Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖
Vincas Stonis to jedna z najsłynniejszych powieści pisarki, przedstawiająca prawdziwą szkołę męskości, jaką musiał przejść tytułowy bohater.
Gospodarka, rodzina, kształcenie się — po wyjeździe ojca do Ameryki Vincas musiał dźwigać na swych barkach wszystko. Lecz nawet trudności, z jakimi się zetknął, nie pozbawiły go uczuć głęboko żywionych do ojca, rodzeństwa i ojczyzny, którą nazywał swą drugą matką. Wierność własnym ideałom, ojczyźnie nie tylko czyni Vincasa dorosłym mężczyzną, lecz sprowadza z powrotem do ojczyzny też i jego ojca.
- Autor: Šatrijos Ragana
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Šatrijos Ragana
— Na, na, pamatysi! Bus tau geriau! Didelis daiktas, kad čia tuojau tau žaizdą užgydys, o visą ligą į kaulus įvarys! Nuo mano vaistų būtų dar paskaudėję koją, bet užtat iš kaulų būtų išvaryta liga. O dabar, pamatysi: koja užgis, bet skausmas į kaulus įsimes. Atminsi mano žodį!
Vincukas šypsodamas klausėsi tų žodžių ir nemaž nesibijojo. Ėjo vis geryn ir geryn. Ilgu jam buvo lovoje, norėtų atsikelti ir pavaikščioti nors po trobą, bet panelė pasakė, būtinai reikią pagulėti kelias dienas, tad veikiaus išgysiąs. Todėl kentėjo. Greit užmiršo ir apie nuobodumą: paėmė skaityti knygelę, kurią jam buvo atnešusi panelė. Buvo ten parašyta apie tėvynės meilę. Vincukui taip ji patiko, jog užmiršo ir apie skausmą, ir apie tai, jog gulėti nuobodu, tik vis skaitė ir skaitė, sėdėdamas į priegalvį atsirėmęs. Skaitė apie tai, kas tat yra tėvynė, kaip reikia ją mylėti, kaip dėl jos darbuotis; buvo ten ir apie tai, kaip senovėje mūsų protėviai mylėjo tėvynę ir tarnavo jai, ir kad mes, būdami jų vaikai, turime sekti jų paveikslą, jog žmogus, kurs savo paties nauda tesirūpina ir savo tėvynės nemyli, yra lyg gyvulys, kursai savo motinos nepažįsta paaugęs, ir tiktai rūpinas, kaip paėsti ir pagerti. Pavargęs beskaitydamas, Vincukas atsiguldavo ir užmerkęs akis galvojo apie tai, ką buvo perskaitęs. Neapsakomai malonu ir linksma jam rados žinant dabar, kas yra jo tėvynė, ką reikia dirbti, ją mylint. Jis jau nebebus, kaip tas gyvulys, nesirūpis tik, ką pavalgys, jis nori būti, kaip tie senovės didvyriai, kurie taip mylėjo tėvynę, jog net savo galvas už ją dėjo; dabar žinosis esąs lietuvis ir turįs mylėti ir ginti savo kraštą ir savo krašto žmones. Kaip būtų malonu eiti į karą su tokiais didvyriais! Užsidėtų ant galvos tokį spindintį varinį šalmą, kaip Margelis, kad turi ant to paveikslo, kurį rodė panelė, prisikabintų prie šono aštrų kardą, pasiimtų į ranką smailią raguotinę ir sėdęs ant bėro žirgelio patrauktų su kitais kareiviais ant priešininkų... Kad muštų, tai muštų! Neatiduotų nė mažiausio tėvų žemės plotelio, gintų tėvynę, kaip Margelis savo pilį ligi gyvas... Jau jis tiems bjaurybėms kryžiuočiams parodytų!.. Bet kur dabar eisi, su kuo kariausi?! Nebėra jau nė tų narsiųjų kareivių, nė tos galingosios tėvynės, nieko! Knygelėje parašyta, jog dabar kitokiu būdu reikia tėvynei tarnauti, jog ir dabar kad ir nekariaujant ir nesimušant galima padaryti tokią pat naudą tėvynei, kaip anieji senovės didvyriai kad padarydavo... Jis jau žinosis ką darysiąs...
— Mokysiu būtinai vaikus, pats prasimokęs geriau; mokysiu juos, kaip reikia mylėti tėvynę ir jai tarnauti... Tat jau ir bus iš manęs nauda! O per visą savo amžių, kiek tai vaikų galėsiu aš išmokyti, oje!
Ir vėl skaitė toliaus knygelę, ir vėl paskui mąstė. Jo mintys lėkė į anuos tolimuosius senovės laikus, kada Lietuva buvo tokia galinga ir plati; atsiminė visus garsinguosius karalius ir kunigaikščius, kurie senovėje valdė Lietuvą.
Panelė rodė jų paveikslus, Vincukas prisižiūrėjo į juos gerai, ir dabar jie stovi jo akyse, kaip gyvi. Štai Gediminas — kurs apie geležio vilką sapnavo ir Vilniaus miestą pastatė; štai Kęstutis — širvu žirgu vedinas, gražius plieno šarvus užsimovęs, ant pečių puikią lokeną užsimetęs — tas pats Kęstutis, kurs gražiąją Birutę, prastą Palangos mergelę, pasiėmė už pačią, o štai ir Vytaudas... Tasai visų gražiausias: jaunas ir gražus, galvą variniu šalmu apsidengęs, ant jos kyši ilga erelio plunksna, rankoje turi šviesų kardą, su kuriuo grūmė neprietelius. Ir dainoje, kurią jis išmoko, pasakyta:
Ten Vytaudas didis garsiai viešpatavo
Ir pikto kryžiuočio sulaužė ginklus...
Panelė sakė, kad Vytaudas buvęs visų Lietuvos karalių garsiausias; prižadėjo paskui daug daug apie jį pasakyti, bet jis dar maža ką apie jį težino. Kad kuo greičiausiai pasakytų! Vytaudas jam visų didžiausiai patinka — toks gražus ir taip jo visi priešininkai bijojo!
— Kiek tai, mat, garsingų vyrų yra buvę Lietuvoje! Numirę, turbūt, pamatysime juos visus antrajame pasaulyje... Atėjus mūsų vėlėms tenai, gal jie paklaus: „Mes gynėme tėvynę visą savo amžių, o kuo jūs jai tarnavote?”. Neduok Dieve, kokia gėda būtų, kad reiktų atsakyti: „Nė mes žinojome, kas ta tėvynė, nė mes jai tarnavome!”. O Jergutėliau! Ne! Aš jau tos gėdos nenoriu!...
Ir taip sau mąstė Vincukas per kiauras dienas, lovoje gulėdamas ir sėdėdamas. Bet skrajodamas senovės laikuose ir antrajame pasaulyje neužmiršo tečiaus ir kasdieninio gyvenimo. Dažnai siuntinėjo Kazę i tvartą, liepdamas pagirdyti bėruką, pakreikti šiaudų, užkišti šieno; klausinėjo nuolat, ar neužmiržo pažerti šėmargės ir avies; ir nors motina ir Kazė veizdėjo ir šėrė, vis jam rodėsi, jog nebe taip, kaip jis pats, jog bėrukas suliesės per jo ligą.
Sekmadienį vėl atbėgo panelė. Perrišdama koją, paklausė:
— Ar skaitei knygelę, mano atneštą?
— Perskaičiau jau tris sykius, — atsakė Vincukas.
— Oho! Greitai! Matyt, jog patiko, ką?
— Kur nepatiks!
Vincukas norėjo pasakyti, kas jam taip patiko, bet neišdrįso.
— Gerai, kad patiko — sakė panelė, — bet to negana; ji ne vien tam parašyta, kad patiktų, reikia daryti taip, kaip ten parašyta.
— Aš ir noriu taip daryti — atsiliepė nedrąsiai Vincukas. — Žadėjau prašyti tamstos, kad mokytumei mane ne tik tą žiemą, bet dar antrą ir gal dar ilgiau... Norėčiau mokyti kitus vaikus mūsų sodžioje... Žiemą galėčiau...
— Ar matai, koks tu gudrus! Taip greit išradai sau darbą tėvynei tarnauti!
— Vyras mano Vincelis! Kurgi aš tavęs nenorėsiu mokyti, Vinceli! Jok man pačiai didelis džiaugsmas mokyti tokį gerą gabų vaikiną, kaip tu. Labai gerai tavo sumanyta, vaikeli; mokydamas atneši tėvynei nesuskaitomą naudą. Bet, kad nauda būtų kuo didžiausia, reikia tau pačiam daugiau žinoti, todėl mokysiu tave per kokias tris žiemas; tada jau būsi toks mokytojas, kad bus miela, malonu!
Vincukas, šypsodamas iš didžio džiaugsmo, bučiavo panelei rankas, dėkodamas už prižadėjimą mokyti. Panelei išeinant, paklausė dar:
— Panele, ar aš jau galiu atsikelti?
— Ne, balandėli, pagulėk dar porą dienų, aš jau pasakysiu pati, kada reikės!
Vos tik pradėjo temti, atbėgo berniukai iš sodžios, kaip buvo susitarę pereitą savaitę.
Matyti, patiko jiems labai Vincuko pasakojimas, nes ne tik nė vieno nestigo iš būrelio, bet dar nauji du prisidėjo. Net Pleikių Antaniukas nepasiliko namie. Vincukas, pamatęs jį, nusijuokė:
— Ar matai tiktai, ir Antaniukas yra! Ko gi tu atėjai, Antaniuk? Jog sakei — neverta esą klausyti tokių niekų, kažin kieno pramanytų!
Antaniukas sugėdintas, bet nenusileisdamas, tarė:
— Et, kartais galima dėlto pasiklausyti... Ką gi daugiau dirbsi!
Visų pirma vaikai pradėjo klaustis Vincuko, kaip jam ta nelaimė su koja atsitiko. Vincukas pasakojo visa, kaip buvo. Berniukai jo dideliai gailėjosi.
— Et — sušuko Antaniukas, — rodos, ūkininkas vadiniesi, o kirsti dėlto nemoki! Tai kam kirtai į koją? Toks čia ir kirtėjas, ne į medį kerta, bet į koją!
— Atsitinka tokia nelaimė ir geriausiems kirtėjams — atsakė Vincukas.
— Ajau! Kodėl gi aš neįsikirtau niekados? O kiek kartų kirtau!
Vincukas atminė, ką panelė sakė, kad negražu yra pačiam save girti. „Tegu kiti giria tave, jei ką gerai darai, o tu pats nesidingok kažin koks gudragalvis esąs, nes visados atrasi pasaulyje žmogų, kurs geriau už tave padirbs tą patį daiktą” — taip buvo sakiusi panelė. Bet nieko nepasakė jau Antaniukui, nenorėdamas bartis.
Prisišnekėję vaikai nutilo, ir Vincukas pradėjo apsakinėti apie Margelį. Kaip manydamas piešė kryžiuočių bjaurumą, lietuvių drąsumą, Margelio pasišventimą; taip gražiai sakė, tarsi pats ten buvęs ir viską matęs. Vaikiukams tas pasakojimas patiko dar didžiau už pirmąjį.
Tuo tarpu atėjo seniai laukiamas, linksmas atsitikimas. Pirmadienio rytą, Vincukui pabudus, Stonienė, kuri jau seniai bruzdėjo po trobą, pasakė linksmu balsu:
— Pas mus balius šiandien, Vinceli! Įspėk koksai?
— Aa! Bene šėmargė vedė? — sušuko Vincukas.
— Taigi? Kad žinotumei, toks didelis, gražus veršis, šėmargis kaip ir motina.
— O, Jerguteliau! Ar ir su žvaigždele ant kaktos, kaip motina?
— Neapžiūrėjau taip jau labai — atsakė juokdamasi Stonienė.
— Vaikai, vaikai! — šaukė Vinockas — kelkitės! Šėmargė vedė!
Vaikai iššoko iš lovų, ir apsidarę tuojau nulėkė į tvartą veršiuko žiūrėti.
Kiek paskui buvo kalbų apie tą veršiuką, kiek pasakojimų! Kazė tvirtino, kad maža karvelė turinti kairę koją baltą, Juozukas, kad — dešinę; susibarė iš to ir bėgo kelis kartus į tvartą žiūrėti, kieno teisybė. Elzytė sakė vis:
— Kaip būtų gelai, kad tas velselis visados toks mazas pasiliktų!
Bet dar daugiau džiaugėsi vaikai, jog dabar „pienelio bus, kiek tik norėsime!”. Putra būsianti balta balta, mamelė išvirsianti košės ir valgysią jie sau su pienu. Kokia ta šėmargė gera — stebėjosi visi — kaip gudriai pataikino atvesti prieš Kalėdas, nenorėjo, mat, kad jie per šventes pasnikautų!
Vincukas negalėjo beištverti lovoje. Motinai esant, nenorėjo keltis bijodamas, kad neleis, bet Stonienė tuojau išėjo kažin kur į sodą, tada Vincukas ėmė darytis.
Panelė sakė pasėdėti dar porą dienų, bet, šėmargei vedus, nė panelės žodžiai nebegalėjo jo suturėti. Kaip gi! Veršis čia pat po nosimi ir jis jo nepamatys tuojau! Apsidaręs, raišiodamas, nes koją primynus dar skaudėjo, nuėjo į tvartą. Vos atidarė duris ir įėjo, bėrukas, lyg nujausdamas, atkreipęs galvą linksmai sužvengė. Tada Vincukas užmiršo ir apie veršį ir nuėjo stačiai prie bėruko. Apkabinęs jo kaklą, glostė, bučiavo nasrus.
— Bėrelis mano, mažilėlis, balandėlis! — kalbėjo jam — Ir tu pasiilgai manęs, kaip aš tavęs, geras mano žirgelis, geras! Nešėriau tavęs, mat, sirgau! Koją persikirtau, turėjau gulėti... Kad žinotumei, bėreli, kaip buvo skaudu! Norėjau labai pas tave ateiti, bet negalėjau niekaip, niekaip!
Bėrukas, tartum suprasdamas savo pono kalbą, glaudė galvą prie Vincuko krūtinės, laižė jam rankas.
Kada jau atsidžiaugė savo mylimuoju bėruku, tada tiktai nuėjo prie karvės. Apveizdėjo gerai veršį, paglostė dar paskui avį ir išėjo pasivaikščioti ant kiemo. Norėjo visur užeiti, buvo pasiilgęs kiekvienos kertelės; rodėsi jam, jog kažin kaip ilgai jų nematė. Tečiaus koją dar skaudėjo, ir kad blogiau nepasidarytų, sugrįžo veikiai į trobą.
Kartą pavaikščiojęs, nebenorėjo Vincukas sėdėti troboje, ir ant rytojaus nuėjo į dvarą ant lekcijų. Eidamas tarė sau: „Už poros dienų, kojai geriau pagijus, reikia būtinai eiti į mišką ir baigti kirsti šatrus; gal užsnigs, parvežti galima bus. Šatrai namie jau baigėsi”.
Panelė nustebo pamačiusi Vincuką. Tuojau pasakė, jog verta jam už ausies pasukti, kad neklauso, bet Vincukui pasakius, jog labai pasiilgęs mokytis, nusijuokė ir dovanojo šit nepaklusnumą. Pasibaigus lekcijoms, panelė tari:
— Esate paklusnūs, mano vaikai, ir noriai mokotės, todėl noriu jums padaryti per Kalėdas džiaugsmą. Sumaniau padaryti vieną pasilinksminimą: čia, tame pačiame kambaryje, pritaisysime visa, kaip reikia, pakviesime daug vaikų ir įaugusių žmonių, jie atsisėdę ir atsistoję veizdės ir klausys, o jūs, išėję į tam tikrai pritaisytą čia vietą, sakysite eiles, padainuosite, ir ant galo sutaisysite gyvuosius paveikslus. Gyvuosius paveikslus taip padarysime:
Sakysim, padarysim paveikslą. Štai kaip šitas knygoje yra nupaišytas: Margelis besikalbąs su kryžiuočiu. Jūsų vieną aptaisysiu Margeliu, antrą kryžiuočiu, barzdą pritaisysiu — visiškai, kaip čia nupaišyta, paskui atsistosite taip, kaip tie čia stovi, ir stovėsite nesijudindami; prieš jus bus sukurta tam tikra ugnis, apšvies jus ir visi žiūrės, kaip išrodo. Bus, kaip koks paveikslas, iš tolo žiūrint. Tilt reikia nesijudinti, kaip jau sakiau, kad tikrai lyg paveikslas išrodytų. Na, ką gi? Ar norite taip padaryti, ar ne?
— Norime, norime labai! — sušuko visi kartu.
Kur jie nenorės! Net akys visiems pradėjo žibėti iš džiaugsmo ir didelio įdomumo, kaip ten viskas bus. Vincukas sušuko:
— Aš norėčiau labai būti Margeliu!
Panelė prasijuokė.
— Ar žinai, Vinceli, tu verčiau būsi kryžiuočiu! Pasiūdysiu tau tokį baltą apsiaustą juodu kryžiumi...
— O, fui, — panelyte, nenoriu kryžiuočiu būti. Tokie bjaurybės!...
— Tai tu tiktai geru žmogumi nori būti, matai koks! Jei visi taip norės, tai kas bus kryžiuočiu?! Bet nežinau dar, kas kuo persidarys, dar pamatysime.
Tik jūsų bus per maža. Tu, Vinceli, atvesk savo Kazę ir ją padarysime kuo nors. Jūs kiekvienas galėsit dar pakviesti į tą vakarą, ką tinkami.
Kitiems vaikams liepė panelė atvesti tai sesytę, tai brolį. Visi su džiaugsmu prižadėjo. Paskui kiekvienam paskyrė eiles, kurias reiks tame vakare pasakyti.
Tą dieną vaikai sugrįžo namo labai sujaudinti. Vincukas, įėjęs i trobą, tuojau apsakė visa, ką panelė buvo jiems sakiusi. Kazė labai nudžiugo, jog ir ją panelė apdarys ir įstatys į gyvuosius paveikslus. Stonienei taip pat buvo įdomu, kas tat yra tie gyvieji paveikslai, nes nebuvo jų savo amžiuje mačiusi; prižadėjo Vincukui eiti žiūrėti kartu su mažesniais vaikais.
— Žinau, ką dar pakviesiu! — sakė Vincukas. — Pakviesiu visus tuos vaikinus, kurie ateina sekmadieniais apsakymu kklausytis. Esu sakęs jiems apie kryžiuočius ir apie kitus daiktus, tai tegul savo akimis pamato, kaip jie išrodė. Tai džiaugsis!
Taip jam patiko tas panelės sumanymas, taip norėjo greičiau pamatyti tuos paveikslus, jog laukė Kalėdų, lyg kokios didžiausios laimės. Jau visai nebetoli buvo Šventės, o jisai kasdiena mąstė: „Kad greičiaus ateitų, kad greičiaus!”.
O laikas ir lėkė, tarsi sparnuotas. Prieš Kalėdas prisirinko daug darbo, taip Vincukas nė justi nejuto, kaip diena ėjo po dienos. Prikirto šatrų ir sulaukęs sniego suvežė juos. Turėjo paskui daug darbo su paplautu paršu, kol abudu su motina apsvilino, supjaustė. Tiktai papjautį patsai nedrįso: jo geroji širdelė negalėjo nieko nuskausti. Stonienė paprašė kaimyno ir tasai padarė galą jų balčkiui43. Visa šeimyna buvo tada užimta: Juodkas su Elzyte išpūtė sau pūslę ir, įsidėję kelis žirniukus, barškino per kiaurą dieną; Kazė padėjo motinai pjaustyti mėsą ir dirbti vėdarus ir dešras. Linksmas buvo tat darbas: balčkis pasirodė labai riebus, todėl visi džiaugėsi, per visus metus galėsią valgyti skanią košę su spirgučiais ir šutienę su užkulu.
Dvare panelė taisė viską tam vakarui. Siuvo ir siūdino apdarus, matavo juos nuolat vaikams; Vincukas kelis sykius vadžiojo Kazę, nes ir
Uwagi (0)