Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖

Neilgai teišbuvo geras kelias: kelioms dienoms praslinkus, rados atlydis ir, kaip matai, sniego beveik nebeliko. Bet tuojau vėl ėmė smagiai šalti. Vincukas džiaugėsi tuo, nes ant pievų rados dailus ir slydus ledas, jisai gi labai mėgo čiužinėti. Taigi, sulaukęs sekmadienio, tuojau po pietų pasiėmė savo ledžingas (pačiūžas) ir nubėgo į pievas.

Jo ledžingos buvo medinės, jas buvo pasidaręs pats sa tėvo pagalba pereitą žiemą. Vienoje, po apačia, buvo prikalta labai drūta viela, į antrąją įsikalė kelios ilgos vinys...

Šita ledžinga pasiremdamas, važiavo sau ta, kur buvo viela pakaustyta. Bet, matyt, ir daugiau čiužinėtojų buvo Žalakių sodžioj: Vincukas ant pievų rado jau du vaikinus, netrukus gi atėjo dar keletas. Tai buvo linksmybė!

Berniukai bėgiojo lenktyn — kas greitesnis. Vienas kitą pranokdavo, lakstė pro kitas kitą. Dažnai kūlvertėms lėkė, bet niekas to nebojo, kiekvienas pakilęs bėgo toliau. Juoksmas ir šauksmas toks pasidarė, kad pagaliaus pievos skambėjo. Pavargę atsilsėdavo, pasišnekučiuodavo. Visi berniukai daugiausia kalbino Vincuką: buvo jis pats ūkininkas, vaikščiojo i dvarą, taigi visiems buvo įdomu žinoti, ką jisai dirba namie ir pas panelę.

— Pereitą nedėlią šatrus vežei? — tarė Miknių Kaziukas.

— Vežiau, — atsakė Vincukas.

— Didelis čia daiktas šatrus vežti! — atsiliepė Antaniukas Pleikis, kurs visados mėgo pasigirti. — Aš tėvui padėjau kulti; aš ir pats galiu visus javus iškulti.

— A jau tu ir iškulsi! Toks špyga! — tarė kažin kas.

— Kad jau taip viską padirbi, tai ko sėdi namie? Eik į dvarą už berną! — nusijuokė Vincukas.

— O mokytis ar gerai? — paklausė vėl Kaziukas. — Ar panelė nepikta?

— Kur nebus gerai! Ar nemalonu mokėti parašyti visa, ką tik nori, arba žinoti, kaip kas pasaulyje yra, kaip senovėje būdavo...

— O aš jau nenorėčiau mokytis! — tarė Antaniukas. — Sėdėk, sėdėk, galvą sau tik suk, daugiau nieko! Ar nelinksmiau pabėgioti, ar pasičiužinėti!

— Et, niekus tauzyji ir gana! — užpyko Vincukas. — O kad pradėtumei mokytis, paveizdėtumei, kaip patiktų.

— Fui! Man jau tokie niekniekiai neberūpi — atšovė Antaniukas.

— O aš labai norėčiau mokytis! — pasakė vienas berniukas.

— Ir aš! — tarė kitas.

— Ir aš!

— Ir aš!

— Kaip negerai, kad visi negalime kartu mokytis! — pasakė Vincukas. — Be mokslo žmogus, lyg aklas, vaikščioja po pasaulį, nieko nežinai. Išmokęs žinai, iš kur atsiranda ledas ir lietus, iš kur debesiai, žinai, kodėl dienai praslinkus užstoja naktis — viską gali iš knygų patirti.

— O ar tu jau viską žinai? — paklausė vienas.

— Eik, eik! Tari, kad taip greit ir galima viskas išmokti! Nedaug dar aš težinau, kiek aš čia mokaus?! O dėlto šįtą žinau, nors pirma nieko nežinojau.

— Nė man reikia tų tavo žinių, nė nieko! — įsikišo vėl Antaniukas. — Aš sau į Ameriką nuvažiuosiu, ir ganai ąia nebebūsiu, kaip tik užaugsiu tuojau šmakšt ir išmausiu! Ar aš kvailas čia būti? Ten užsidirbsiu daug pinigų, dėvėsiu sau, kaip ponas, juodai, skėčiu pasirėmęs vaikščiosiu... Nė grįžti atgal čionai nebegrįšiu!

— O be tėvų ar nebus ilgu? — paklausė Kaziukas.

— Pasiilgęs, atsiųsiu šipkartes, ir atvažiuos jie pas mane.

— O savo tėvynės ar nepasiilgsi? — klausė Vincukas.

— Yra čia ko ilgėtis! Juk visur tokia pat žemė, tokie pat medžiai ir vanduo!

— Juk ir žmonės visur tokie pat, o kodėl ilgu tau be motinos? — klausė vėl Vincukas.

— Motina kas kita! Motina mane myli, augino, penėjo, apdarą tiekė...

— O tėvynė ar nemyli tavęs? Ar nepeni? Ar neapdaro? Iš kurgi duoną valgai, iš ko turi marškinius, ar ne iš tos Žemės, ką? Tėvynė yra mūsų antroji motina. O ar tat gražu savo motiną apleisti dėl to, kad jos juodesnė duona, ir eiti sau pas svetimuosius tik dėl to, kad jie duoda pyragų? Ir tėvynę taip pat reikia mylėti, kaip motiną, ir neapleisti jos... Ar žinote ką, vyrai? Eikime kartu visi pas mus, aš jums papasakosiu vieną labai gražią istoriją; vakar sakė mums panelė. Iš ten pamatysite, kaip reikia tėvynę mylėti.

Visi berniukai labai mielai priėmė tą pakvietimą; pagaliaus Antaniukas Pleikis neatsiliko nuo kitų.

Pradėjo jau temti, kada visas būrys prisičiužinėję ligi soties nubėgo į Stonių trobą. Stonienė tarkavo roputes vakarienei, Kazė skuto jas, Juozukas gi su Elzyte kerčioje prie krosnies.

— Motinėle, — tarė Vincukas, pirmas įėjęs į trobą — atvedžiau svečių visą būrį! Nori jie pasiklausyti mano pasakojimų.

Berniukai įėję sušuko visi vienu balsu: „Tegul bus pagarbintas”, paskui pabučiavo Stonienei į ranką ir atsisėdo suoluose apie stalą.

— Gerai, gerai, — tarė Stonienė — Pasakok, Vinceli, ir mums su Kaze linksmiau bus bulbės tarkuoti, besiklausant.

Vincukas įlipo į pat kerčią, į vidurį berniokų, kad visi gerai galėtų jį išgirsti, ir pradėjo:

— Buvo tat seniai, seniai, lietuviai tada stabmeldžiai tebebuvo. Lietuvoje buvo toks miestas, Naujapilis, nuo mūsų toli, dar toliau, kaip Vilnius. Tą miestą su visa žeme aplinkui valdė tada kunigaikštis Kariuotis. Jisai vieną dukterį teturėjo, bet ta duktė buvo taip graži, taip graži, kad nė apsakyti negalima, kaip tik rožė. Kad pažvelgs, būdavo į ką, tad, rodos, saulė pradeda šviesti. Ir gerūmo buvo ji tokia pat, kaip ir gražumo. Kas tik suserga mieste, ji tuojau eina, gydo, slaugo. Pa vargeliams davinėjo duoną, pinigus, drabužius. Kokiai motinai mirus, imdavo į savo globą našlaičius. Kaip tik angelas buvo! Už tat visi žmonės ją dideliai mylėjo. Vadinosi ji Gyvilė. Žinoma, nuo piršlių negalima būro atsiginti: visokie kunigaikščiai, išgirdę apie jos gražumą ir gerumą, važiavo ir važiavo be paliovos, kiekvienas norėjo pasiimti ją už pačią. Bet Gyvilei nėvienas netiko, vis sakėsi nenorinti ir nenorinti tekėti. Kud. Kariuočio buvo vienas karavedys, toks pulkininkas, kars buvo pastatytas visos kareivijos vyriausiuoju ir padėdavo Kariuočiui valdyti visą kraštą. Jis buvo vardu Parei vis. Buvo jisai dar jaunas ir toks pat gražus, begalo drąsus; kariaudamas, pirmas puldavo ant priešininko, ir taip juos mušė, kad visi neprieteliai iš tolo jį pamatę drebėjo. Ir ne tik kariauti jisai mokėjo, jis ir šiaip buvo labai išmintingas. Kariuotis visados klausė jo patarimų, Žinodamas, kad niekus taip gerai neišmano, kaip Pareivis. Ir Gyvilė labai pamilo Pareivį, Pareivis — kunigaikštytę. Bet nė Gyvilė, nė Pareivis niekam nieko apie tat nesakė: Gyvilė bijojo labai, kad tėvas nepatirtų apie tą jos meilę; ji žinojo, kad tėvas labai supyks ant jos, užką pamilo savo tarną, ir niekados neleis už jo tekėti. Ir niekas nieko nesuprato. Vieną sykį, kun. Kariuotis išėjo su savo kareiviais i karą; namie savo vietoje paliko Pareivį valdyti. Gyvilė tuo tarpu vis verkė namie pasilikusi. Nors ją tėvas ir labai mylėjo, žinojo ji, kad jokiu būdu neišprašys leisti ją už Pareivio, nors kaži kaip prašytų. Tokia jau buvo mada, kad kunigaikštytė už kunigaikščio tegalėjo teketi, ištekėti už tarno — buvo didelė gėda. Nuo to gailesio ir verksmo gražioji Gyvilė išblyško, suliesėjo, kaip iš kokios sunkios ligos atsikėlusi.

Jos skaistus veidelis išbalo, lyg sniegas, mėlynos akys paraudonavo nuo ašarų. Kariuotis sugrįžęs vos tegalėjo pažinti saro dukterį. Ėmė klausinėti, kas jai yra, ar neserga, ir suprato, kad ji bus, turbūt, pamilusi kokį žmogų, nelygų sau, ir todėl yra tokia nelaiminga. Tada užpyko dideliai kunigaikštis. Pasišaukė Gyrilę ir tarė:

— Jau žinau, kodėl tu tokia esi liūdna ir apsiverkusi: patiko tau kas nors iš mūsų tarnų, ir žinodama, kad aš tau tekėti už jo neleisiu, verki ir nusimeni. Gerai žinai, aš niekados dukters už savo pavaldinio neleisiu, kad ir numirtumei beverkdama! Padarei gėdą mano senai galvai; vieną tave teturiu, reiktų tau išrinkti narsus kunigaikštis, kurs gerai ir tą mano kunigaikštiją valdytų, man numirus. Tiek šviesiausių, garsingiausių kunigaikščių siuntė piršlius pas tave, tu gi, visus paniekinusi, pamilai savo tarną! Pasakyk, kas jis toks yra? Tuojau pasakyk!

Bet Gyvilė atsakė verkdama:

— Nesiginu, brangusis tėve, pamilau tavo pavaldinį, bet kas jis toks — nepasakysiu. Taip pyksti ant manęs, tad ant jo pyksi dar daugiau. Kam jisai dar turi kentėti? Gana jau mano vienos ašarų ir kančių!

Kiek neprašė kunigaikštis, kaip nebaugino, ką nedarė — vis nieko negelbėjo, Gyvilė nepasakė, kaip vadinasi jos mylimasis. Tada kunigaikštis taip užpyko, jog apmaudu nesitvėrė. Sušuko rūsčiu balsu Gyvilei:

— Na, gerai! Kad tokia esi užkietejėlė, padarei gėdą visai mano kunigaikštijai, tad liepsiu tave sudeginti dievams! Už savaitės bus Perkūno šventė, tada būsi sudeginta! Taip nusidėjusi turi atsilyginti dievams! Ir liepė įmesti Gyvilę i kalėjimą. Tas kalėjimas buvo tamsus ir drėgnas. Vargšė kunigaikštytė turėjo gulėti ant šiaudų, valgyti gaudavo tik juodos putros. Tokiose baisiose kančiose laukė ji savo mirties. Pareivio, žinoma, širdis plyšo matant ir girdint, kaip dėl jo kenčia Gyvilė, tečiaus niekaip negalėjo jos pagelbėti. Ir nors širdį skaudėjo, dirbo savo darbus, kaip visados, ir taip mokėjo paslėpti savo jausmus, jog kunigaikščiui nė į galvą neatėjo, kad tat jis yra jos dukters išrinktasis. Tuo tarpu tuoj metus Gyvilę į kalėjimą, Naujapilį aplankė nelaimė: užpuolė gudai su didžiais kareivių pulkais. Tuojau Pareivis, sulinkęs savo kareiviją, išėjo prieš neprietelius. Visą dieną kovojo jie, grūmėsi, galvos krito, kaip varpos po dalgių, bet lietuviai pergalėjo, baisiai sumušo gudus, atstūmė juos toliaus nuo miesto. Pavakariais grįžo Pareivis su savo pulkais atgal į miestą. Visi žmonės linksmindamiesi išėjo jo sutikti: vieni barstė jam žiedus po kojų, kiti šaukė:

„Štai mūsų išgelbėtojas! Štai mūsų globėjas!”. Pats kunigaikštis išėjęs priešais, dėkojo jam, jog taip puikiai apgynė miestą ir sumušė gudus. Tada Pareivis, matydamas, kaip jį kunigaikštis myli ir kaip jam yra dėkingas už priešininkų nuveikimą, tarė, kad dabar gal neatsakys jam nieko. Ir puolęs Kariuočiui po kojų tarė:

— Šviesiausiasis kunigaikšti! Matai, jog tarnauju tau iš viso vieko, nesigailėdamas nė gyvybės, nė sveikatos. Už tat nieko daugiau nenoriu, tik meldžiu leist už mane Gyvilę! Aš būsiu dėkingas ligi mirdamas ir kaip įmanydamas tau tarnausiu!

Kunigaikščio veidas staiga iš maloningo persimainė į rūstų. Tuojau suprato, jog tat Pareivis buvo jo dukters mylimasis. Užpyko baisiai. Bet numanė, jog negal dabar Pareivio surūstinti, nes gudai dar nebuvo visai išvaryti, dar reikės juos užpulti ir iš kunigaikštijos išvyti, o kas kitas taip mokės jus nuveikti, kaip Pareivis? Pareivis gi užpykęs galėtų pabėgti sau kur tinkamas ir neiti į karą. Ką gi tada veiktų kunigaikštis? Taip išgalvojęs, paslėpė širdies gilumoje savo neapykantą ir tarė rimtai:

— Labai mane surūstino tavo prašymas, Pareivi! Žinai, jog myliu tave ir gerai suprantu, kaip ištikimai man tarnauji. Bet savo dukters leisti už tavęs negaliu. Žinai pats, jog iš senų — senovės Lietuvos kunigaikščiai neleidžia savo dukterų už savo tarnų. Kaip gi aš galiu leisti už tavęs Gyvilę?! Ko nori, prašyk, padarysiu, bet to negaliu niekaip!

Liūdnas ir nusiminęs nuėjo Pareivis į savo butą. Pats jisai nebeįmanė, kas dabar daryti. Dar kelios dienos, ir Gyvilę sudegins, ir jis niekaip negali jos išvaduoti! Ką čia darysi? Ką čia veiksi? Kaip gelbėsi? — manė, galvą susispaudęs. Ant galo pašoko nuo suolo linksmesnio veidu, išgalvojo, mat, pagelbą. Nakčiai užstojus, kad niekas nepamatytų, išėjo jisai iš miesto. Per kelis varstus nuo miesto, ant laukų stovėjo gudų pulkai. Pas juos ėjo Pareivis. Skubinai ėjo jisai tamsumoje per laukus, per pievas. Priėjęs prie gudų stovyklos, pasakė kareiviams, stovintiems ant sargybos, kad turįs didį reikalą pas vyriausiąjį karavedį. Kareiviai nuvedė jį.

Nusiminęs sėdėjo gudų karavedys, giliai susimąstęs. Jo pulkai sumušti, tiek žmonių sumuštų, tiek visoko nustota, kokia gėda! Ir kaip dabar įsilaužt į tą Naujapilį, kad tenai sėdi toks vyras, kaip liūtas — Pareivis? Atėjo čia su tokiais pulkais, tiek buvo vargo, tiek išlaidų, ir dabar reiks grįžti namo nieko nepešus! Juodos buvo karavedžio mintys, kaip rudens naktis. Tik staiga uždanga pasikėlė ir įėjo aukštas vyras visas šarvuotas. Priėjęs prie karavedžio, tarė:

— Esu Pareivis... Ateinu...

Perkūnui iš giedraus dangaus trenkus, gudų karvedys nebūtų taip nustebęs ir persigandęs, kaip pamatęs pas save Pareivį. Kaip gi nenustebs? Dar šįryt užpuolė jisai, kaip koks vėsulas, ant jų, kapojo juos, lyg žąsis, o dabar štai ateina vienas... Jau, turbūt, negeruoju... Gal užmušti karvedį ketina? Ir karavedys jau buvo begrobiąs kardą, norėdamas kirsti Pareiviui per galvą, bet tasai, sutarėjęs jam ranką, tarė:

— Ne muštis ateinu... Ateinu pasisakyti galįs jus įleisti į miestą. Tik prižadėk neužmušti žmonių ir atiduoti mau kunigaikščio dukterį, kuri sėdi kalėjime... Eime tuojau!

Gudų karavedys dar didžiau nustebo. Bet, žinoma, ir nudžiugo, kad taip lengva bus paimti miestas. Ko norėjo Pareivis, ir tuojau liep pulkams taisytis į darbą. Ir netrukus Pareivis įvedė priešininkus į miestą. Niekas, žinoma, negynė, nes Pareivis pats eidamas pirmas, liepė sargams atverti vartus ir įleisti kareiviją, ir niekas nedrįso prieštarauti. Niekas iš lietuvių nemanė, kad Pareivis pats neprietelius veda. Bet paskui, gudams įėjus į miestą ir visiems žmonėms juos pamačius, pakilo neapsakomas šauksmas ir klyksmas. Lietuviai šoko ginkluotis, norėdami atremti gudus, bet gudai jų neleido. Pareivis viską metęs šoko į kunigaikščio rūmus — liepė kareiviams išlaužti kalėjimo duris ir tekinas įbėgo Gyvilės išvaduoti. Neduok Dieve, kokią ją atrado! Ant šiaudų saujos gulėjo ji taip išbalusi ir nusilpnėjusį, jog vos tegalima buvo pažinti. Pareivis puolė prie jos, šaukdamas:

— Gyvile, mano mieliausioji, esi liuosa! Nebekentėsi daugiau, nebesudegins tavęs!

Ji, taip netikėtai pamačiusi Pareivį, iš to didelio džiaugsmo ir išgąsčio apalpo. Pareivis paėmė ją į glėbį ir išnešė iš kalėjimo ant kiemo. Paskui ėmė gaivinti. Netrukus Gyvilė atsigavo, apsižvalgė ir pamačiusi aplinkui gudus, labai nusigandusi, ėmė šaukti:

— Kur aš esu? Kas čia yra? Iš kur čia tie gudai?!

— Nebijok, mano mieliausioji — tarė Pareivis, bučiuodamas jai rankeles — esi liuosa, tie gudai padėjo man tave iš kalėjimo išleisti. Dabar niekas mat tavęs nebeatims!

Tada Gyvilė tuojau viską suprato. Suprato Pareivį išdavus Tėvynę, įleidus priešininkus į miestą, idant ją išvaduotų.

Jos išblyškęs veidas krauju apsipylė, išverktose akyse sužibėjo ugnis.