Prieš vėją nepapūsi - Mykolas Palionis (ksiazki do czytania TXT) 📖
Prieš vėją nepapūsi to komedia przedstawiająca niczym pod lupą życie kilku rodzin na wsi. Problemy, z którymi się borykają, nierówność społeczna i wynikająca stąd nienawiść i wzajemna zazdrość.
Jak się mają zachować młodzi ludzie zakochani w sobie, a pochodzących z różnych stanów społecznych, a na dodatek z rodzin nawzajem się nielubiących? Czyżby zrezygnować ze swych uczuć? Autor odpowiada – walczyć. Nie w sposób przecież iść pod wiatr tak silnie wspólnie bijących serc, porywających młodych uczuć.
- Autor: Mykolas Palionis
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Prieš vėją nepapūsi - Mykolas Palionis (ksiazki do czytania TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Mykolas Palionis
Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kas laukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės. Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis tai už Antaną. Aš tyčia čia atėjau... jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą... Turime mes būtinai viską užbaigt.
Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matau aš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęs pas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytis33 nežmoniškai po kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaip kitaip, susieikite visad čia pas mane... Aš jus sergėsiu.
JULIJANors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kad taip išpuola.
RAGAIŠIENĖTeisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka.
JULIJAŠtai ir jis atjojo! Bėgsiu pasitikti.
Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čia ir vėl linksminasi.
Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius į pastogę.
RAGAIŠIENĖAčiū — laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės.... Net man linksmiaus jus matant. Laukiau visa širdimi.
Kaip aš troškau tave pamatyt, tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viską išreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau.
ANTANASO aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito. Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, o pamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad aš su tavim buvau pasilikęs?
JULIJAKaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galop apskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama.
ANTANASKaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie.
JULIJAPalauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu — nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūs atkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė ir liepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjau tau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų.
ANTANASPasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiai niekas negalėjo tikėtis!
JULIJANe gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskui stačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei aš nesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs.
ANTANASKą?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiu35, kad tave myliu ir jis pirmiaus turės liautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikys mano širdies troškimų. Kas gali uždraust man mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas. Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas... O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją prie savęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu mane myli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų...
JULIJAKad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs...
ANTANASNesibijok nieko! daužydamas kumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami... Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi...
JULIJATaip... dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly, savęs....
ANTANASOt, taip tai kas kita.. Tai ne kokie tai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą ir pagelbą. Už viską jai atidėkavosiu.
Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsų traukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų!
JULIJADėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge.
RAGAIŠIENĖGal jus, mano sveteliai, kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt... O gal nors po mažą stikliuką išgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį... O rėksnys, tai rėksnys buvo.... Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę... Šiandien irgi kažkas, lyg diegliai surėmė, taip neramu.
Nereikia, nereikia, pas mus šiandien kuo puikiausis oras.
RAGAIŠIENĖReikia pasistiprinti, niekas juk taip nestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje.
Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė... po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaip aš šiandien laimingas!
Ganės, Antaniuk.
ANTANASTu mano
JULIJAO tu mano.
ANTANASAš tavo.
JULIJAIr aš tavo.
ANTANASMudu abudu dabar, kaip ir prisiekėm vienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime.
JULIJAŽinoma, niekad... Visad mes būsime drauge.
ANTANASNežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta.
Meldžiu neniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių.
ANTANASNegersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime.
RagaišienkPo šimtą metu kiekvienam skyrimai! Tai iš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikia pasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievo surėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliuką aukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalo kraujas!... O gal išgersite?!...
ANTANASNe, ne! Dėkui!
RAGAIŠIENĖJau kad ne, tai gersiu viena. išgeria Būkite svei.... O šita pakelia butelį telaukia sau kito laiko.
Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kad taip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų norams susivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko, nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokį miestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiau rasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiau aš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėl tavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė mane pas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jis mus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nė kerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogus status: visus lygiais skaito, sako visi mes iš to paties molio, užtat ir visi turime būti lygūs. Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad...
JULIJANeturi niekad abejoti. Visad vienodai tave mylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką ir kaip daryt?...
ANTANASKą te daugis padaryt, reikia tik laukti ir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės.... Jeigu gi vis bus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit. Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti, pertikrinant jo klaidose.
JULIJABet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotė vėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandien dar daržus turėsiu ravėti...
Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi — teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio.
Dūšyt! Negerai! Kas bus?! Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio.
JULIJAJėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim.
ANTANAS ir RAGAIŠIENĖPasislėpk!
RAGAIŠIENĖŠtai čia, kertelėj, už verptuvo. Julija pribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdeda ją rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čia užeis... Apsaugok, Viešpatie!
ANTANASO aš nuduosiu vandenį begeriąs.
Ir gerai — nieko jis nesupras
Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos.
RAGAIŠIENĖDėkavoju tamstai žemiausiai. Laiko Dievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplanko geri žmonės...
Taip, taip... tai ir aš gerų žmonių skaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau.... pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės.
ANTANASSustojau vandens atsigerti.
DAUNORASBet ar ne per daug ir ar ne per tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaip pasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandien čia... O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi... Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier...36
ANTANASKą daryt... Troškina — karštas laikas.
DAUNORASRodavyčiau37 tamstai pamažinti visus savo karščius ir užmanymus.... O taip gi norėjau tamstai pasakyt.... Kas link tamstos lankymosi ir.... ir mano dukters.
ANTANASAš irgi norėjau pasakyt... prašyt... ir džiaugiuosi, kad galop turiu šiandien progą su tamsta matytis...
DAUNORASNesiskubink tamsta... Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis... O po antra, tamstai kaipo „ponui bajorui” visai nepritinka meilautis prie sodžiaus mergaitės.
ANTANASAle bet, pavelykit man žodį38, išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu...
DAUNORASMyliu... nėra ko sakyt, vadinasi... į šalį pasogą jaučiu...
ANTANASMeldžiu Tamstą. Visai be reikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri man visai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėje39, kada visi pradėjo suprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmonių akyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabar yra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių, kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių. Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jei mano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivyti iš svajonių apie ponystes40. Bus laikas, kada ir jis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis už kiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiu žmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina „chamu”.
DAUNORASUžteks jau.... Žinau aš visus tuos pamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės ir gana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora.
ANTANASVisi juk esame lygūs žmonės... Visi vienodai jaučiame... visi... visi be jokio skyriaus41...
DAUNORASTik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamsta manai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jis irgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam, kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi...
ANTANASPrie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas, galime šnekėt ir baigt be jo...
DAUNORASTaigi baigiu, melsdamas tamstą atminti, jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čia kažin kas būtų, vadinasi.
ANTANASNe! aš irgi darodysiu savo ir niekam nepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus! suduoda kumščiu per stalą, paima bizūną42, eina prie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo!
Pamatysiu tave aš čia dar kartą, tai jau ne taip kalbėsiu. Ragaišienei O tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli? Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad gal tu ne taip dejuosi!
ANTANASMeldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokių karščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padaryti su tamsta priderantį susipratimą. Bet kam skriausti nekaltą senutę?!
DAUNORASRodavyčiau nesikišti ne į savo reikalus ir keliauti iš kur atsidanginai.
ANTANASMatyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim. Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viską geriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti, taip pasielgdamas. Iki pasimatymo!
Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauk sveikas ir daugiaus nesirodyk! Ragaišienei Vis tai ačiū tau.
SCENA 8. Daunoras ir Ragaišienė RAGAIŠIENĖAš, aš, dūšyt, po nulį, visai čia nekalta.
DAUNORASCit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinau aš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogso čia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o ko reikia, tai nežiūri.
Uwagi (0)