Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Asnyk
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Asnyk
class="h4">KĘSTUTIS
Butrimui
Eiva, sens drauge, pokilį prirengsim
Aukštiems sveteliams pamylėt padoriai.
Ik da sudaušim su geležim ginklų,
Galime šiandien su taurėms sudaužti.
išeina pro didžiąsias duris, paskui jį išeina Butrimas vaidila ir sargai, į jų vietą; luktelėjus, įlenda Albanas ir stovi ties durimis neužtėmytas
SCENA XI
Kunonas, Konradas ir Albanas
KUNONAS
Peranksti tapo persergėta Kęstutis;
Neparanku mums apsupimas Vilniaus.
Albanas kaltas.
ALBANAS
išeidamas ant vidurio.
Aš nepripažįstu
To nusprendimo...
KUNONAS
Albane!
ALBANAS
Išpildžiau,
Kas tik man liepta — o kad Kęstuts greitas,
Ne mano kaltė. Atsakau už viską...
Raskim geresnę mūsų kalboms vietą,
Nes ausis turi kartais net ir sienos.
KUNONAS
Teisybė, eisim.
Kunonas, Konradas ir Albanas išeina, į jų vietą sugrįžta pro didžiąsias duris Kęstutis, atsivesdamas Birutą, Aldoną ir Vytautą
SCENA XII
Kęstutis, Biruta, Aldona, Vytautas, paskiau Butrimas
KĘSTUTIS
duryse
O, gerai pataikėt,
Po mūs imtynių ant pačių linksmybių.
Noriu čia, Vilniuj, šiek tiek nusižadint.
Paminėt laiką, kada buvau jaunas
Ir prie Birutos, da pilnos skaistumo,
Aš meilinausi. Žila paukštužėle,
Pameni mūsų tas dienas laimingas,
Saldintas midum...
BIRUTA
Et, tamista, liautum
Dalykus tokius prie vaikų minėjęs.
KĘSTUTIS
Ką gi tai kenkia? Argi neteisybė,
Kad mudu buvom jauni, kad jaunumas
Ant galvų mūsų spinduliais virpėjo?
Mudu iš meilės žibėjom saulėti,
Pilni varsos tos, kurią turi kvietkos35...
Da šiandien žmogui, tuos laukus atminus,
Širdyje tirpsta...
kreipdamasis ant Birutos
Juk mudviem, gegute,
Nebloga buvo?
BIRUTA
Tai, darkaisi, seni!
KĘSTUTIS
Gerai, kad seniai valandėlę saldžią
Gal da atkasti; kitą tokią dieną
Negreit sulauksi.
kreipiasi ant Vytančio
Ko tu, Vytaut, tokis
Lyg apsiblausęs?
VYTAUTAS
Tas... Jogaila... Tėve...
KĘSTUTIS
Tai nieko pikto, ką pabus užtvertas.
Bet jis tau rupi labiau, ne kaip tėvas...
VYTAUTAS
Tėve, jis šiandien nuskriaustas.
KĘSTUTIS
Iš tikro?
Na tu man šitaip... Kada jisai taikos
Iš pasalų mus vokiečiams išduoti,
Tai nėr skriaudimo; o kad aš, kaip tėvas,
Noriu pabausti ištvirkusi vaiką,
Tai sūnus mano prieš mane. Varguoliai
Esam mes, seniai!
VYTAUTAS
Tėve nenorėjau
Užgauti tave — bet pažvelgti teikis...
Per toli, rodos, paleidai rūstybę,
Jį kalėdams namuose jo pačio.
Daug prasikalto Jogaila, tai tikra,
Bet nieks negali juk nužeminimą
Su giedria širdžia ramiai išturėti,
Tarytum kelmas. Užgavims opesnis
Už nuskriaudimą ir pagiežą gundo,
žiūrau ant savęs: tegul atsitiktų
Su manim šitaip, nė pats nežinočiau,
Ką bedarąs aš.
KĘSTUTIS
Keistas jūs, jaunųjų,
Matyti karštis. Vyresniųjų mokslas
Jus duria, žeidžia ir gėda nuo tėvo
Priimt baudimas. Vienok nėra gėdos
Jį užpelnyti, švelniau Nors aš, vaike, kietas,
Vienok nė piktas, anė užsispyręs:
Reikėj parodyt, kad su manim darbas
Ne vyžos pynims, o kalėjims visas —
Tai tik ant juoko. Nori, kad paleisčiau?
VYTAUTAS
Taip kaip už brolį, užtariu.
KĘSTUTIS
kreipdamasis ant Birutos
Tu, motin,
Su sūnum eisi?
BIRUTA
Reikia jis paleisti.
KĘSTUTIS
Sprendžiate švelniai, kreipiasi, juokaudamas, ant Aldonos
Na, tai Aldona nors
Prilaikys mane — da padidins bausmę.
ALDONA
Šiuo žygiu, tėve, ir aš priešais tave.
KĘSTUTIS
Visi prieš mane — pati, vaikai — eina!
Ar nepaliepsit paleisti ir Marę,
O net Vaidylą?
ALDONA
sudėdama rankas prašymui
Paleiski, tėveli!
KĘSTUTIS
Vaidylai reiktų ant šakos kaboti.
Su jums daryt ką? Aš rūpesčio apimts,
O jūs tik žinot dalinti malonę.
įeina Butrimas pro didžiąsias duris
ALDONA
Kęstučiui.
Pasigailėk jų, juk tu maloningas.
KĘSTUTIS
užtėmijęs Butrimą
A, tu čia, Butrim? — tai ką jau darysi —
Kalinius mūsų atvesk ir kryžiokų
Paprašyk vyrus. Linksminsimės lygiai
Išvien vardan sandoros ir meilės.
Butrimas išeina tiesiai; Kęstutis, atsikreipdamas ant Vytaučio, rimtai
Vytautai! Reikia turėti grebežius.
Jogaila šiandien klaidžiais takais eina.
Rodos, kiekvienas supras mano žingsnį,
Jeigu aš Vilnių sau pasilaikysiu.
tiesiai įeina Kunonas, Konradas, Albanas
SCENA XIII
Kęstutis, Biruta, Vytautas, Aldona, Kunonas, Konradas, Albanas
ALDONA
pamačiusi Konradą
Jisai!
KĘSTUTIS
Ką?
ALDONA
Nieko.
KĘSTUTIS
Taip išblankęs veidas.
ALBANAS
Konradui tyliai
Dabar laikykis!
KĘSTUTIS
rodydamas kryžiokams namiškius
Tai mano šeimyna,
Ricieriai teisus.
Kryžiokai pasveikina
ALDONA
nuošaly
Tartum, šmėkla kokia!
Taip atsimainęs.
KĘSTUTIS
rodydamas Vytautą
Vieną turiu sūnų,
Kuris man liko. Dievai maloningi
Į namus mano leido štai rodo Aldoną dukrelę —
Ji man geresnė už dukterį tikrą,
Tik nelaiminga.
VYTAUTAS
Pati išdaviko.
ALDONA
Tėve!
KĘSTUTIS
Liežuvį, Vytaut, turi skaudų —
Neprivalai tu žeist seserį savo.
kreipiasi ant Aldonos
Mano vaikeli, tu nusiraminki.
pro didžiąsias duris įeina Butrimas, Jogaila. Marė, Vaidyla ir keletas ricierių
SCENA XIV
Tie patys, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, ricieriai
KĘSTUTIS
Jogailai rimtai
Jogaila! Dručiai36 užrūstinai mane —
Tai jau praėjo. Turiu ranką karštą,