Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Asnyk
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Asnyk
mano dvasios paleisti tegali
Ir užmiršt duoda tai, kas man taip skauda.
Aš, kuriai viską atėmė likimas,
Galiu gyvent tik kitų širdžių viltim,
Ant svetimų tik skausmų atsiliepti,
Mintis man švinta nuo svetimo džiaugsmo.
Jeigu galėčiau ašaras nušluostyt,
Pakakini maldą nusiminusiųjų,
Tai iš po mano gedulių pražystų
Da vienas džiaugsmas, o tas džiaugsmas būtų
Jau paskutinis, kurį dangus duoda
Nuliūdusiesiems.
KĘSTUTIS
Netada, dukrele,
Jei kitaip liepia pareiga dalyti.
Vaidyla šiandien už darbus atsako
Prieš žmonių sūdą, o neprivalau aš
Kištis į jųjų sprendimą.
MARĖ
nusiminusi
O varge!
luktelėjusi, smarkiai
O ką man žmonės? Kas man galvoj sūdas?
Kas man galvoj dar net ir visa žemė?
Aš jį tik vieną ant žemės mylėjau,
Man visai nerūp, ką kiti sakytų.
Buvo man geras — ko gi daugiau reikia?
Tegul nusprendžia taip, kad nebūt kaltas!
Nes aš kitaip jau maldauti nemoku.
Ar girdi, dėde?
KĘSTUTIS
Argi tai tau rodos,
Tu savo jausmą gali kišt tėvynei?
Kad išdavimui tinklai sutaisyti,
Ant kurių kybo Lietuvos nelaimė,
Tai nieks prieš meilės tos nusiminimą?
MARĖ
Dėde, kitaip aš kalbėti nemoku.
KĘSTUTIS
Manai, kad karšto balso jau užtenka
Žmonių tiesomis visoms sulaikyti
Ir kaltininkui apginti nuo smūgio,
Kurs ant jo kybo?...
MARĖ
Kruvini tie žodžiai
Jeigu tu ieškai kaltininko aukai,
Aš kalta — imki mane ir nubauski!
Bet leisk Vaidylą! Aš priežastis tųjų
Visų jo kalčių — aš tokia padauža!
Tai mane skųski atvirai prieš tautą,
Apkalki pančiais, gyvastį atimki,
Tik jį paleiski!
KĘSTUTIS
Gilumos širdžių jau
Neprieinamos yr žmonių nusprendimui —
Ne mintis turim bausti, o tik darbus.
Jeigu geismus jam įkvėpei nedorus,
Jeigu per savo puikybę, piktumą,
Užsivertimą prie visų juodųjų
Darbų pakurstei, tai jau pačios tavo
Širdis duos bausmę! Per Vaidylos mirtį...
MARĖ
sutrukusiu balsu, atsileisdama pamažu
Pasigailėkit! o, pasigailėkit!
Mano puikybė — pergalėta matot,
Nužeminta aš ir švelni, kaip vaikas...
Dėde, prieš tave puolu aš ant kelių.
klaupia prieš Kęstutį
Buvau, teisybė, pikta, pilna keršto
Ir prigavimo, bet tu gali mane
Paverst į gerą, ir saldžią, ir švelnią...
Aš tave niekad laiminus nestosiu,
Tik grąžink vyrą! Nebūk taip atšalęs!
Tu netiki man? O varge tu mano!
Nerandu žodžio permaldauti tave.
su didžiausiu nusiminimu maldauja
Dėde! Man vyrą sugrąžink!
KĘSTUTIS
Sunku yr
Su jausmu taikyt tiesos nusprendimas.
Ar pasiduosiu?
ALDONA
maldaudama
Tėve mūsų! Tavo
Mielasirdystė atgimdyt juos gali
Ir duot jiems dvasią, kuri juos pagerins.
Tai ko da lauki?... Juk garbė didesnė
Sutverti žmogų, ne kaip jį užmušti.
Atleisk! Atleisk jiems!
KĘSTUTIS
Ar, vaike, tu nori
Senelio širdį suvisai susilpnint?
Na tai jau, metęs šarvus ir karūną,
Imsiu kuodelį į drebančią ranką —
Nes aš per minkštas ricieriumi būti,
Arba valdovu.
eina prip didžiųjų durų ir prasidaręs šaukia.
Ar nėra nė vieno?
TARNAS
Esmi.
KĘSTUTIS
Atradęs Butrimą, pranešk jam:
Tegul sustoja sudyję Vaidylą
Ir nusprendimą sulaiko... Tegul jį
Atveda šičion...
tarnas išeina
MARĖ
Širdis man atgijo.
ALDONA
Dėkui tau, tėve!
MARĖ
Dėde! Jį paleisi?
KĘSTUTIS
Paleisiu — pats gi, pasiėmęs lazdą,
Elgėtaut eisiu, nėsa bus man gėda
Akis parodyt žmonėms, kurie laike
Mane per sudžią ir viešpatį savo.
tarnas grįžta
Kas tai? grįžti jau?
TARNAS
Sutikau ant kelio
Butrimą einant...
įeina Butrimas. Kęstutis duoda tarnui ženklą išeit. Tarnas išeina
SCENA X
Kęstutis, Marė, Aldona, Butrimas
BUTRIMAS
Esmi, kunigaikšti...
MARĖ
perkirsdama
Kur Vaidyla yr?
BUTRIMAS
į ausį Kęstučiui
Liepims paskutinis
Pervėlai gautas — nusprendims išpildyta.
MARĖ
persigandusi
Ko jūs visi taip tylite, kaip akmens?
Širdies neturit pačios pagailėti?
kreipdamasi ant Butrimo
Dėl ko su tavim nesugrįžo vyras?
BUTRIMAS
Marei
Nes tavo vyras, kunigaikštiene, jau
Baigė gyvenęs.
MARĖ
baisiausiai įširdusi
A! Jūs prigavikai!
Žalčiai prakeikti! Iš akių jums buvo
Matyt. Tai tokią jūs gerums malonę
Turėjo?
rodydama Kęstutį
Seniui tam į kojas puoliau,
Elgėta tartum, maldaudamas duonos,
Žeminaus jam, o jis, kaip žaltys koks,
Į akis metė man tuščią malonės
Šešėlį, pirm to budeliams padavęs
Į rankas vyrą.
ALDONA
imdama Marę už rankos
Mare! paklausyki!
MARĖ
atstumdama iš visu pajiegų Aldoną
Traukis nuo manęs, apsimetus savo
Saldumu! Kraujas aukos rankas jūsų
Visų sutepęs, toliau neapgausit
Manęs. Dabar aš ne ta, kuri buvo,
Jau ne varguolė, jau nenusiminus,
Tik esmi žudyms, apreikšta piktybė,
Aš dabar maras, aš šmėkla, baidyklė,
Žmogiško nieko jau manyj nerasit
Nuo topat laiko, kaip gedulių dienos
Našlei užstojo, tiktai baisius daiktus
Dabar sapnuosiu, trankysiuosi nuolat,
Kaip tas slogutis, kapines lankydams,
Iki jums baisią pagiežą surengsiu, graudena
Jūs išdavikai!
skubiai bėga pro didžiąsias duris, staptelia valandėlę ir, graudendama garsiai, kreipiasi ant Kęstučio
Dėde! Paminėsi! greit išbėga
SCENA XI
Kęstutis, Aldona, Butrimas
KĘSTUTIS
luktelėjęs, Butrimui
Ricierius, Butrim, sušauk, kaip bematant!
Turime Vilnių praloštą atgriebti,
Ik da Jogaila nepradėjo darbo.
Reik apgalėti — ar padėt karūną.
uždanga nusileidžia
AKTAS TREČIAS
apygarda tarp Vilniaus ir Trakų, kur kovos vieta; tiesiai matyt kraštas girios, gilumoje platus laukai; po kaire iš tolo, ant kalnelio, matyt kryžiokų stovykla
Konradas su Albanu stovi po kaire šaly matomų šėtrų49
SCENA I
Konradas ir Albanas
KONRADAS
Kruvinas mūšis aplinkui — aukštaitis
Irgi žemaitis, susiėmę, tąsos —
Broliškos rankos brolio kraują leidžia —
Šičia Jogaila, tenai mano tėvas —
Aš ir klastingi kryžiokai išaukšto,
Lyg varnai, žiūrim, suuodę lavoną.
ALBANAS