ksiazki do czytania TXT) 📖

Czytasz książkę online - «Prieš vėją nepapūsi - Mykolas Palionis (ksiazki do czytania TXT) 📖».   Wszystkie książki tego autora 👉 Mykolas Palionis



1 2 3 4 5 6 7
Idź do strony:
Duok man tamsta viską pasakyt. ARVIDAS

Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai?

ANTANAS

Nė už ką.

ARVIDAS

Tai taip sau... dėl to, kad plati tavo nugara, jis ketina ją ruožuoti.

ANTANAS
sumišęs

Mat... mat...

ARVIDAS

Kaipgi tada?

ANTANAS

Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt. Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs Mangirdų Marės... Aš nieko tamstai neatsakiau, bet dabar apreiškiu, jog nenoriu jos...

prasideda prieblanda ARVIDAS

Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, ji ne by kokio chamo duktė... Pamislyk tik...

ANTANAS

Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko ir mislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą.

ARVIDAS

Kitą?! Kokią kitą?!

ANTANAS

Daunoro Julę.

ARVIDAS
nusigandęs

Daunoro... Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęs galvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jis tau rengia balių su viržium?...

ANTANAS

Nieko jis man nepadarys. Aš myliu ir gana.

ARVIDAS

Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais... Išjuoks mus svietas... Jau ir dabar... ar negana tau ką jau tyčiojas tas chamas iš mūsų... iš tavęs, kaip iš kokio berno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei iš žmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas.

ANTANAS

Nieko kito man nereikia, su ja man bus geriausiai...

ARVIDAS
karštai

Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!... Klysti, vaike! Jai neklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių! Nenoriu nė matyt, nė girdėt.

vaikščioja užpykęs ANTANAS

Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk, kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar ne visi mes lygūs?

ARVIDAS

Susilyginai tu su chamais... Apmislyk, vaike... Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi...

ANTANAS
karštai

Bet tamsta ar pamislyjai taip šnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir ko turėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu, kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savo bajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą „bajoras”. Juk, nors mes ir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu ir gyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais. Kuom gi anie, apšaukiami „chamais”, menkesni ar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietui daug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių. Tarp jų viskame matoma broliška vienybė ir gyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsų protas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dar tebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne!

ARVIDAS
nekantriai

Gana jau! Duok tu man ramybę.

ANTANAS

Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę su pasoga dėl skolų išmokėjimo?!

ARVIDAS

Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai?

ANTANAS

Taip, da ne visi bajorai prakišo savo tėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas?

ARVIDAS

Man to žinot nereikia. Aš kalbu apie Mangirdus.

ANTANAS

Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą gi atsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?... Ar taip, kaip dabar stovime, su degutuotais čebatais54 ir su smaluotom alkūnėm?... Todėl ar gali būti man pora nemokanti jokių darbų Mangirdų Marė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis... Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti, kaip esame, artojais...

ARVIDAS

Aš nesakau, kad ponavot... bet... bet, pandze, atmink, pasoga... skola...

ANTANAS

Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus... O po antra aš myliu...

ARVIDAS

Jau ne vienas meilės karščius prie terbos55 prisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike, prieisi, palikdamas ir mane ubagu...

ANTANAS

Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti, galiu...

ARVIDAS
po ilgos abejonės

Viską aš gerai žinau, bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime... Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi...

išeina pro šalines duris SCENA 6. Antanas ir Katrytė ANTANAS
vienas; pastovėjęs nuleidęs rankas

Kas man daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęs į šalines duris Tėve!...

KATRYTĖ
įneša pieno puodynę, pastato ją ant staliuko prie durų

Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties?

ANTANAS

Gerai, aš pats pasakysiu.

skubiai išeina KATRYTĖ
viena

Pakvaišo jis visai, nė susikalbėt negalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripila puodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlio Kažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienio riejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiems pritrūko...

ANTANAS
įeina atsargiai

Tu da čia, gana jau bus tų ruoštų be galo, laikas gulti.

KATRYTĖ

Tuojau, tuojau.

išeina, paėmus puodynę su pienu ANTANAS
priėjęs ant pirštų prie šalinių durų, pasiklauso, atsargiai pravėręs duris, pasižiūri ir vėl uždaro

Miega... Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visų kvailysčių, ponysčių ir bajorysčių... Skubiai išsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėsto daiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kas ten baldos?

eina prie durų, atidaro SCENA 7. Antanas, Ragaišienė ir Julija. RAGAIŠIENĖ
apsigaubus su skepeta, pasirodo tarpduryje

Aš, dūšyt, aš su Julyte.

ANTANAS
sujudęs

Eikit čia, tik tyliai.

RAGAIŠIENĖ

Aš čia da viena. Julytė darže už klėties laukia.

ANTANAS

Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta.

išbėga RAGAIŠIENĖ
pastovėjus užsimąsčiusi

Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus? Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį į svetimus namus.

Bailiai apsidairydama, ilgai stovi vietoje tylėdama. ANTANAS
tarpduryje

Čia... čia... eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė.

JULIJA
įeina, skepeta ant pečių, rankoj ryšius

Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau, taip ilgai nesulaukus.

ANTANAS

Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo.

skubiai dėsto daiktus. Ragaišienė atsisėda ant kėdės prie durų, Julija stovi, bailiai dairydamosi RAGAIŠIENĖ
pažiūrėjus pro langą

Kažin kaip turėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesys pasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus.

ANTANAS

Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso ko paimsiu sermėgą.

JULIJA
pasiklausius

Ar girdite, te kažkas atvažiavo... šneka...

ANTANAS
bėga prie durų, pravėręs klauso

Eina — pasislėpkite...

Ragaišienė gūžiasi kampe prie pečiaus, Julija įbėga į šalines duris, prieangyje girdis ėjimas, šneka SCENA 8. Tie patys: Daunoras, Barbora Arvidas ir Katryte DAUNORAS
sujudintas įeina su botagu, paskui jį Barbora

Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti... Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taip čia visur primėtyta daiktų.

BARBORA

Štai Julės ryšis skepetoje.

dairosi po kampus DAUNORAS
pašokęs prie Antano

Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aš tau parodysiu! Galvą perskelsiu!

ANTANAS
atšoka persigandęs, stovi nusiminęs ARVIDAS
už šalinių durų

Kas ten?! Kas ten?! O, Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kas čia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur? Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve, atsiradau...

ūmai grįžta BARBORA
rodydama į užpeckį

Ir Ragaišienė čia...

RAGAIŠIENĖ
atsistoja nuliūdusi, stovi sunėrus rankas KATRYTĖ
įbėga nusigandusi, apsigaubusi su užklote

Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiu tokią baisybę, maniau, kad degame...

DAUNORAS
pamatęs Juliją

O tu čia ko? Taip tu man!

pamatęs įbėgantį Arvidą nutilsta ARVIDAS
įbėga užsimetęs ant pečiaus švarką, basas

Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?!

pamatęs Daunorą, atšoka ir ilgai tyli nusiminęs, laiks nuo laiko pradeda nekantriai vaikščiot, atmetęs vieną ranką užpakalin. JULIJA
puola tėvui prie kojų

Dovanok, tėveli! Nežudyk manęs!...

BARBORA
karštai, bėgiodama, trepinėdama

Kaip tai?!... Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurio nė Dievas, nė žmonės negali atleisti.

ANTANAS

Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mes mylimės, taip... taip mums sunku be kits kito....

BARBORA

Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu. Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kas pasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniais paskendo upelyje, kad... Toks baisumas, toks bjaurumas.... Ir tik štai rasta gromata56 rodo laišką atidarė mums akis...

RAGAIŠIENĖ

Vyrai, moterys! Taip nieko — nebus! Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad gal taip Dievo buvo likta... Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė.

DAUNORAS
rūsčiai

O tau kas?! Kentė? Bet kas tam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turime dabar...

užsimąsto ANTANAS
griaudžiai

Dovanokite mums ir...

BARBORA
karštai

Ne, negalima, taip negražu... Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios...

ANTANAS

Ar da negana, ar nematote, nežinote tamstos...

DAUNORAS

Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai, vadinasi, kalbėti...

BARBORA

Žinoma, žinoma... Ką paskui žmonės kalbės...

DAUNORAS

Hm... taip, vadinas!... Žmonės sau, o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti. Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojaus važiuoti ir gana.... Julijai Žiūrėk tuojaus savo daiktus... Taip tu man! Pakelsiu aš tau pirtį, vadinasi...

BARBORA

Duok jai, kad žagsėtų...

ANTANAS

Betgi tamstos...

JULIJA
verkdama, sudėjus rankas

Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko... Taip aš jį myliu... negaliu be jo...

DAUNORAS

Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamsta manai?

ARVIDAS
sumišęs

Ką?... Kaip manau?!... Saugok, Dieve, ką jaučiu... Ką jis padarė tas beprotis.

ANTANAS

Tėve, tik pamislyk tamsta!...

DAUNORAS

Cha! cha! cha! Pamislyk!

BARBORA

Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonos57.

ANTANAS
karštai

Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš, kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus su visais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, nors jau seniai būtų laikas... Nereikalingos, rodos, jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne, tai ir aš... aš irgi...

ARVIDAS
karštai

Ką tu da?! Jau matai ką padarei... Bet ką dabar bedaryt?

DAUNORAS

Skirtis ir gana, vadinasi...

ANTANAS

Niekas tamstų neriša... Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge.

Julija šluosto ašaras BARBORA

Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu...

ANTANAS
prieidamas su Julija prie Daunoro

Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui... Juk mes niekam pikto nedarome...

BARBORA
neramiai

Da bent...

ARVIDAS
suminkštintas

Nagi, pandze, gyvenimui pikto... Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai... prisiartinęs prie Daunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie per tai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgi vargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt. Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienas prieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikę kuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina.

DAUNORAS

Nagi... vadinasi...

ANTANAS
skubiai bučiuodamas tėvui ranką

Dėkui, tėvel... Išsiteisiu aš už viską...

JULIJA
bučiuodama savo tėvui ranką, graudingai

Atleisk, tėte...

DAUNORAS

Jau nusiramink, vaikeli... Vienok, nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimti kraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai....

ANTANAS
paėmęs Juliją už rankos

Palaiminkite mus!

BARBORA

Kaip tai?

DAUNORAS, ARVIDAS IR RAGAIŠIENĖ
skubiai

Telaimina jus Dievas!

ARVIDAS
priėjęs prie Daunoro

Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, be vaidų, pandze.

bučiuojasi DAUNORAS
besibučiuodamas

Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi.

Przekaż 1% podatku na Wolne Lektury.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
Przypisy:

1. rolė

1 2 3 4 5 6 7
Idź do strony:

Darmowe książki «Prieš vėją nepapūsi - Mykolas Palionis (ksiazki do czytania TXT) 📖» - biblioteka internetowa online dla Ciebie

Uwagi (0)

Nie ma jeszcze komentarzy. Możesz być pierwszy!
Dodaj komentarz