Vincas Stonis - Šatrijos Ragana (czytamy książki online .txt) 📖

Kol ji apdėjo Vinco koją vaistais ir aprišo, Stonienė vis raudojo:

— Juto mano širdelė nelaimę! Kaip tik pradėjo temti, vis maniau sau, kodėl tas Vincukas negrįžta... Vis tarsi kas stumte stumė eit veizdėti. Kaip jis, nabagas, parsivilko taip toli su tokia koja!

Vincukas nieko nevalgė ši vakarą. Silpna jam buvo, galvą sopėjo, širdį pyko nuo garsiųjų Pleikienės vaistų. Išgėręs vandens stiklą, užmigo.

Bet nuolat budo nuo didelio skausmo. Ant rytojaus galvą mažiau beskaudėjo, bet koją kur kas didžiau. Negalėjo ištverti nedejavęs. Tečiaus pabudęs, tuojau pamanė apie savo akių ir paklausė motinos:

— Mamyte, ar pašėrei bėruką ir šėmargę? Ar gerai pašėrei?

— Pašėriau, pa! Nebijok!

— Ar pagirdyti neužmiršai?

— Kurgi užmirši?

Paskui paprašęs paduoti iš savo skrynelės suvyniotuosius į popierėlį pinigus, išėmė kapeiką ir padavęs ją Kazei, liepė eiti i dvarą pieno.

— Aš nebegaliu, turi tu eiti, juk Elzytė nebus be pieno.

Stonienė džiaugėsi suvalgius Vincukui pustorėlį kopūstų su mėsa. Atėjo Pleikienė. Vincukas skundėsi koja, sakė daugiau gelią, bet ji pasakė:

— Tai nieko nekenkia! Visados taip iš pradžios. Tai, mat, vaistai įeina į kaulus. Reikia vėl pridėti.

Apdėjo vėl ir išėjo. Bet Vincukas netikėjo jos daktaravimu. Juto jis koją sopant kaskart didžiau, įdėjus Pleikienei, pasišaukė motiną ir prašo:

— Mamyte, aš nenoriu tos Pleikienės! Nė ji išmano ką, nė nieko! Iš kur ji gal ką mokėti? Prasta boba, nė ji skaityti moka, nė ji žino, kaip reikia gydyti. Verčiau nueik pas panelę ir paprašyk vaistų. Ji duos gerų, tuojau pagysiu. Nueik, mamyte!

— Bėgsiu, bėgsiu tuojau! Žinoma, panelė gėriau išmano.

— Tuojau neik, po pietų nueisi, juk dabar panelė vaikus moko, sugaišinsi.

Vincuko mintis nulėkė į dvarą, į taip jam pažįstamą kambarį, kur jie mokėsi. Ką dabar vaikai ten dirba? Gal, panelė pasakoja jiems apie kryžiuočius, o jis neišgirs. Ir reikėjo jam tą koją persikirsti! Bjaurybė alksnis, nenorėjo, mat, pasiduoti... Vis tiek, nukirsiu aš tave, išgijęs! Kažin dabar kiek reiks gulėti... Kada tuos šatrus reiks iškirsti, kada suvežti... O kiek dienų turės išbūti nesimokęs! Neduok Dieve! Kiek viso ko panelė pripasakos vaikams, o jis nieko iš to nežinos.

Ir dabar skaudžiau dejavo vargšas Vincukas, ir nuo kojos sopėjimo, ir nuo tų liūdnų minčių.

Tuojau po pietų Stonienė nuėjo į dvarą. Vincukas laukė jos pareinant labai nekantriai: jam dideliai skaudėjo koją, ir tikėjo, kad pridėjus panelės vaisto tuojau atleis. Ilgai netrukus parėjo motina, kartu su ja ir panelė krepšiuku nešina. Vincukas nesitikėjo, jog panelė pati ateis jo prilankyti ir labai apsidžiaugė.

— Atėjau ligonio aplankyti, — tarė panelė įėjus į trobą. — Sveikas gyvas, Vinceli! Kaip gi yra su tavo koja? Visokių, mat, nelaimių atsitinka ūkininkanjant, ką padarysi! Nagi parodyk, pažiūrėsiu, ar gerai moki kirsti.

Vincukas šypsojo, nors koją labai skaudėjo. Panelė taip visados mokėjo linksmai ir juokingai kalbėti. Ji atrišo visus skurlius ir pamačiusi visą koją apdėtą mėšlais, net rankomis suplojo.

— Ak Dieve Visagalis! Kaip neskaudės, kaip nesopės! Prikrovė visokių bjaurybių, prikišo pilną žaizdą visokių sąšlavų, ir nori, kad koja išgytų! Ak jus, galvočiai! Visų didžiausias daiktas, kad žaizda būtų tyra; verčiau nieko nedėti, kad neturite ko, nekaip tokias biaurybes kišti, tik daugiau užsikrečia žaizda nuo tokių vaistų.

Išėmus iš savo krepšiuko šilto vandens butelį, išliejo į bliūdelį ir nuplovė grynitelaičiai koją ir pačią žaizdą. Perkirsta buvo gana giliai, bet tiktai pats raumuo, kaulas paliko nesugadintas.

— Oho! Kirsti moki, ponas ūkininke! Tečiaus nieko bloga nėra, kol vesi — išgysi... Ne, be juokų: nebijok, greit užgis tavo žaizda; tik žiūrėkite, nedėkite jokių biaurybių! Varykite šalin visas tas savo garsiąsias daktares!

Apibarstė žaizdą kažin kokioms dulkelėmis, apdėjo vata ir stipriai apvyniojo baltais skarmalėliais, kuriuos buvo su savimi atsinešusi. Viską dirbo taip švelniai, jog Vincukas mažne nieko nejuto. Didžiai pasistebėdamas žiūrėjo jisai, kaip greitai ir vikriai dirbo jos laibi piršteliai apie jo koją. Rodėsi jam, jog jau dabar nebeskauda taip. Pabaigus su koja, panelė pridėjo ranką prie ligonio galvos ir tarė.

— Karščio turi, turbūt daug kraujo išbėgo tau vakar, pavargai ir sušilai. Gerti nori, ką? Štai atnešiau gėrimo, o čia šit obuoliai, gal mėgsti...

Išėmus viską iš krepšiuko, padėjo ant skrynios, prie lovos. Paskui, pavadinusi vaikus, išdalijo jiems po vieną obuolėlį.

— Jums tik po vieną, Vincukui daug, matote kiek! Bet neimkite nuo jo, vaikai, jis, mat, serga, jis turi geriau valgyti, kad greičiau išgytų.

Vaikai, pabučiavę į ranką, vėl įlipo į kerčią. O Vincukas įmanė kojas jai išbučiuoti už tokį gerumą. Stonienė nuo savęs norėjo dėkoti, bet panelė neleido.

— Nėra už ką, kas čia? Juk ir aš noriu, kad mano Vincelis kuo greičiausiai pagytų! Kaipgi! Geriausias mano mokinys, nuobodu mums ir mokytis be jo.

Vincelis, girdėdamas taip save giriant, raudo iš didžio džiaugsmo. Nedrąsiu balseliu atsiliepė:

— Ir aš noriu veikiau išgyti... Veikiau pradėti mokytis. Taip mėgstu mokytis... Panelė tokius gražius daiktus pasakoji... Taip norėjau veikiau išgirsti apie tuos kryžiuočius, o gal jau tamsta šiandien pasakei vaikams?...

— Nesakiau dar, bet turėsiu pasakyti rytoj ar poryt, juk ir kiti vaikai nori išgirsti. Bet tau, Vinceli, aš taip pat pasakysiu; rytoj ateisiu apžiūrėti vėl kojos ir pasakysiu, gerai?

— Gerai, panele, dėkui! — tarė Vincukas.

Panelė išeidama paėmė kartu Stonienę, nes žadėjo dar atsiųsti vaistų imti į vidų.

Vaistai labai sugelbėjo Vincuką. Išsiprakaitavo per naktį ir ant rytojaus pabudo daug sveikesnis: galvos nebesopėjo, valgyti norėjo, koją, kad ir tebesopėjo, bet nebe taip baisiai, kaip vakar. Ir daug linksmesnis buvo, gulėjo sau ir laukė, kad kuo greičiausiai ateitų tie pietūs ir kad panelė atbėgtų. Tarpais rodėsi jam, jog panelė neateis: ar svečių atvažiuos, ar kokia kita bus kliūtis — ir nebegalės jo aplankyti... Ir nepasakys jam, ką prižadėjo. Ir prašė Dievo, kad atitolintų visas kliūtis. Belaukdamas gėrė skanų saldų gėralą su aviečių sultimis ir graužė obuolius. Bet jis ne vienas naudojosi tais skanėstais; davė gerti po truputį sulčių visiems vaikams, paskui obuolius padalijo. Kazė nenorėjo imti, sakydama, kad pats turįs visus suvalgyti, nes sergąs, o ji esanti sveika, bet Vincukas įkišo ir jai. Juozukas su Elzytė nė truputį nesigynė: pagrobę obuolius, sugraužė tuojau, lyg voveraitės. Vincuko baimė pasirodė tuščia: tuojau po pietų atėjo panelė vėl su krepšiuku ant rankos. Visų pirma apžiūrėjo koją, paklausė, ką beveikia ligonis, paskui atsisėdusi prie lovos ant suolelio, tarė:

— Dabar, Vinceli, ausis ištempk, pasakosiu apie kryžiuočius.

*

Lietuviai turėjo daug kaimynų: iš vienos pusės buvo rusai, iš kitos lenkai, iš trečios vokiečiai. Iš vokiečių buvo žinomi tuomet lietuviams užvis kryžiuočiai (kryžeiviai). Jie dėvėjo ilgus, baltus apsiaustus, ant kurių buvo išsiūtas juodas kryžius. Tie kryžiuočiai buvo baisiausi Lietuvos neprieteliai. Be paliovos užpuldinėjo jie lietuvius, degino Lietuvos miestelius, griovė pilis, daug žmonių užmušdavo, daugybę varydavo su savim į savo žemę ir liepdavo jiems dirbti sunkiausius darbus. Kryžiuočiai būtinai norėjo atimti nuo lietuvių visą žemę, kad visa Lietuva jiems priklausytų. „Tada — galvojo jie sau — išnaikinsime mes visiškai bjaurybes lietuvius, paversime juos vokiečiais ir lietuvių nė vardo nepaliks”. Bet mūsų protėviai buvo ne mulkiai! Gynė savo tėvynę ligi paskutinio kraujo lašo. Užmušus vokiečiams tėvą, atsistodavo muštis sūnus, kritus sūnui — išeidavo vaiko vaikas. Ir taip ėjo metai po metų, o lietuviai vis mušėsi ir mūsėsi su kryžiuočiais, liejo ir liejo kraują už savo tėvynę, kad tik nereikėtų atiduoti tiems neprieteliams nė mažiausio savo brangiosios Lietuvos sklypelio. Kažin, ar yra nors vienas mūsų žemės laukelis, kurs nebūtų sušlakstytas to mūsų narsiųjų protėvių krauju .

Ant sienos tarp lietuvių ir kryžiuočių stovėjo viena pilis, vadinamoji Pilėnai. Viskas ten buvo taip sutaisyta, kad kryžiuočiai negalėtų jos sugriauti: pilis buvo pastatyta ant kalno, aplinkui buvo aukšti mūrai, prie mūrų gilus griovys. Pilėnuose gyveno narsus kunigaikštis; turėjo daug kareivių, visokių ginklų ir sergėjo, kad kryžiuočiai neįpultų į Lietuvą. Vieną sykį kryžiuočiai užpuolę užmušė tą kunigaikštį ir pagavo jo mažą sūnelį, Margelį. Paskui, nusivedę vaikiną pas save, augino jį norėdami iš jo padaryti vokietį, kad paskui kartu su jais — užpuldinėtų savo tėvynę, Lietuvą, ir pjautų savo brolius-lietuvius.

Pilėnuose pasiliko Margelio motina, kunigaikštienė Rida. Buvo tai labai narsi moteriškė. Vyrui pražuvus, atsistojo į jo vietą ir, kaip jis, gynė tėvynę nuo kryžiuočių. Tarė ji, kad tie neprieteliai bus užmušę jos sūnų, ir dar smarkiau puolė ant jų.

Tuo tarpu Margelis augo sau pas kryžiuočius, nieko apie savo tėvynę nežinodamas. Niekas jam nieko nesakė, kad jis yra lietuvis; vokiškai kalbėjo, vokiškai meldėsi. Iš pradžios ilgu jam buvo be savo motinos, namų ir pažįstamų, bet pamažu užmiršo viską. Taip praėjo keliolika metų. Užaugo Margelis visas jaunikaitis, gražus, aukštas, geltonplaukis. Jau netrukus kryžiuočiai ketino jį su savim į karą vesti lietuvių mušti. Ir būtų nelaimingas vaikinas palikęs brolžudžiu būtų užpuolęs lietuvius ir gal savo tikrąją motiną užmušęs. Tečiaus kitaip atsitiko, ir bjaurybės kryžiuočiai neturėjo to džiaugsmo.

Vieną sykį kryžiuočiai, užpuolę lietuvius, parsivedė vėl daug belaisvių. Tarp jų buvo vienas iš Pilėnų, vardu Šventasis. Pristatytas tarnauti kryžiuočiams, dažnai susitikdavo su Margeliu ir pažino, jog tat yra jų kunigaikštis, kryžiuočių pagautas. Tarnaudamas jam, galėjo dažnai kalbėti su juo niekam negirdint. Ir ėmė sakyti Margeliui, jog jis yra lietuvis, Pilėnų kunigaikštis; kalbėjo apie jo motiną, tokią nuliūdusią vieną pasilikus. Margelis, išgirdęs tai, tarsi iš kokio baisaus sapno pabudo. Pajuto savyje lietuvio kraują, pajuto širdyje savo tikrosios tėvynės Lietuvos meilę. Kryžiuočių pradėjo neapkęsti, supratęs jų visas šunybes. Bijodamas, kad kryžiuočiai nelieptų jam eiti kartu muštis su lietuviais, apsimetė sergąs. Ir iš tikro iš to didelio nerimo ir širdies skausmo, sublogėjo, suliesėjo, išbalo. Kryžiuočiai, išsigandę, norėdami jį palinksminti, patarė jodinėti kas dieną. Margelis labai mėgo tuos jodinėjimus, nes imdavo visados kartu su savimi Šventąjį už tarną, ir jodinėdami kalbėjosi juodu tarp savęs apie Lietuvą. Šventasis dainavo lietuvių daineles, pasakojo, kokia Lietuva graži, atmindavo Margeliui užmirštuosius lietuvių kalbos žodžius. Vieną sykį sutiko juodu jauną mergaitę. Buvo ji taip pat lietuvė, kryžiuočių pagauta, vadinosi Laimulė. Mėlynakė, skaistveidė, kaip lelijėlė, laibutė, kaip lendrė, labai ji patiko Margeliui. Ir paskui dažnai juodu susitikdavo kur nors krūmuose ir kalbėjosi lietuviškai, Šventasis gi žiūrėjo, kad niekas nepamatytų.

Ir sutarė juodu bėgti į Lietuvą. Vieną dieną išvažiavo. Margelis ir Šventasis, išvažiuodami pasiėmė Laimutę ir nujojo. Siena, mat, buvo netoli, ir jiems pasisekė išbėgti ir laimingai nujoti lig Pilėnų.

Kas gal apsakyti kunigaikštienės Ridos džiaugsmą! Manė, kad sūnus seniai nebegyvas, o čia pamatė jį sveiką, narsų ir tokį gražų! Džiaugėsi ir kareiviai ir aplinkiniai žmonės, pamatę savo kunigaikštį. Tuojau iškėlė Margelis su Laimute vestuves ir pakėlė tokį pokylį, kokio dar nebuvo niekas matęs. Rida pakvietė daug aplinkinių žmonių, liepė pastatyti ant kiemo ilgiausius stalus visoko prikrautus, išnešti alaus bosus, ir visi valgė, gėrė, linksminosi per kelias dienas.

O kryžiuočiai tuo tarpu pamatę, kad Margelis pabėgo, įpyko baisiai. Skubinai surinko kareivius ir puolė ant Pilėnų. Tuoj pasibaigus vestuvėms, lietuviai pamatė iš visų pusių neprietelius. Tuojau Margelis liepė atsistoti prie mūrų ir gintis. Baisus buvo karas! Kryžiuočiai draskė mūrus, šovė, dūrė, o lietuviai taip pat nepasiduodavo ir gynėsi kaip įmanydami: metė žemyn į kryžiuočius akmenų krūvas, pylė verdantį vandenį, dūrė kalavijais tuos, kurie arčiau buvo užlipę. Margelis visur buvo, mokė, ragino, žudė neprietelius. Rida valdžią sūnui atidavusi, pati su Laimute ir kitomis moteriškėmis, rūpino, gydė sužeistuosius.

Kad ir visaip gynėsi lietuviai, kad ir visaip stengėsi, tečiaus negalėjo apveikti priešininkų. Kryžiuočių, mat, buvo daugiau. Jau sugrovė jie vieną mūrą ir puolė prie antro. Lietuviai turėjo atsitraukti. Tada Margelis susiprato nebeatsiginsiąs nuo priešininkų. Sušaukė visus likusiuosius dar gyvus kareivius ir taip pasakė:

— Bėda mums, broliai! Nieko neveiksime, nebeatsiginsime! Kryžiuočiai tuoj tuoj įsilauš į pilį. Ne mūsų tat kalčia, žinoma, mes nesigailėjome savo kraujo ir gynėmės, kiek galėdami. Bet reikia lig galo būti narsiems. Kryžiuočiai įsilaužę suims mus visus ir padarys savo vergais. Broliai, argi mes sutiksime vergauti? Argi mes vergausime tiems neprieteliams? Mes, liuosi lietuviai?!

Kareiviai, lyg vienas vyras, sušuko:

— Nevergausime! Lietuviai niekam nevergavo ir nevergaus! Liuosi gimėme ir liuosi norime numirti!

Ir moters, susirinkusios ten pat, taip pat sušuko:

— Ir mes nenorime tarnauti kryžiuočiams! Ir mes mirsime liuosos!

Margelio liūdnas veidas prašvito.

— Na, nepasidžiaugs vokiečiai, mūsų pilį įgavę! — sušuko jisai.

Ir tuojau moteriškės ir seniai, kurie negalėjo mušti kryžiuočių, pradėjo vilkti medžius ir krauti ant kiemo laužą. Paskui moters nešė visa, ką tik kas turėjo brangaus, ir dėjo ant laužo. Dėjo šilkinius rūbus, dėjo aukso žiedus ir auskarus, dėjo sidabro indus, dėjo gintarų saitelius — viską, viską, kad vokiečiams nieko nepaliktų. Sudėjusios, uždegė laužą.

Paskui ėmė krauti kitą, didelį. Ilgai krovė, ir jau bebaigiant krauti, atbėgo kareiviai nuo mūrų šaukdami, kad kryžiuočiai griauną jau mūrą ir netrukus įeisią. Tada prasidėjo baisus daiktai. Motinos, surinkusios savo vaikus, bučiavo juos ir verkdamos dūrė juos ir negyvus metė ant laužo. Uždarusios visus, lipo ant laužo kartu su savo vyrais. Užlipę vyrai dūrė pačias, o paskui kišo sau kalavijus į šonus. Ir ant laužo augo ir augo vis kūnų krova. Ant galo užlipo kunigaikštienė Rida ir pati sau įsidūrė kalaviją į pat širdį.

Pasiliko tiktai Margelis ir Laimutė. Margelis, būdamas pilies kunigaikštis, turėjo ant pat galo apleisti savo vietą. O Laimutė būtinai norėjo numirti kartu su mylimuoju vyru. Graži, kaip žiedas, išbalusi, lig lelija, stovėjo ji šalia Margelio ir drebančiomis rankomis padėjo jam uždegti laužą.

Paskui užlipo ir juodu. Ir uždarė Margelis savo mylimiausiąją Laimutę... Turėdamas ją, nebegyvą jau, viena ranka, antrąja įsikišo sau kalaviją į krūtinę...

Kryžiuočiai, įsigrūdę į pilį, rado laužą visą liepsnose. Ir jų kietos širdys, matant toki narsumą ir karžygiškumą, susigraudino ir nusigando.

Taip tai gynė tėvynę kitąsyk mūsų protėviai, Vinceli! Taip kitąsyk lietuviai mylėjo liuosybę!. ..