Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖
Krótki opis książki:
Przeczytaj książkę
Podziel się książką:
- Autor: Adam Asnyk
- Epoka: Pozytywizm
- Rodzaj: Dramat
Czytasz książkę online - «Kęstutis - Adam Asnyk (światowa biblioteka cyfrowa .TXT) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Adam Asnyk
href="part5.xhtml#sub0">SCENA I
SCENA II
SCENA III
SCENA IV
SCENA V
SCENA VI
SCENA VII
SCENA VIII
SCENA IX
SCENA X
AKTAS PENKTAS
SCENA I
SCENA II
SCENA III
SCENA IV
SCENA V
SCENA VI
SCENA VII
SCENA VIII
SCENA IX
SCENA X
Įstatai
Przypisy
Wesprzyj Wolne Lektury
Strona redakcyjna
Kęstutis
Tragedija penkiuose aktuose
Qui per virtutem peritat non interit.
Plautus
Žmogystės
Kęstutis
Biruta — jo pati1
Vytautas — sūnus
Jogaila
Marė — jo sesuo.
Vaidyla — Marės vyras, Jogailos šalininkas
Prora Bilgenas — vadas Jogailos pilies vartų
Butrimas — Kęstučio bičiulis
Aldona
Kunonas, Konradas, Albanas — kryžiokai2
Vaidila3
Tarnas
Ricieriai4, vaidilos, ginkluoti dvarininkai, samdininkai.
Przyjaciele Wolnych Lektur otrzymują dostęp do prapremier wcześniej niż inni. Zadeklaruj stałą wpłatę i dołącz do Towarzystwa Przyjaciół Wolnych Lektur: wolnelektury.pl/towarzystwo/
AKTAS PRIMAS
salė Vilniaus pilyje; didžiosios durys gilumoje; tiesiai ir po kaire durys į kitas pilies sales; kairėj scenos pusėj sėdi priešais ant paaukštinto sosto Jogaila; šaly jo iš vienos pusės stovi Marė, iš kitos Vaidyla
SCENA I
Jogaila, Vaidyla, Marė
VAIDYLA
Metas jau liautis, didi kunigaikšti,
Nieko neveikus — tai garbės neduoda.
Siųsdamas mane pas kryžiokų mistrą5,
Tuojau rengeisi ant Kęstučio žemių
Užpult, įsakęs su zokonu6 tvirtą
Sandorą7 kurti. Zokons prisirengęs8.
Tik kunigaikštis užmanymus maino
Ir nesilaiko sandoros įkurtos.
JOGAILA
keldamas nuo sosto
Kalbi per smarkiai!
VAIDYLA
Nėsa9 tikras tarnas —
Aukščiau statau aš už gyvastį10 savo
Tavo didybę.
JOGAILA
eidamas nuo sosto ant vidurio scenos
Jei mintis taip ilgai
Svarsčiau, tai šitam priežastį nešioju
Širdies gilybėj. Kaip tik noriu ranką
Ištiest prie darbo, tai mane sulaiko
Iš mažų metų likę atminimai.
Ir teisus veidas kunigaikščio dėdės
Žiūri į mane ir niekina mane. užsirūpina11
Argi galiu aš su vokiečiais tartis
Ir kelti ranką prieš tą, kurs karūną
Ant galvos mano, laimindams, uždėjo?
Luktelėjęs O vienok mane budina12 iš miego
Įkvėptas balsas, verčiantis prie darbo.
VAIDYLA
Skubintis reikia, nėr kada svarstyti.
Panemunyj jau kiyžiokai ginkluoti.
JOGAILA
Ką sakys Vytauts?
MARĖ
Pervirš atsargus tu.
Vytaučio rankos, kaip matau, bijaisi.
JOGAILA
Jis buvo broliu.
MARĖ
Bet taps priešų tavo,
O priešai reikia išsyk gerai stverti.
JOGAILA
Ir išdavėju likti?
MARĖ
Na tai būk sau
Kęstučio valios įrankiu ir laukki,
Vis nusileisdams, ik neteksi sosto.
VAIDYLA
Viešpatie, laukti gana pavojinga.
Bevengiant ilgai, gali tavo siekiai
Išeit į viršų, o senis Kęstutis
Tau neatleistų. Ir zokons atkreiptų
Ginklus prieš tave, jeigu jo neremtum
Po sutarimo...
JOGAILA
smarkiai
Vaidyla! Žinoki,
Kad, sukalbėdama su mistru, kryžiokams
Daugiau žadėjai, ne kaip įsakyta.
VAIDYLA
Tai nubausk mane, jei aš tavo mintį,
Išreikštą žodžiais, negerai supratęs.
Atvirai viską pasakyt Kęstučiui.
Išduoki kaltą — tegul galva mano
Santaiką atperk ir dėdės malonę.
Tai tiktai lieka tau, viešpatie, tąsyk,
Jei mintį savo atmainyt ketinsi...
JOGAILA
Tarytum, noras, manyje užaugęs,
Yra man lemtas — netsimainys niekad.
Veltui norėčiau iš savęs išplėšt jį...
Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos —
Einu aš vis tik priešais savo širdį...
Nes mane varo spėka13 paslaptinga,
Rodo man puikią ateityj karūną,
Rodo Lietuvą, laisvą jau nuo jungo14,
Žmonių likimą, į rankas man duotą.
MARĖ
Ko abejoji?
JOGAILA
Kokia priešginystė
Troškimų! Rodos norėčiau, kad mane
Pastumtų priešais prievarta...
MARĖ
pasityčiodama
Kad būtų
Lengva, be kaltės, prasilenkt erškėčių,
O rinkti liaurus. užsidegdama Jeiaš būčiau vyru,
Tikrai kiekvieną užmanymą savo
Ginklu priversčiau pavirsti į darbą.
Aš nežiūrėčiau, ar sumažės kaltė,
Gudriai apdumus akis liudytojams.
Prietikius drįsčiau sutikt! O tu, broli...
pro didžiąsias duris įeina Prora Bilgenas
BILGENAS
Pasiuntiniai yr nuo kryžiokų mistro:
Kunons ir Konrads — nor kalbėt su tavim.
VAIDYLA
šnabžda Marei
Stojo ant žodžio.
JOGAILA
Bilgenui
Atvesk tuojau juodu.
Bilgenas išeina; Jogaila sėda ant sosto
MARĖ
šnabžda Vaidylai
Slėpk savo džiaugsmą — iš akių matyti.
Kunonas ir Konradas įeina pro didžiąsias duris
SCENA II
Jogaila, Vaidyla, Marė, Kunonas, Konradas
KUNONAS
atsikreipdamas ant Jogailos
Galingas mistras pasveikina tave.
JOGAILA
Dėkui už tai jam.
KUNONAS
Mistras nor žinoti,
Kur pasidėjo tavo pažadėjims,
Kurį išreiškei per Vaidylos lapas15 ,
Iš geros valios sandoros maldaudams?
JOGAILA
Per daug akyvas16 jūs mistras.
KUNONAS
Jis siuntė
Mus, kunigaikšti, ne dėl akyvybės17,
Tik, abejodama apie tavo žodį,
Nori patirti, ko dabar tikėtis:
Tavo pagalbos, arba prigavimo18?
JOGAILA
rūsčiai, keldamas
Argi jums tinka prigavims minėti?
Jums, kur ikšiolei19 tik apsimetimo
Mintate duona; kurie tinklais vylių 20
Svetimą žemę gaudote; per melą
Ir prigavimą svietui jungą teikiat;
Kurie užgulę ant mūs tėvų žemės,
Kaip niekai pintys ant aržuolo seno,
Siurbiate syvus, atžaloms paskirtus,
Ir bjaurius nuodus leidžiat ᶖ jo širdį!
KONRADAS
Kam, kunigaikšti, liežuviu kariauti,
Kaltes ant sprando priešninkų kraunant?
Nieks pragaišties da riksmu nepataisė,
Jei tik užmiršo ginti savo namą.
Daužosi bergždžias tiktai pašėlimas.
Apveikia protas, dora, išturėjims.
JOGAILA
Marei
Šitas kryžiokas tyčiojas iš mūsų.
MARĖ
ramindama
Broli!
JOGAILA
Nurimki! Palengvinau širdį —
Galiu klausyti.
KUNONAS
Dabar, kunigaikšti,
Su mums kariausi. Pasirodei save —
Mes namo grįžtam. Vienok tau mūs zokons
Atlygins gausiai šitą prigavimą
Ir niekinimą mūs brolių! Minėsi!
VAIDYLA
melsdama Jogailą
Viešpatie!
MARĖ
taip pat
Ką gi darai tu?
JOGAILA
Tegul sau
Mūs draugininkas pasikalba.
KUNONAS
iškilmingai
Vardan
Zokono mūsų, kurs stabmeldžius valdo
Per ženklą kryžiaus, metu tau prieš sostą
Pirštinę šitą,
numovęs ricieriui pirštinę, meta