Prieš vėją nepapūsi - Mykolas Palionis (ksiazki do czytania TXT) 📖
Prieš vėją nepapūsi to komedia przedstawiająca niczym pod lupą życie kilku rodzin na wsi. Problemy, z którymi się borykają, nierówność społeczna i wynikająca stąd nienawiść i wzajemna zazdrość.
Jak się mają zachować młodzi ludzie zakochani w sobie, a pochodzących z różnych stanów społecznych, a na dodatek z rodzin nawzajem się nielubiących? Czyżby zrezygnować ze swych uczuć? Autor odpowiada – walczyć. Nie w sposób przecież iść pod wiatr tak silnie wspólnie bijących serc, porywających młodych uczuć.
- Autor: Mykolas Palionis
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Prieš vėją nepapūsi - Mykolas Palionis (ksiazki do czytania TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Mykolas Palionis
Ne! Ne! Tai turbūt katytė už pečiaus.
DAUNORASPopiet ateisi paimti laišką ir nunešti tam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliu ilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų. O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, tai bus ko pasiskaityt... Turės iš ko pasidžiaugti.
RAGAIŠIENĖKlausau, klausau, ponuli, einu, nors tuojau, einu...
DAUNORASKur tau tuojau?! Aš einu da į laukus, paskui, pagrįžęs parašysiu.
Garbė Dievui, ištrūko galva! Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus.
Viešpatie! Kas iš to bus?! Kur aš pasidėsiu?!
RAGAIŠIENĖNiekis, dūšyt, niekis.... Laimė, kad nepamatė. Kada užminė apie paršus, net dvasią man užėmė. Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei juk ir girdėjai, kaip jis tave myli... Bėk dabar, dūšyt, namo.
JULIJABijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo?
RAGAIŠIENĖRegis, kad ten kas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiai nebemato.
JULIJATaip, ten tėvelis. Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį...
RAGAIŠIENĖBėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai.
JULIJATai tamsta eisi šiandien pas Arvidus?
RAGAIŠIENĖO kaipgi. Liepė paimti laišką ir nunešt...
JULIJAGal jį pamatysi, pasakyk jam viską ir paklausk, ką man daryt ir kada mes su juom pasimatysim.
Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę...
Aukščiausis Dieve! Kenčia tie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus. Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietas43? Po mirčiai Daunorienės, tos šventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duok jai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie mane ir visus varguolius. Dabar jos dukterį matau kenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleis jos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jų jaunas mylinčias širdis... Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šios pastogės? !...
SCENA 11. Ragaišienė ir Veronika VERONIKATegul bus pagarbintas...
RAGAIŠIENĖAnt amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi?
VERONIKAAtbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuo pusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi.
RAGAIŠIENĖJau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešė sūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo... Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jau čia nebebuvo.
VERONIKATai ir tėtė buvo čia pas tamstą?
RAGAIŠIENĖBuvo užsukęs, eidamas į laukus.
VERONIKATai mes turbūt prasilenkėm su ja; aš ėjau keliu, per lauką.
RAGAIŠIENĖŽinoma, kad eidama keliu negalėjai jos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku palei upelį.
VERONIKATai reik ir man grįžti. Gal jau visi parėjo pietums. Sudiev!
Seka ją, nabagėlę, pamotė, skaito44 jos žingsnius.
Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu — vis ne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jį velniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas gerai susidėjo, o čia atneša jį velniai... Lyg tyčia visad taip. Taip pernai, kada su Onyte viską kuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai — išteka ir po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: „Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!” Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų... Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kala savo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk. Tėvas užmanė apipačiuoti45 mane su pana, kaip jis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga, ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę Maugirdų Marę... Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savo užmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai... Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko gero nesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinai pagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad aš myliu kitą, dėl kurios parangus esmi46 ant visko
KATRYTĖRagaišienė iš Pilviškių atnešė laišką.
ANTANASO kame gi laiškas?
KATRYTĖJi sako, kad reikalingajai pačiai paduoti.
ANTANASŠauk ją čia.
KATRYTĖKlausau.
Ji man rašo, žinau, kad nieko malonaus nepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaip matyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad ji mane myli.
SCENA 2. Antanas ir Ragaišienė RAGAIŠIENĖTegul bus pagarbintas...
ANTANASGerai, gerai...Kame laiškas?
RAGAIŠIENĖGi šit. išvynioja laišką iš skepetos ir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiui į rankas....
ANTANASTai ne jos ranka! Kas tą rašė?
RAGAIŠIENĖParašė jis pats, mano geradarys ir užlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliui apie...
ANTANASMano tėvui!? skaito adresą Taip, taip... Gerai... bet ką gi jis jam rašo?
Aš, dūšyt, skaityt nemoku... O kad ir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau...
ANTANASGerai... hm... pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūk sau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji... ji Julytė ar nieko nepa... nesakė?
RAGAIŠIENĖKaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kad vis tai dėl meilės...
ANTANASNa, o daugiaus ką?
RAGAIŠIENĖDaugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo...
ANTANASNieko nebeliko pasakyt...
RAGAIŠIENĖKaip neliko. Ji sakė da, kad norėtų kuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti...
ANTANASKą pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jau nusigando neišmintingo tėvo.
RAGAIŠIENĖAš to nežinau, dūšyt.
ANTANASTaigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes ant visados pasiliktume drauge... Nors nežinau, ką jis ten rašo parodo į laišką, vienok po to visko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai, kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti, kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namų ir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską.
RAGAIŠIENĖPas mane? O jei vėl užtiks?
ANTANASTaigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti.
RAGAIŠIENĖKlausau, bėgu, dūšyt.
ANTANASBet... palauk! Gali vėl ką užmiršti; aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius.
Nagi, nagi....
Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj, tuoj... tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu.
RAGAIŠIENĖNagi, dūšyt.... O man pasirodė, kad kitą syk...
ANTANASKam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris, išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus.
O jeigu paties Daunoro nerasčiau, tai kam turiu paduot laišką?
ANTANASIr vėl savo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant.
Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei.
Taip, taip... tik atsargiai.
RAGAIŠIENĖGerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev!
Vargas su tomis bobomis, o ypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitą ir susikalbėt negalima. po valandėlės Ir taip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaip norint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės... sėda krasėn47 Sunku, bet nėra kas daryt, reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laiko48 prisirengti.
Kažin kur vėl iškeliavo su savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais
Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, ne duotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi už stalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų; nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarė nemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?! Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai, tai ką, tada bepig būtų man senatvėje... Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da gal kas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai.... Nagi kas čia galėtų būti?! plėšia konvertą49, paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo, pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo.... O gal brolis Benediktas ką norint praneša iš Rokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, ir rašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštais ir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą, supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariai50: kada rodo lietų — gražus oras, o buriant giedrą — lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?... skaito „Tegul bus pagarbintas... su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne”. nusistebi Jau čia ne brolis... bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze, ponią, kaip ją.... Pra... Pše... Pšy... byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negut apie laukugalės51 užtvėrimą! užsimąsto Hm! Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą, bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimą praneštų?! skaito toliaus „Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampus landymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš, vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdan52. O dabar pasilieku sveikas Juozas”. karštai Juozas, Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamas Daunoras, pandze?!.... Reikia paklausti Katrytės.
O, tai ir tėvo parvažiuota.
ARVIDASA! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėji per dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štai tavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuom vardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamas Daunoras?
ANTANASKam tai tėvui prireikė?
ARVIDASŠtai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas?
ANTANASJuozapas...
ARVIDASJuozas, chamas. Koks ten da Juozapas. Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze....
ANTANASAš jam parodysiu keršyti!
ARVIDASIr aš tau parodysiu! rodo kumštį Tu nuodini mano senatvės dienas. Ar to aš laukiau nuo tavęs?!
ANTANASBet, tėve, palauk.
ARVIDASNėra ko daugiaus laukti. Viskas jau sulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes „szlachetni”53 gauname tokį bjaurų pasityčiojimą nuo to chamo. O už ką, už ką?
ANTANASNė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Aš viską tuojaus išaiškinsiu.
ARVIDASAišku jau man kaip diena, kad jis tau kailį perti žada. Bet ir man skauda! Skauda širdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda, pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nė savo „szlachetnego” vardo.
ANTANASKo aš negodoju?
Uwagi (0)