Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖
Vincas Stonis to jedna z najsłynniejszych powieści pisarki, przedstawiająca prawdziwą szkołę męskości, jaką musiał przejść tytułowy bohater.
Gospodarka, rodzina, kształcenie się — po wyjeździe ojca do Ameryki Vincas musiał dźwigać na swych barkach wszystko. Lecz nawet trudności, z jakimi się zetknął, nie pozbawiły go uczuć głęboko żywionych do ojca, rodzeństwa i ojczyzny, którą nazywał swą drugą matką. Wierność własnym ideałom, ojczyźnie nie tylko czyni Vincasa dorosłym mężczyzną, lecz sprowadza z powrotem do ojczyzny też i jego ojca.
- Autor: Šatrijos Ragana
- Epoka: Modernizm
- Rodzaj: Epika
Czytasz książkę online - «Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖». Wszystkie książki tego autora 👉 Šatrijos Ragana
Jam akys ašaromis pasruvo. Niekados jis nesitikėjo, kad tas Kęstutis, kurs jam taip patiko, apie kurį tiek girdėjo nuo panelės, kaipo apie geriausiąjį, teisingiausiąji kunigaikštį, būtų numiręs tokia baisia mirtimi, ir dar nuo lietuvio, nuo savo brolavaikio rankos. Bėdinas tas Kęstutis! Tas pats kunigaikštis, kurs sutiko Birutę ant jūros kranto, kurs taip mylėjo savo žemaičius, kurs be paliovos veikė piktuosius kryžiuočius... Tas pats! Toks narsus, toks geras... ir štai koks jo galas! Taip galvojo vis Vincukas, net kiti vaikai, pamatę jo didelį gailesį, pradėjo juoktis. O mažasis Staselis tarė švelpesiuodamas:
— Ir ko čia taip gailies? Bene tavo dėdė jis buvo!
— Kvailys jisai — tarė sau Vincukas — rodos, kad tiktai dėdės tegalima gailėtis. Ko ten nuo jo norėti, mažas dar vaikas. Bet ir kiti vaikai, nors ir daug vyresni, nejaučia taip, kaip jis. Patyrė Vincukas, jog ir jo mylimąjį Vytaudą toks pats galas laukė. Ir tą kunigaikštį būtų nužudęs Jogaila, kad ne vienos lietuvės pasišventimas. Buvo taip: Vytaudas sėdėjo užrakintas toj pačioj Krėvos pilyje, kur ir Kęstutis. Jo pačiai kunigaikštienei Julijonai leista buvo retkarčiais lankyti savo vyrą. Visados eidavo ji su savo mylimąja tarnaite. Vieną sykį ėjusi kalėjimą, tarnaitė puolė po kojų Vytaudui sakydama:
— Kunigaikšti, bėk iš čia Jogaila nepaleis tavęs, ir tave laukia toksai galas, kaip tavo tėvo! Apsivilk mano rūbais, išeisi su kunigaikštiene, niekas nesupras ir nepažins, o aš čia tavo vietoje pasiliksiu!
Vytaudas ir jo pati nustebę klausė šitų žodžių. Pagalios kunigaikštis tarė:
— Ar gerai pagalvojai, ką sakai? Man gal ir pasisektų išbėgti, bet kas bus su tavimi, ar žinai? Tave kankins ir nužudys. Negaliu priimti tokios aukos.
Bet tarnaitė ant to atsakė:
— Žinau, viešpatie! Bet sunkiausios kančios man yra niekis, kad tik tu būtumei liuosas. Priimk, kunigaikšti, mano auką! Esu bėdina, paprasta mergaitė, mano mirties tėvynė nepajus. O tavęs netekus, tokio galingo didvyrio, kas su ja bus?! Pasigailėk, viešpatie, mūsų tėvynės, pasigailėk Lietuvos!
Ir tol meldė, tol kojas jam bučiavo, kol pagalios Vytaudas sutiko priimti jos auką. Apsivilko jos rūbais ir išėjo su kunigaikštiene. Buvo jau pavakarė, niekas iš sargų jo nepažino, tarė, kad kunigaikštienė su tarnaite grįžta, kaip buvo atėjusi. Tokiu būdu Vytaudas, laimingai išsivadavo ir išbėgo pagalbos ieškoti. Kas buvo Jogailos ir jo tarnų įniršimas, kada atėję į kalėjimą, Vytaudo vietoje rado tarnaitę! Visą savo pasiutimą, visą apmaudą nugiežė ant nelaimingos mergaitės. Kankino ją, kamavo ir paskui galvą nukirto. Bet drąsi lietuvė kantriai kentėjo, ligi nenumirusi, džiaugdamasi, kad nors tokiu būdu tapo naudinga brangiai tėvynei. Jos auka nepaliko tuščia: Vytaudas daugiau už visus kunigaikščius užsitarnavo Lietuvai, jo darbai neišdils, kol gyvuos Lietuva, ir jo vardas nebus užmirštas.
— Kažin, ar aš taip padaryčiau, kaip ta mergaitė — manė toliaus Vincukas. — Man rodos, kad padaryčiau... Girdint apie visus tuos Lietuvos didvyrius, apie narsias lietuvaites, skaitant apie tėvynę — toks kartais noras užeina pasiaukoti tai tėvynei! Taip, rodos, norėčiau padaryti ką nors labai, labai didelio, kad Lietuvai būtų iš to nauda ir laimė!.. Kad ir mirtį rasčiau, by tik padaryčiau...
Prieš verbų sekmadienį (prieš plakamąją dieną) atėjo vėl nuo Stonio laiškas ir pinigai... Rašė jisai, gavęs dar geresnę vietą, daugiaus uždirbąs. „Įprantu po truputį čia gyventi — rašė — kad jūs botūmėte kartu, nieko, rodos, nebereikėtų. Už tuos pinigus išsikepkite gerų pyragų Velykoms; prašau Onos, kad nesigailėtų nė sau, nė vaikams. Nemanykit, kad paskutiniuosius siunčiu; turiu aš šiek tiek jau susidėjęs visokiems reikalams”.
Kiekvieną laišką nuo vyro aplaistydavo Stonienė graudžiomis ašaromis. Bet šį kartą didesnė dalis tų ašarų tekėjo iš džiaugsmo. Tas džiaugsmas toks buvo didelis, jog moteriškė būtinai turėjo juo pasidalyti. Taip valandėlę paverkus, nusišluostė ašaras į prijuostės galą ir nubėgo į sodžių pasigirti kaimynėms, koks jos vyras darbininkas, koks geras, kaip nuolat rūpinasi ja ir vaikais. Vincukas taip pat buvo neapsakomai laimingas. Dainuodamas ir švilpaudamas bruzdėjo po savo ūkį; užmesdamas pašarą bėrukui ir šėmargei šnekino juodu meiliausiais žodeliais. Apsišėręs, pagrobė Elzytę, pasiėmė ant pečių ir ėmė bėgioti su ja po kiemą. Mergelė juokėsi širdingai, apkabinusi Vincuko kaklą savo mažomis rankutėmis ir šaukė laibu balseliu :
— Vinceli, Vinceli, kaip gelei! Dal, Vinceli! Dal!
Motinai sugrįžus namo ir užkaitus vakarienę, Vincukas, atsisėdęs prieš kaminą, perskaitė dar sykį tėvo laišką ir pradėjo svajoti.
— A je to mano, kaip aš šiandien esu linksmas, kaip linksmas! Matai, mamele, kaip gerai, kad tėvelis į Ameriką išėjo, viskas taip bus, kaip jis norėjo. Dabar turi gerą vietą, už kokių dvejų metų pagrįš, krūva pinigų nešinas... A Jergutėlyčiau, kaip bus gerai! Prisipirksime žemės, tą pievos plotelį nuo Vosylienės, galėsime jau tada kokias tris karves iššerti, visą bandą, mamele! O ir arklį antrą reiks pripirkti... Toks ūkis — vienas bėrukas neapdirbs. Reiks pastatyti naują svirnelį — tokį su stulpais priesvirnyje, aukštai iškeltą, kaip Kučinskių!
— Kad tik Dievas duotų sveikatos — tarė Stonienė dūsaudama — viską padarysime! Baisu ir manyti apie tokią laimę, kad neišnyktų!
— Ar žinai, mamele — kalbėjo Vincukas — ko aš dar paprašysiu tėvelio? Pastačius naują svirną, bus daug vietos, visi baldai iš seklyčios, anoje pusėje trobos, galima bus sustatyti svirne, o iš tos seklyčios padaryti kambarį. Pastatytumėm krosnį, sienas išlipyčiau popieriais... Gaučiau jau nuo panelės — būtų ten mano mokykla! Seklyčia nemaža, būtų visiems vietos. Pastatyčiau stalą viduje, aplink jį suolų pristatyčiau, ant sienų pakabinčiau lentynas knygoms sudėti, — taip, kaip tik pas panelę! Niekas ten man netrukdytų mokyti, o kaip gerai būtų!
Širdis drebėjo jam iš džiaugsmo. Buvo taip laimingas, matydamas savo puikiausius svajojimus prisiartinant, jog sunku buvo jam ištverti ant vietos. Rodos, išbėgtų į laukus ir šauktų visa krūtine: „Žiūrėkite, klausykite, koks aš laimingas!” .
Kazė, skusdama bulves rytojui, taip pat klausėsi atsidėjus, Vincuko kalbos. Kelis kartus Stonienė ėjo iš namų visokiais reikalais ir palikdavo Kazę šeimininkauti savo vietoje. Mergelė dėl tos priežasties labai pasikėlė į didybę, elgėsi visai taip, kaip tikra sena šeimininkė. Dabar, girdėdama Vincuką kalbant apie visokius ūkio pagerinimas, ir ji panorėjo savo ūkiu pasirūpinti. Taigi, drūktindama kiek galėdama savo balsą, tarė:
— Reiks nupirkti ir naują kubiliuką vandeniui! To jau visai lankai krinta!
— Kaipgi, kaipgi, nupirksime net geležiniais lankais, kad greit nenukristų! — tarė Vincukas juokdamasis.
Kazė džiaugėsi išpildžiusi savo priedermę ir skuto toliaus roputes patyliais. O Vincukas vėl kalbėjo tarytum į motiną, tarytum sau:
— Panelė sakė, jei gerai mokysiuos per visus trejus metus, dovanosianti man pabaigtuvėms Vytaudo portretą ir dar vyskupo Valančiaus... Jis daug, daug yra parašęs knygų — taip pat labai garsus ir geras lietuvis... Bet sakė panelė, tie portretai bus dideli, gražūs... Pakabinsiu juos ant sienos seklyčioj... Mamele, juk gražu bus, ką?
— Kur nebus, vaikeli! Jei tikrai mokysies per trejus metus, tad jau pilnas derektorius būsi.
— Būtinai mokysiuos, mamele! Kad paskui vaikus gelėčiau mokyti! Kad ir kažin kas atsitiktų, to sumanymo tai jau nepamesiu!
Didįjį Trečiadienį panelė atleido savo mokinius ant Velykų, atleido ligi atvelykio. Bet Vincukui buvo tat paskutinė mokslo diena pavasarį: tuojau po Švenčių reikėjo eiti į laukus. Širdį suspaudęs sėdėjo jisai per visą lekciją, nuolat galvodamas, kiek tai laiko turi pereiti, kol jis vėl čia atsisės. Liūdna, liūdna! Taipjau jis priprato prie to mokslo, taip pamėgo! Vakarais, eidamas gulti, vis galvodavo, ką rytoj išgirs nuo panelės, ką rašys; keldamasis rytą, atmindavo vakar girdėtuosius daiktus ir džiaugdamasis tardavo sau: vakar rytą dar nežinojau to, šiandien jau žinau! Taip malonu matyti, jog kasdien vis daugiau žinai, vis daugiau moki. Taip visados linksma būdavo per tas lekcijas! Panelė taip gražiai moka juokuoti, taip puikiai pasakoja, jog trys valandos pereina, kaip viena minutė, ir taip gaila randas, lekcijai pasibaigus! O ir vaikai juokina kartais ir linksmina. Sunku buvo net rašyti Vincukui nuo tų liūdnų minčių, kurių buvo pilna jo galva. Tečiaus nors nuliūdęs, turėjo prisijuokti ir šį kartą.
Mergaičių viena, Uršulikė, neparašė, ką jai panelė buvo liepusi.
— Kodėl neparašei? — klausė panelė.
— Mamaitė nenupirko „tetratkos”56, žada per Velykas nupirkti...
Staiga mažasis Stasiukas, kurs šalia jos sėdėjo, labai pasipiktinęs, sušuko kumščiodamas ją į šoną:
— Uršulike, kaip tu šakai?! Kas tai yra tetratka! Ne tetratka, šakyk — šąša!
Vaikai pradėjo balsiai juoktis iš naujo mokytojo. Stasiukas susigėdino, nežinodamas, ko jie juokiasi. Bet panelė rimtu veidu, nors jai pačiai lūpos drebėjo juokais, priėjo prie jo ir pasakė:
— Gerai, Staseli, kad atmeni mano pamokymus, ir neleidi by — kaip daiktus pavadinti. Tečiaus toji Uršulikės tetratka vadinasi lietuviškai ne „šąša”, bet sąsiuvinis. Ar atminsi dabar? Atkartok!
— Šąšuvinis — atkartojo Stasiukas, paraudęs.
Vaikai vėl ėmė juoktis, bet panelė pamojo ranka, kad, nutiltų. Bėdinas Stasiukas negalėjo gerai ištarti visų žodžių ir, kur reikėjo s, visados sakė š.
Panelė labai širdingai atsisveikino su Vincuku; sakė, kad turėdamas laiko, visados ateitų, ji duosianti jam knygų, pasakysianti ką nors nauja. Vincukas padėkojęs, prižadėjo ateiti, kaip tik galėsiąs, ir labai liūdnas išėjo namo. Bet tą pačią dieną po pietų dar kartą nuėjo į dvarą kartu su motin. Stonienė būtinai norėjo pati padėkoti panelei už mokymą, ir Vincukas nešė savo mokytojai „pyragą”. Nuo pat Užgavėnių pradėjo jis rinkti kiaušius, savo vištos padėtus, norėdamas juos panelei Velykoms nunešti. Ir dabar štai, sudėjęs juos dailiai į mažą krepšelį, nešė atsargiai, kad nesusikultų. Labai drovu buvo jam ir pagaliaus baisu. Vis galvojo, kaip jis atiduosąs tuos kiaušinius, toks menkas pyragas, taip nedrąsu! Begalvojant, dinktelėjo jam, jog geriausia bus nunešus krepšelį į mokamąjį kambarį ir ten jį palikus. Panelė paskui atras, kada jis jau bus išėjęs — ir nebus tokios gėdos .
Atvykus į dvarą, motina nuėjo į valgomąjį kambarį pas panelę, o Vincukas stačiai į mokyklą. Ir reikėjo tokios nelaimės, kad tenai akis į akį susidūrė su panele. Nebesitverdamas gėda, įkišo kuo greičiausiai krepšelį panelei į rankas ir vos pramurmėjęs: „Atnešiau panelei pyragą... Neturiu nieko...” ir pabučiavęs į ranką, išėjo iš kambario. Panelei, žinoma, buvo labai malonu matyti Vincuko dėkingumą ir gerą širdį, bet pati visoko pertekusi ir žinodama, kad Stoniai neturtingi žmonės, nenorėjo priimti tų kiaušinių; nemalonu jai buvo, kad vaikai per ją patys neturės kiaušių kiek reikiant. Todėl norėjo būtinai atiduoti atgal krepšelį Vincukui. Pradėjo šaukti jį, kad apsistotų, neitų namo, bet Vincukas neklausė: supratęs, kad panelė nori jam atgal atiduoti jo „pyragą”, taip greit išspruko iš dvaro, kad panelė niekur jo neberado. Juokdamasi atėjo su krepšeliu į valgomąjį kambarį ir norėjo jį atiduoti Stonienei.
— Labai džiaugiuos, kad Vincukas atmena apie mane, bet nenoriu priimti, nes šimtą sykių bus man maloniau, kad tuos kiaušius suvalgys vaikai už mano sveikatą!
— Panelyte, ir aš negaliu priimti — tarė Stonienė. — Ką gi man Vincukas pasakytų!
— Taip jisai rinko tuos kiaušius, nabagėlis, taip lesino savo vištelę, kad daugiau dėtų, kad panelei daugiaus galėtų atnešti... Padaryk malonę, panelyte, priimk tą mūsų menką pyragą!
Panelė noroms nenoroms turėjo priimti. Bet pastatė sąlygą, kad per šventes Vincukas būtinai ateitų į dvarą pavelykauti.
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Fundacja Nowoczesna Polska
Każda wpłacona kwota zostanie przeznaczona na rozwój Wolnych Lektur.
Didįjį šeštadienį vaikai nuo pat ryto pradėjo klausinėti motinos, kada kiaušius pradės dažyti. Motina atsakė, kad išvirusi pietus užkalsianti kiaušius ir tada dažysianti. Tečiaus vaikai nesitenkino tuo atsakymu ir be paliovos bėgiojo paskui motinos ir prisispyrę teiravos. Ant galo, Stonienė užpykusi subarė:
— Liaukitės, vaikai! Jei dar kvaršysite man galvą, pati nudažysiu kiaušius ir jums nė iš tolo prieiti neleisiu, pamatysite!
Elzytė ir Petriukas nutilo akies mirksniu; sutūpę trobos kerčioje, nebedrįso nė kelbėtis balsu, ir tik šnibždėjo tarp savęs apie tai, kaip juodu savo kiaušius nudažys.
Kazė taip pat labai mėgo dažyti kiaušinius ir didžiai nekantriai laukė tos valandos, kada prasidės tas dažymas. Ir ji norėjo vis klausti motinos ir prašyti, kad veikiau pradėtų, bet tarė, kad jai, šeimininkei, nepridera būti tokiai kaip vaikai. Todėl kentėjo kaip galėdama ir dar bruzdėdama su motina po trobą sušukdavo retkarčiais ant vaikų, nors tie sėdėjo patyliais, kaip pelės po šluota:
— Cit, valkai! Neįkyrėkit per daug! Ateis laikas ir dažysime! Dabar tiek darbo yra!
Ir trankiai lakstė po trobą, padėdama motinai valytis ir tvarką daryti visose kerčiose .
Ant galo pagalios atėjo ta laimingoji valanda. Po pietų Stonienė užkaitė vandenį, išvirė kiaušius, pripylė dažyvių į šukes ir pastačiusi ant suolelio vadino vaikus prie darbo. Vaikai atbėgo tekini. Jie kiekvienas turėjo savo vištą ir rinko kiaušius Velykoms nuo pat Užgavėnių; dabar kiekvienas norėjo savo kiaušius pats nudažyti.
— Vaikai — tarė motina — Vincukas savo kiaušius atidavė panelei, kaip gi bus? Reikia jam duoti!
— As duosiu pusę! — atsiliepė Elzytė.
— Visi duos! — pasakė motina. — Padalysime taip, kad visiems būtų lygiai!
Vaikai neprieštaravo. Motinai padalijus kiaušius, prasidėjo dažymas. Ir Vincukas, kad ir ūkininkas, ėmė bematant rašyti karštu vašku raides ant kiaušinio ir parašęs dėjo jį paskui į verdančius svogūnų laiškus. Vaikai pamatę tai ėmė prašyti, kad ir jiems parašytų jų raides. Vincukas parašė visiems, pridėjo dar visokių žiedų ir kitų papuošimų. Vaikai taip gerai dažė, kad netrukus jų rankos paliko gražiau nudažytos už pačius kiaušinius. Stonienė tuo tarpu ėmė iš krosnies pyragus.
Jiems taip besidarbuojant ėjo į trobą sena jau moteriškė, žema, liesa, raudonmargiu sijonu ir pilka algerike, galvą geltonu skepečiuku apsirišusi. Buvo tat Monika, bėdina sodos vargdienė; negalėdavo sunkiai darbuotis, nes turėjo nesveikas kojas, mokė vaikus poterių per žiemą, vasaros metą vienoje troboje vaikus pažiūrėdavo, antroje pietus išvirdavo, trečioje ligonį paslaugydavo — ir taip maitinosi.
— Dieve padėk! — tarė įėjusi.
—
Uwagi (0)